– Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
– Pasaulyje, t. y. ant šitos žemės, aš jaučiuosi labai gerai, nes man labai patinka gyventi. Tačiau apie tą kažkokią Jūsų siūlomą peikti žiniasklaidą nieko neišmanau, o ir pramogų man niekas nebruka, pati jų prisigalvoju, susirandu ar susikuriu.
– Kaip gyvenate savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
– Šį ir pirmą anketos klausimą skaitydama jaučiuosi neįgali dundukė, nes nesuvokiu, ko iš manęs norima, bet bandau pataikyti:
„Savo kuriamo meno aplinkoje“ man labai smagu, turiu stalą palėpėje, mažą kompiuterį ir daug popierių, tyčia rašau į gražų sąsiuvinį gražiu parkeriu, net blakstienas pasidažau „tipo“ eidama dirbti, nes kitaip nesuprasčiau, ar aš dar namie, ar jau darbe. Su kitais rašančiaisiais susitinku, kai būna švenčiamos įvairios rašymo šventės, pvz., literatūros forumas „Šiaurės vasara“ arba Poetinis Druskininkų ruduo man yra smagybių smagybė, ten su visais atsipliurpiu iki soties, kad iki kitų metų užtektų.
Konkurencijos nejaučiu, neįsivaizduoju tokios problemos, visad labai laukiu kitų naujų knygų, nes man vis nėra ką skaityti, mat viską greitai suskaitau. Tegul tik rašo ir leidžia tie kolegos, tegul tik daug ir gražiai rašo, o aš ir toliau labai džiaugsiuos.
Nieko specialiai nepropaguoju, bet gerai pagalvojus – kad ir ką rašyčiau, tai idėjų, tai ištraukų vis dedu į feisbuką, nes man taip smagu, aš taip pasitikrinu, man visad reikia greitos draugų ir visai nepažįstamų žmonių reakcijos, – bet tai tik trumpi blyksniai, jei jau užsidegu, tai lakstau po (virtualų) miestą šūkaudama, palaksčius apsiraminu ir toliau gyvenu nesipropaguodama. Ai, būna, žurnalistai paprašo pasikalbėti, tai pasikalbu, kartais susipainioju, ko kam primelavau, bet man labai patinka meluoti, toks mano amatas turbūt. Dar save stebėdama esu pastebėjus, kad labai trokštu skaitančiųjų reakcijų, bet jei tik kas ima girti, susidroviu labiau, nei peiktų, pasitraukiu, bet tyliai džiaugiuosi iki sproginėjimo. Skaitytojų reakcijos yra man maloniausias moralinis uždarbis, nesu atsisakius atvykti į mokyklą, bendruomenę ar biblioteką, jei kas pakviečia, bet pati nesiprašau ir plakatų sau nepiešiu.
– Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
– Taip, skaitau visa, ką pasiekiu, ir popieriuje, ir internete, ir visus kultūrinius portalus bei knygų skaitytojų blogus beveik kasdien kavą gerdama perbėgu, – tai labai senas įprotis, – ne tik lietuvišką kultūrinę spaudą skaitau, bet ir pora prancūziškų žurnalų apie kiną esu pratus nusipirkti.
Nereikėtų pamiršti, kad vis dar yra žmonių, kuriems nuo interneto nei šilta, nei šalta, – pvz., mano tėvai internete neskaito nieko, internetą turi tik anūkų reikmėms, o popierinę kultūrinę spaudą – mielai, dar ir kaimynai atėję išsineša pasiskaityti. Kitas klausimas, kad to popierinio varianto, nei litmenio, nei šatėnų, Pasvaly nusipirkti negausi, o internetiniai vėluoja, bėda, kur pažiūrėsi, bet už nemokamą, tegul ir vėluojančią, informaciją esu labai dėkinga.
– Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
– Turiu festivalį, kurio mano šeima niekad nepraleidžia, „Couleur Cafe“ (https://2014.couleurcafe.be/en/couleur_cafe/home-270.html?setlang=en) Briuselyje vyksta kasmet birželio pabaigoje visai netoli mano namų, 60 koncertų keturiose scenose, šokių pamokos, pasaulio virtuvės maisto palapinės, – tokia milžiniška tris dienas, tris naktis trunkanti šventė, bet ją tikriausiai priskirtumėt prie pramogų kultūros.
Jau minėjau, kad labai mėgstu „Šiaurės vasarą“, kuri iš Jurbarko sėkmingai persikėlė į Biržus, Poetinį Druskininkų rudenį, – šiuose festivaliuose dažnai įsiprašau ir kokį savanorišką darbelį nudirbti, nes noriu būti naudinga. Esu girdėjus, kad ta Žagrakalytė visur lenda, bet ką su ja padarysi, – tokiuose festivaliuose man labiausiai patinka energijos srautai, tad pačiai prie tos energijos labai smagu prisijungti. Nesuprantu, ko tam menui su kažkuo konkuruoti, ir dar „efektyviau“, – visko yra, visko ir reikia, labiausiai džiugu, kad nėra prievolių, niekas surištų niekur neverčia eiti, galima rinktis. Galima rinktis! – manau, tai laisvės sąlyga, išraiška ir džiaugsmas.
– Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
– Visiems tos paramos amžinai reikia, neįsivaizduoju situacijos, kad viena ar kita sritis tartų „stop stop, mums tų pinigų jau gana“, – o Jūs įsivaizduojate?
– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
– Mane lengva ne tiek nustebinti, greičiau – nudžiuginti ar suerzinti, visad į viską linkus audringai reaguoti, bet tas audras dažniausiai stebi tik namiškiai, jie pratę. Galiu paminėti Alaino Platelio šokio spektaklį „Out of Context – for Pina“, trupė les ballets C de la B, 2010 oi, dar geriau – spektaklį „C(h)oeurs“, 2012 – ir širdys, ir chorai viename žodyje, – bet man tiesiog Alaino Platelio kūryba baisiai patinka, lėkčiau į jo spektaklius kaukdama iš džiaugsmo kaskart, nesu nusivylus. Ar tai liks istorijoje? Mano istorijoje liks.
Knygas skaitau labai greitai, būna, jei įsiaudrinus nemiegu, ir dvi per naktį praryju, susiurbiu ir krūvas filmų, parodų, galerijų, – jei viską čia imčiau vardyti, kas man per penkmetį pasirodė svarbu, turėčiau užpildyti kelis tūkstančius puslapių, be to, išgirdus-pamačius žodį „penkmetis“ mane suima nevaldomas prunkštimas. (Penkmečio planai ir kultūra, ar Jūs visai kuoktelėjote? – Atsiprašau.) Turiu tokį gan įkyrų meno albumų agentą, jis vis man skambinėja, klausdamas, ar nenoriu dar kokio albumo, paskutinis iš įspūdingų – „The Grand Medieval Bestiary“, bet tai viduramžių piešiniai, penkmečiui nepripaišysi.
Šiek tiek kolekcionuoju BD, kitaip – bandes desinees, lietuviškai „komiksus“, bet tai nėra tikslus terminas. Paskutinė iš „per penkmetį svarbių“ gal Craigo Thompsono „Habibi“, o didžiausia penkmečio literatūrinė ir mane liečianti nesąmonė – mano pavardę savo „Sakiniuose“ išdarkęs Marčėnas, kuriam, rodos, nieko blogo nepadariau, o tokio lygio „bajerių“, kai mane šaukia „kalyte“ ar „kale“ dar vaikų darželio laikais kasdien prisiklausydavau, tad nustebau, kad tik taip tesugeba juokauti litgrandas, nustebino. Toks talentas, ir tik tiek?
– Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?
– Keliuosi pusę šešių, nors būčiau gulus ir paryčiais, pusvalandį prabudinėju, skaitinėdama kultūrinius portalus, kol orkaitėj kepa pusryčių kruasanai, tada rengiu, šukuoju, išleidžiu mokyklon vaikus, ir galiu sėstis rašyti, jei tuo metu ką intensyviai rašau. Jeigu jau rašosi, tai rašosi greitai, daug ir džiaugsmingai, kūrybinių kančių nepažįstu, tad ir sėkmės nesišaukiu jokiais ritualais.
Stalčiuje jau ketverius metus (siaubas) turiu eilėraščių knygą, bet niekam jos nenešiau, nebuvo svarbu, o dabar gal jau per vėlu, stalčiuje guli ir įpusėta knyga paaugliams „Laimėtuva“, bet ją taip pat apleidau ir tikriausiai taip ir paliksiu, užtat turiu smulkiai suplanuotą sunkų ir ilgą istorinį romaną apie alkį ir troškulį, bet žinau, kad prie jo dirbsiu ilgai, tad prieš tą „ilgai“ balandžio 27-ąją specialiai sėdaus parašyti greitą ir, mano manymu, lengvą knygą „Klara“, – maniau, ją baigsiu per tris mėnesius, bet per savaitę taip įsivažiavau, kad šovė į galvą ją užbaigti per tris paras, – taip mane tas rašymo džiaugsmas įtraukė, kad nesikėliau nuo stalo, pamiršus tas tris paras ir miegoti, ir valgyti, ačiūdie, organizmas pats mane galop išjungė – daugiau tokių nesąmonių nedarysiu, nors patirtis – parašyti knygą per tris paras, mane daug ko išmokė.
Man smagu, gera ir lengva rašyti, jei būtų kitaip – imčiaus kito darbo, nes esu tinginė ir hedonistė, nemėgstu kančių ir nesiruošiu jų pamėgti. Jei nutiktų taip, kad nebeišspausčiau nė eilutės – tai, būkit ramūs, aš jos ir nespausčiau, nes šitame mums duotame pasaulyje yra tiek kitokių veikalų, kad prašau tik šviesaus proto ir sveikatos, – daugiau man nieko dovanai nereikia.
