Užsienio ir lietuvių rašytojai futbolą tiek žaidžia, tiek aprašo

„Futbolas populiarus, nes kvailybė yra populiari“, – taip sporto karalių yra apibūdinęs J.L.Borgesas.

„Po daugelio metų, per kuriuos pasaulis man suteikė daugybę patirties, supratau, kad dėl visko, ką tvirtai žinau apie moralę ir pareigą, aš dėkingas futbolui“, – 1950-aisiais rašė A.Camus.

Kodėl J.L.Borgesas kone nekentė futbolo, o A.Camus jį dievino – sunkus klausimas.

Tačiau toks skirtingas jų santykis su šia sporto šaka atspindi ir kitų futbolui neabejingų rašytojų požiūrį į jį.

Vieniems futbolas kėlė įtarimų, kitiems – pasigėrėjimą, vieni jį garbino, kiti iš jo šaipėsi, bet visi šiame žaidime įžvelgė tam tikrų žmonijos gyvenimo struktūros atspindžių.

Pasak „The New Republic“ autoriaus Shajo Mathew, J.L.Borgesas futbolą laikė ne tik „estetiškai bjauriu“, bet ir savotiška liaudies valdymo priemone politinių jėgų rankose.

„Futbole galima aptikti viešpatavimo, galios idėją ir tai yra siaubinga“, – yra rašęs J.L.Borgesas, nepalankiai vertinęs savo tautiečių nekritišką ištikimybę bet kokiai doktrinai, net ir futbolui, kuris valdžiai esą taip pat suteikia galimybę įtvirtinti savo režimą.

J.L.Borgesas su savo kraštiečiu kolega Adolfo Bioy Casaresu net yra parašę apsakymą „Esse Est Percipi“, kuriame teigiama, kad Argentinoje futbolas jau yra labiau ne sportas, o spektaklis.

Futbolas esą skatina tokį didelį fanatizmą, kad gerbėjai stebėtų ar klausytųsi per televiziją ar radiją transliuojamų net neegzistuojančių rungtynių.

„Stadionai jau kadaise buvo pasmerkti ir byrėjo į šipulius. Viskas yra suvaidinama per televiziją ir radiją. Ar apsimestinis komentatoriaus susijaudinimas niekada nesukėlė įtarimo, kad viskas yra apgaulė?

Paskutinįsyk futbolas Buenos Airėse buvo žaidžiamas 1937 metų birželio 24-ąją. Nuo tada futbolas, kaip ir daugelis kitų sporto šakų, yra drama, kurią vaidina žmogus komentatoriaus kabinoje arba sportiniais marškinėliais aprengti ir prieš televizijos kameras išrikiuoti aktoriai“, – rašoma apsakyme.

Galima spėti, kad J.L.Borgeso skeptišką požiūrį į futbolą nulėmė pasaulėžiūros dalykai – nepasitikėjimas masiniais judėjimais, neapykanta demagogijai ir manipuliacijai.

Tačiau negalima užmiršti, kad rašytojas paskutinius savo gyvenimo dešimtmečius buvo aklas. O tai, suprantama, užkirto kelią bet kokiai pagundai žavėtis vejoje vykstančiu reginiu, kurį kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius yra pavadinęs baletu masėms.

Prancūzų filosofo, egzistencialisto A.Camus santykis su futbolu buvo priešingas. Sykį paklaustas bičiulio Charles’io Poncet, kas jam arčiau širdies – teatras ar futbolas, A.Camus esą atsakė: „Futbolas, be jokios abejonės.“

Būsimasis filosofas nuo pat vaikystės gainiojo kamuolį. Tiksliau, ne gainiojo, o gaudė rankomis, nes žaidė vartininko pozicijoje.

Kai kurie linkę šį faktą supoetinti – esą tai, kad A.Camus panoro būti vartininkas, liudija jo polinkį į kitoniškumą, individualumą, filosofiškumą. Bet toks pasirinkimas buvo proziškesnis.

Alžyre gimęs A.Camus augo vargingoje šeimoje. Jo tėvas buvo sužeistas Pirmajame pasauliniame kare ir mirė, kai Albert’ui dar nebuvo nė vienų metų.

Motina neprigirdėjo, o senelė lupdavo anūką net ir dėl to, kad grįždavo namo suplyšusiais sportbačiais. Stovint vartuose sportinė avalynė dėvėdavosi mažiau, tad ir pylos būsimasis filosofas gaudavo rečiau.

Šiaip ar taip, panašu, kad A.Camus buvo visai talentingas vartininkas. Iš pradžių būsimasis filosofas žaidė nedidelio klubo „Montpensier“ komandoje, o studijuodamas Alžyro universitete 1928–1930 metais saugojo šio universiteto klubo „Racing“ jaunių komandos vartus.

Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje ši komanda po du kartus laimėjo tiek Šiaurės Afrikos taurę, tiek Šiaurės Afrikos čempionų taurę.

Tačiau 1930-aisiais, būdamas 17 metų, A.Camus susirgo tuberkulioze, kuri jį kankino visą likusį gyvenimą. Tądien pasaulis prarado gabų vartininką, bet įgijo talentingą rašytoją ir filosofą, bene vienintelį futbolininką, pelniusį Nobelio literatūros premiją.

Nors A.Camus daugiau nežaidė futbolo, juo žavėjosi iki pat savo ankstyvos žūties automobilio katastrofoje 1960-aisiais.

„Laikas yra erzinantis nepatogumas tarp futbolo rungtynių“, – yra sakęs filosofas. Futbolo subtilybės minimos ir kai kuriuose jo kūriniuose – „Krytyje“, „Pirmajame žmoguje“, „Mare“.

Romano „Maras“ veikėjas Raimonas Ramberas, kuris, kaip paaiškėja, yra centro puolėjas, su „arkliaveidžiu“ Gonzalesu maro siaučiamo miesto kavinėje aptaria Prancūzijos futbolo čempionatą, anglų komandų laimėjimus, kamuolio perdavimo techniką.

Bet daugiausia aforizmų apie futbolą A.Camus pažėrė 1950 m. Alžyro universiteto žurnale pasirodžiusiame sentimentalokame straipsnyje, skirtame vartuose praleistiems jaunystės metams.

Be jau cituotos garsiosios frazės apie moralę, pareigą ir futbolą, A.Camus šiame straipsnyje dar rašė: „Stovėdamas vartuose greitai supratau, kad kamuolys niekada neatskrieja tada, kai tikiesi. Gyvenime man tai labai padėjo, ypač didmiesčiuose, kur žmonės yra labai nenuspėjami.“

Pasak knygos „Futbolas šviesoje ir šešėlyje“ autoriaus Eduardo Galeano, A.Camus dar yra teigęs, kad žaisdamas futbolą jis išmoko laimėti, bet nepasijusti Dievu, ir pralaimėti, bet nesijausti nevykėliu.

Nenuostabu, kad 2008 metais, prabėgus keliems dešimtmečiams po A.Camus žūties, Prancūzijoje net buvo įkurta vartininkų akademija, kurioje vaikai pagal garsiojo rašytojo filosofinius principus mokomi ne tiktai saugoti vartus, be ir dorotis su sudėtingomis gyvenimo situacijomis. Šios akademijos globėjas ir rėmėjas – vienas geriausių prancūzų vartininkų Fabienas Barthezas.

A.Camus – ne vienintelis vartininkas iš literatūros pasaulio. Tokių garsių rašytojų, kurie ankstyvaisiais gyvenimo metais saugojo vartus ar yra apie tai rašę, susidarytų visa futbolo komanda. Tik vargu ar vienuolika skirtingų epochų individualistų, stovinčių vienuose vartuose, būtų pajėgūs ką nors laimėti.

Nebent Šerloko Holmso tėvas Arthuras Conanas Doyle’is kamuolį atmušinėtų kriketo lazda. XIX a. pabaigoje A.C.Doyle’is, pasivadinęs AS Smitho slapyvardžiu, buvo Anglijos futbolo klubo „Portsmouth Association FC“ vartininkas.

Tiesa, šis klubas 1896 metais buvo išformuotas ir neturi nieko bendra su šių dienų klubu „Portsmouth FC“.

A.C.Doyle’is buvo ir talentingas kriketo žaidėjas, aukščiausiu lygiu dešimt rungtynių žaidęs kriketo klube „Marylebone“.

Homoseksualus prancūzų rašytojas Henry de Montherlant’as, rusų poetas Jevgenijus Jevtušenka, romano „Vargingi kūnai“ autorius Evelynas Waugh, intelektualas, rašytojas, aktorius Karolis Voityla, tapęs popiežiumi Jonu Pauliumi II, – visi jie neslėpė, kad vartuose praleisti metai paliko pėdsaką jų atmintyje ir širdyje.

Futbolo motyvų galima rasti ir lietuvių skaitytojams gerai žinomo rusų rašytojo Vladimiro Nabokovo kūryboje. Dauguma jų susiję su vartininko išgyvenimais. Nenuostabu, nes mokydamasis Sankt Peterburge ir vėliau Kembridže jis žaidė futbolą kaip vartininkas.

V.Nabokovo atsiminimų knygoje „Kalbėk, atmintie“ yra ilgas pasažas, skirtas vartuose praleistoms jaunystės akimirkoms.

„Aš labiau buvau ne vartų, o paslapties sargas. Sukryžiavęs rankas atsiremdavau į kairįjį virpstą, mėgaudamasis užsimerkdavau, klausydavausi savo širdies plakimo, jausdavau, kaip mano veidą prausia dulksna.

Tolumoje girdėdavosi žaidimo garsų nuotrupos, o aš jausdavausi lyg anglu persirengusi mitinė egzotiška būtybė, kurianti eilėraščius kalba, kurios niekas nesupranta, rašanti apie šalį, kurios niekas nežino.

Nenuostabu, kad buvau ne itin populiarus tarp savo komandos draugų“, – rašė V.Nabokovas, vartininką šioje knygoje filosofiškai pavadinęs „vienišu ereliu, paslaptingu žmogumi, paskutiniu gynėju“.

Vartininko išskirtinumas, vienišumas, kitoniškumas įkvėpė ne vieną kitą rašytoją. Bene garsiausias pavyzdys – ir lietuviškai išleistas austrų rašytojo Peterio Handke romanas „Vartininkas bijo 11 metrų baudinio“.

Nežinia, ar pats P.Handke yra bent sykį žaidęs futbolą, bet akivaizdu, kad jis ne tik gerai išmano šio žaidimo subtilybes, bet ir sugeba jas pakylėti iki filosofinių aukštumų.

Aišku, tie, kurie skaitę šį romaną, papriekaištaus, kad jis su futbolu susijęs tiek, kiek Umberto Eco „Rožės vardas“ – su rožių auginimu. Ir jie iš dalies bus teisūs. Mat P.Handke romane tiesiog veikia buvęs vartininkas, grimztantis į psichologinę bedugnę po beprasmiškos žmogžudystės ir kartkartėmis savo būseną apibūdinantis su futbolu susijusiais palyginimais.

Bet tai puikiausias pavyzdys, kad rašytojus futbole labai dažnai domina ne taktinės trenerio gudrybės, ne puolėjo sugebėjimas spurtuoti, net ne pergalės džiaugsmas ar pralaimėjimo kartėlis, o vartų sargo psichologija.

Aistringas futbolo gerbėjas, šviesaus atminimo argentiniečių rašytojas Osvaldo Soriano savo apsakyme „Pats ilgiausias baudinys“ 11 metrų baudinį pavertė kiek komiškesne situacija.

Vartininkas dėl stadione kilusių riaušių ir atidėtų rungtynių baudinio turi laukti ištisą savaitę. Jis susirūpinęs vaikštinėja po miestą ir merginų klausinėja, į kairę ar į dešinę pusę jam šokti?

Vis dėlto nėra tiesa, kad visi futbolą žaisti mėgstantys rašytojai – vartininkai. Anaiptol. Štai vokiečių prozininkas Gunteris Grassas prisipažino, kad yra žaidęs kairiajame krašte.

„Kai kurie mano perdavimai buvo visai neblogi“, – šyptelėjo rašytojas, kurį prieš daugelį metų išbėgti į aikštę paskatino futbolą pradėjęs žaisti jo šešiametis sūnus.

Kitų pozicijų žaidėjų yra ir tarp įvairių šalių plunksnos meistrų, susibūrusių į nacionalines rašytojų futbolo komandas ir dalyvaujančių Rašytojų lygos varžybose.

Šią lygą 2005-aisiais įkūrė italų prozininkas Alessandro Baricco, leidėjas Paolo Verri ir vengrų rašytojas Peteris Zilahy. Joje rungtyniauja Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Turkijos, Vengrijos, Izraelio ir dar kelių šalių rašytojų komandos.

Krašte futbolą žaidė ir garsus italų režisierius ir rašytojas Pieras Paolo Pasolini, kai kurių kritikų priskiriamas prie reikšmingiausių XX a. poetų.

„Popietės, praleistos žaidžiant futbolą, – o mes be perstojo žaisdavome septynias ar aštuonias valandas – neabejotinai buvo pačios geriausios mano gyvenime“, – yra rašęs P.P.Pasolini.

Futbolą jis laikė didžiausiu malonumu po literatūros ir erotikos ir žaidė jį nuo vaikystės iki pat žūties 1975-aisiais. 1966 metais P.P.Pasolini net buvo subūręs aktorių, dainininkų ir kino kūrėjų komandą, su kuria apkeliavo visą Italiją.

Likus keliems mėnesiams iki nužudymo P.P.Pasolini subūrė savo garsiojo filmo „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ kūrybinių darbuotojų komandą ir metė iššūkį Bernardo Bertolucci juostos „Dvidešimtas amžius“ („Novecento“) kūrėjams. Vienose paskutinių savo rungtynių P.P.Pasolini komanda nusileido B.Bertolucci ekipai 2:5.

Nenuostabu, kad P.Pasolini ir savo romanuose neretai vaizdavo dulkėtose Romos priemiesčių aikštėse vykstančias rungtynes.

Knygos „Nugalėti bet kokia kaina: skandalinga Italijos futbolo istorija“ autoriaus Johno Footo teigimu, „P.P.Pasolini kamuolio varymosi techniką vadino poezija, o geriausiais varymosi meistrais ir, žinoma, geriausiais futbolo poetais jis laikė brazilus.“

„Futbolas – tai ženklų sistema, savita kalba, paskutinis svarbus mūsų laikų ritualas“, – buvo įsitikinęs P.P.Pasolini, visą gyvenimą ne tik žaidęs futbolą, bet ir karštai palaikęs „Bologna“ komandą.

Tiesą sakant, tarp pasaulio rašytojų daugiau yra ne tų, kurie rašo apie futbolą, bet tų, kurie yra aistringi sirgaliai. Štai puikus britų rašytojas Julianas Barnesas, romanų „Flobero teorema“ ir „Pabaigos jausmas“ autorius, nuo pat vaikystės palaiko komandą „Leicester City“.

„Šėtono eilių“ autorius Salmanas Rushdie mėgsta kartoti, kad jis yra „Tottenham Hotspur“ gerbėjas, o romanų apie Harį Poterį autorė J.K.Rowling yra atskleidusi, kad karštai palaiko „West Ham United“ komandą. Kai rašytoja išgarsėjo, ji kartkartėmis vis tiek apsilanko stadione, tik tai daro paslapčia.

Nuostabus švedų rašytojas, Nobelio literatūros premiją skiriančios Švedijos akademijos narys Torgny Lindgrenas šių eilučių autoriui yra prisipažinęs, kad jis yra didžiulis futbolo gerbėjas ir faktiškai kiekvienoje šalyje turi po savo mėgstamą komandą, kurią palaiko.

T.Lindgreno mėgstamiausias ispanų klubas – Valjadolido „Real“. Jo vadovas yra rašytojo kūrybos gerbėjas.

„Kartą jis pakvietė mane į Ispaniją stebėti vienų rungtynių. Jis prieš rungtynes žiūrovams išdalijo trisdešimt tūkstančių vieno mano pasakojimo kopijų. Kai aš įėjau į stadioną, visi žiūrovai pratrūko plojimais ir skanduotėmis, skirtomis man.

Kai man plojo visas stadionas, pasijutau svarbus lyg tikra futbolo žvaigždė“, – sakė T.Lindgrenas.

Nors lietuvių literatūros istorijoje nėra futbolui skirto stipraus romano ar pjesės, bet tarp mūsų rašytojų yra tokių, kurie nepaprastai mėgsta šią sporto šaką, ir tokių, kurių kūriniuose tas pomėgis atsispindi.

Įdomu, kad Lietuvoje pirmasis futbolo šauklys buvo būtent rašytojas. Tai Matas Grigonis (1889–1971), išleidęs per 40 knygų vaikams. 1911 m. jis sudarė ir išleido knygą „200 žaidimų kambaryje ir tyrame ore su dainomis, gaidomis, paveikslėliais ir fantų išdavimu“. Knyga baigiama 200-uoju žaidimu „Anglų sviedinio žaidimas“. „Tai visų linksmiausias ir visų sveikiausias žaidimas, todėl teisingai vadinamas žaidimų karaliumi“, – rašė M.Grigonis.

Futbolo motyvų galima rasti ir praėjusio amžiaus pradžios maištingųjų keturvėjininkų ir jiems artimų poetų eilėraščiuose. Štai Juozo Žlabio-Žengės „nervuotos“ poemos „Anykščių šilelis“ viena dalis pavadinta „Baranausko pamokslas apie lietuvišką futbolą“. Šiame beprotiškame kūrinyje minimi „forvardai“, „golkiperiai“, „korneriai“. Petras Babickas yra parašęs eilėraštį „Nusiminusiam jaunuoliui“, kuriame yra ir tokios eilutės: „Tad būk kaip futbolas – juo stipriau tave trenkia žemėn, juo aukščiau šoki!“

„Jaunas ir pats mėgau kamuolį, o kamuolys – mano koją“, – yra prisipažinęs poetas Jonas Juškaitis. Jis anksčiau buvo nuolatinis stadiono lankytojas. Apie tai, kad vaikystėje mėgo žaisti futbolą, yra rašęs ir poetas Eduardas Mieželaitis.

Futbolo motyvų bene daugiausia jaunų dabarties poetų kūryboje. Mindaugo Nastaravičiaus naujausioje knygoje „Mo“ yra eilėraštis apie futbolą, kuriame minimas ir futbolininkas Saulius Mikoliūnas.

Futbolo motyvų savo eilėraščiuose yra naudoję Gytis Norvilas, Aivaras Veiknys, Laurynas Katkus, vieną eilėraštį apie futbolą skyręs Donatui Petrošiui. Pastarasis poetas irgi yra parašęs eilėraščius „Nefutbolas“ ir „Mūsų nedaug“, savotiškai atspindinčius jo žavėjimąsi futbolu. D.Petrošius yra ištikimas Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjas. Paklaustas, kodėl taip mažai rašo apie futbolą, poetas prisiminė dzenbudizmą: „Kaip sakoma, jei rūpi dzenbudizmas, nėra ko apie jį šnekėti.“

Lietuvių prozoje irgi galima rasti futbolo motyvų, bet ten jų – ne fontanai. Aido Kelionio romane „Geltonas radijas“ yra skyrius apie Vilniaus „Žalgirio“ rungtynes. Jono Kiriliausko apysakoje „Vadybininkas kaime“ yra skyrius „Pasaulio pažinimas. Futbolas“, kuriame sarkastiškai rašoma apie Lietuvos futbolo rinktinę, minimi Tomas Danilevičius ir Davidas Beckhamas. Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarų“ vienas epizodinis veikėjas taip pat yra futbolininkas, anksčiau žaidęs Vilniaus „Žalgiryje“.

Futbolą savo kūryboje mini ir prozininkas Marius Ivaškevičius. Tiesa, ne romanuose ar apsakymuose, o populiariojoje pjesėje „Išvarymas“, kurios vienas personažų Anglijoje vaikšto į niekada nelaiminčios „West Ham United“ klubo komandos rungtynes. Pjesės herojai aptarinėja ir kitus britų klubus – „Arsenal“, „Liverpool“, „Chelsea“.