Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“ pradėjo penkerių metų teminį ciklą, skirtą Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui, rašo „Lietuvos rytas“.
Šia proga kartu su Goethe’s institutu lietuviškai išleista prieš porą metų pasirodžiusi vokiečių žurnalisto ir meno istoriko Floriano Illieso knyga „1913“, išversta nuolatinės festivalio pagalbininkės Kristinos Sprindžiūnaitės. 43 metų knygos autorius festivalyje nedalyvavo.
Vadovauja meno aukcionui
„1913“ – neįprastas kūrinys. Tai pusiau tikrų, pusiau išgalvotų 1913 metų akimirkų kaleidoskopas, kuriame sukasi visa plejada to meto įžymybių – dailininkų, rašytojų, teatralų, filosofų, psichologų.
Reikšmingus istorinius faktus F.Illiesas knygoje įpynė į savo fantazijų tinklą, taip ištrindamas mus nuo anų laikų skiriantį laiko barjerą, ribą tarp išmonės ir tikrovės.
Skaitant knygą prieš akis iškyla ne kultūros dievai, o nuodėmingi mirtingieji iš kūno ir kraujo.
Ne visos improvizacijos vienodai įtikinamos. Prunkšteli jau nuo pirmojo skirsnelio, kuriame dvylikamečiam nenaudėliui Louis Armstrongui pataisos namų direktorius įbruka į rankas trimitą, o tas čia pat paleidžia „pirmuosius šiltus, pašėlusius garsus“. Pabandykite paleisti.
Bet muzikantai autoriui rūpi mažiausiai. Jo dėmesio centre – tie, apie kuriuos jis išmano geriausiai: dailininkai modernistai, literatai.
Mat F.Illiesas Oksforde baigė meno istoriją, daug metų dirbo spaudoje, pats redagavo žurnalą, šiuo metu yra vienas meno aukciono savininkų.
Autorius trykšta šmaikštumu
„1913“ puslapiuose F.Kafkos, J.Joyce’o, austrų rašytojo Roberto Musilio kompanija geria kapučiną Trieste, Kazimiras Malevičius tapo garsųjį „Juodąjį kvadratą“, A.Hitleris peckioja bažnyčių atvaizdus, Pablo Picasso įtariamas „Monos Lizos“ vagyste.
Knygoje mirga marga gyvenimo būdo žurnalo vertų pikantiškų detalių, gandų ir anekdotų, dažnai palydimų šmaikščių autoriaus komentarų.
Ištisus metus žurnalo „Spiegel“ perkamiausių knygų dešimtuke išsilaikęs F.Illieso veikalas sulaukė ne tik liaupsių, bet ir kritikos. Kai kam užkliuvo bulvarinė orientacija ir svarbių faktų nepaisymas: juk tai chronologinė vienų metų kronika.
Bet autorius teigia sąmoningai vengęs rašyti „apokaliptiškai“. Anot jo, 1913-aisiais niekas negalvojo apie karą ir jo nelaukė. Tai buvo modernizmo sprogimo, didžiųjų mokslo laimėjimų era.
Astronomai, be viso kito, atrado juodąsias skyles, o po metų juodoji skylė atsivėrė Vienos meno pasaulyje – karas išguldė talentingų žydų dailininkų, rašytojų, intelektualų kartą.
F.Illiesas savo knygą vadina ir savotišku requiem – daugeliui jos personažų 1913-ieji buvo priešmirtiniai metai.
Istorija neturi dėsnių
„Nedaug yra knygų, kurios sudomina konkrečiu laikotarpiu ir tuo metu gyvenusiais žmonėmis. F.Illiesas sugeba rašyti apie praeities asmenybes taip, kad tampa nesvarbu, kiek tikroviškas jo pasakojimas. Lietuvoje to labai trūksta.
Jis tarsi rašo apie savo paties išgalvotą epochą, supina jos įvykius ir žmones, imituoja prieš 100 metų rašytą eseistiką, bet kartu įsiterpia į tekstą kaip pasakotojas iš dabarties“, – kalbėjo istorikas Nerijus Šepetys.
Anot jo, perskaičius tokią knygą svarbu ne svarstyti apie ateitį, o žinoti, jog gyvenime gali nutikti visaip, – tai išlaisvina nuo tikėjimo dėsniais ir nuo aklo atsitiktinumo.
„Mes įsivaizduojame, kad istorija turi taisykles, bet iš tikrųjų tai yra tik laiko tėkmė su daugiau ar mažiau paaiškinamais reiškiniais. Kai kurių dalykų negalima numatyti.
Vienintelė istorijos pamoka iš šimtmečio perspektyvos galėtų būti tokia: daugumai to meto asmenybių yra būdingas skubėjimas gyventi, rašyti, kalbėti, veikti, užuot pamąsčius, kas vyksta, turbūt priartina karo grėsmę“, – svarstė N.Šepetys.
Verta prisiminti karo pamokas
Antanas Gailius
Poetas, vertėjas
„Lietuvoje Pirmojo pasaulinio karo 100-metis beveik neminimas. Klaidinga manyti, kad tai su mumis nesusiję. Jei ne karas, nebūtume turėję pirmosios nepriklausomybės, nežinia, kokia šiandien būtų Lietuvos istorija. Karas sudarė sąlygas iš naujo atsirasti Lietuvos valstybei. Dabartiniai pasaulio įvykiai taip pat verčia galvoti apie Pirmojo pasaulinio karo pamokas.“
