2013 m. Edukologijos universiteto leidyklos išleistą Neringos Dangvydės pasakų knygą „Gintarinė širdis“ pirmą kartą perskaičiau kaip vaikų literatūros lietuvių kalba vartotoja − balsu savo tuomet šešiamečiam sūnui. Nors pedagogai ir skaitymo skatinimo specialistai tėvams pataria pirmiausia knygą perskaityti patiems, o tik tada – vaikui, beveik niekada to nedarau, nes man patinka kartu su sūnumi leistis į skaitymo nuotykį, drauge atrasti naują tekstą, kartu nustebti, prajukti, o kartais ir susierzinti ar net išsigąsti.
Todėl jau ne kartą buvo nutikę taip, kad pagaudavau save galvojančią: „O varge, kaip interpretuoti šį siužetą?“ arba „Tikiuosi, jis nieko neklaus, nes nežinau, ką jam pasakyti...“ Kartais, laimei, jis tokių klausimų net nesugalvoja, o kartais, žinoma, įkyriai domisi kaip tik tuo, kas ir man pačiai neaišku arba atrodo problemiška. Tuomet aiškinamės kartu. Ir, mano džiaugsmui, sūnus dažnai pats pasiūlo, kaip paaiškinti tą ar kitą siužeto posūkį, įvaizdį ar personažą. Galų gale ne viską privalome žinoti ir suprasti, dažnai pats klausinėjimo ir svarstymo procesas būna kur kas produktyvesnis nei paruoštų atsakymų dalijimas.
Skaitant „Gintarinę širdį“, sūnui klausimų kilo daug: „Kodėl jos rankos juodos? Kodėl karalaitis niekada neišmoko šnekėti?“ Iš pradžių mėginau pasakoti apie odos ligas ir įvairius psichikos sutrikimus, bet paskui pavargau, iniciatyvą perdaviau vaikui, ir jis neką prasčiau už mane pats išsiaiškino, kas ten vyksta – gal tik stigo specializuoto žodyno.
Taigi, kaip vaikų literatūros vartotoja knygą perskaičiau kaip vieną iš daugelio ir giliau apie ją nesusimąsčiau. Tačiau prieš pusmetį užvirusi vieša diskusija ir žinia, kad ją nustota platinti, rimtai suintrigavo. Diskusijoje dominuojantis pavojaus, baimės, norminimo diskursas man pasirodė simptominis, priminė mano pačios literatūros tyrinėjimus.
Tad nutariau pasiaiškinti, kas čia atsitiko ir kas sukėlė „Gintarinės širdies“ isteriją. Kas taip išgąsdino keletą Seimo narių, Lietuvos tėvų forumo atstovus, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) rektorių ir dalį Lietuvos visuomenės? Kodėl dvi knygos pasakas LEU pripažino „žalingomis bei primityvia ir angažuota homoseksualumo propaganda“ (cituoju iš www.delfi.lt, 2014 m. gegužės 8 d.), paskelbė, kad jos „kenksmingos, per invazyvios, direktyvios ir manipuliatyvios“ (cituoju iš www.bernardinai.lt, 2014-05-28), o LEU universiteto docentei Kristinai Gailienei kilo klausimas, ar (tik nesupratau, ar visa knyga, ar tik tos dvi pasakos) „nėra pradžia mažais žingsneliais griauti Lietuvos valstybę“ (www.bernardinai.lt, 2014-03-15).
Trumpas paaiškinimas būtų toks: N.Dangvydė parašė knygą iš savo patirties perspektyvos, knygą, kurioje vaizduojamas utopinis, heteronormatyvios visuomenės principų neatitinkantis pasaulis, kuris taip skiriasi nuo vyraujančios ir norma laikomos mąstymo ir visuomenės tvarkos paradigmos, kad savo kitoniškumu kelia baimę.
Pradėkime nuo to, kokia yra normatyvinės dabartinės Lietuvos visuomenės sandaros ir daugumos piliečių mąstymo (tačiau ne būtinai išgyvenimų) neatitinkanti N.Dangvydės patirtis, lemianti tokią jiems neatpažįstamą jos kalbėjimo poziciją?
Savaitraštyje „Literatūra ir menas“ N.Dangvydė (Neringa Mikalauskienė) rašė: „(...) man reikia drąsos kalbėti. Gyvendama heteronormatyvioje visuomenėje, tapau šizoidinio tipo asmenybe, nes per ilgai slapsčiausi (...) esu lesbietė, kovojanti už savo teisę mylėti taip stipriai ir šviesiai, kaip jūs.“ (2012-12-14).
Nors redakcijos skiltis tuomet buvo rašyta kaip literatūrinis atsakas teatro kritikui Valdui Gedgaudui ir čia įžvelgiu daug humoro, saviironijos bei pastišo, tai, ko gero, nekeičia esmės − N.Dangvydė yra heteronormatyvioje visuomenėje gyvenanti lesbietė.
Heteronormatyvi visuomenė yra tokia, kurioje būti heteroseksualiam yra laikoma normalu, o būti bet kokios kitos seksualinės orientacijos – nenormalu arba bent jau mažiau normalu. Kas ir kada nustatė būtent tokius normalumo kriterijus, yra daugelio kruopščių ir itin profesionalių akademinių tyrimų objektas (žr., pvz., Michelio Foucault „Seksualumo istorija“, Vilnius: Vaga, 1999) ir visi jie teigia, kad normalumo standartai palengva keičiasi keičiantis laikams ir visuomenės vertybėms.
Remdamasis istoriniais rašytiniais šaltiniais, M.Foucault išsamiai ir įtikinamai atskleidžia, kad dabartinis Vakarų Europos (ir ne tik) visuomenėse vyraujantis seksualinio normalumo standartas − „teisėta ir besidauginanti šeima“, kuri „iškyla kaip modelis, nustato normą, disponuoja tiesa, išsaugo teisę kalbėti“ − įtvirtintas XVIII a. antroje pusėje. Šio standarto įsigalėjimas nepanaikino kitokių praktikų, tačiau jas paslėpė nuo viešo žvilgsnio ir eliminavo iš viešojo diskurso.
Be to, standartinio normalumo (ne tik susijusio su seksualumu ir šeima, tačiau ir su rase, lytimi, tautiškumu, kalba ir t. t.) sąvoka yra hierarchinė, t. y. ji visuomenės subjektus suskirsto į kokybiškai vertingesnius, t. y. labiau normalius, ir prastesnius, t. y. mažiau arba visai nenormalius, ir yra reikalinga tam, kad žmonių grupė, kuri pasiskelbė normaliausia, t. y. hierarchiškai aukščiausia, sukauptų ir išlaikytų galią (dažniausiai kapitalą, bet taip pat ir simbolinę galią). O galios turėjimą ir tęstinumą garantuoja kitų ir kitokių žmonių grupių nustūmimas į mažiau normalias arba marginalias subjektų pozicijas, kitaip tariant, į užribį.
Taigi, normatyvumo mechanizmas iš tiesų yra galios mechanizmas – rinkinys tam tikrų būdų ir priemonių, kaip tą galią sukaupti ir laikyti nedidelės visuomenės grupelės rankose, kitas visuomenės grupes įvardijant ir kultūriškai užkoduojant kaip mažiau normalias ir todėl prastesnes, subordinuotas. Istoriškai mažiau normalių, todėl turinčių ir menkesnę vertę žmonių grupėms priklausė (daug kur ir tebepriklauso) moterys, juodaodžiai, homoseksualai, religiniai autsaideriai, psichiniai ligoniai, luošiai, žydai, romai... sąrašas, deja, labai ilgas, tačiau svarbu tai, kad pagal šį mechanizmą „mažiau normalių“ grupėje gali atsidurti bet kas, o visuotiniu normalumo standartu Vakarų visuomenėse laikomi baltaodžiai vidutinės klasės heteroseksualūs vyrai.
Istoriškai „nenormaliųjų“ grupės gana plačiai tapatinosi su savo „nenormalumu“ ir gyveno jiems paskirtuose visuomenės pakraščiuose, dažnai tai būdavo (Vilniaus taboro atveju tebėra) ir fiziniai miestų bei gyvenviečių pakraščiai. Tačiau, kaip žinome iš istorijos, ilgainiui vis daugiau grupių nutaria nebesitaikstyti su antrarūše padėtimi visuomenėje arba pasaulyje ir ima garsiai bei sistemingai teigti savo visavertiškumą, normalumą ir autonomiją. Būtent tai šiuo metu Lietuvoje daro homoseksualų bendruomenė.
Taigi N.Dangvydė gyvena visuomenėje, kurioje jos tapatumas yra laikomas mažiau normaliu. Galima tarti, kad visą tą laiką ji „klusniai“ gyveno „normaliųjų“ visuomenės užribyje, tačiau po viešo, nors ir apipinto įvairiomis meninėmis literatūriniam diskursui būdingomis formomis, pasisakymo „Literatūroje ir mene“ išėjo į viešumą ir dabar užribyje gyvena viešai. Spėju, kad tikisi, jog pamažu Lietuvos visuomenėje normalumo standartai prasiplės ir homoseksualumas bus traktuojamas kaip viena normalumo atmainų.
Gyvendama heteronormatyvinės visuomenės užribyje ir kurį laiką savanoriavusi Vaikų linijoje, autorė pažįsta ir kitų užribyje gyvenančių grupių jauseną, tad natūralu, kad jos pasakų knyga „Gintarinė širdis“ vaizduoja „normaliųjų“ pasaulio pakraštyje gyvenančius personažus. Knygos anotacijoje teigiama, kad pasakose „kalbama apie šių dienų socialines problemas – patyčias, kurias vaikas patiria iš bendraamžių, jei yra kitokios išvaizdos, neįgalumą, tėvų emigraciją, romų integraciją ar kitas socialinę atskirtį patiriančias žmonių grupes“. Homoseksualumas net neįvardijamas, nes jam nebuvo suteikta kokia nors išskirtinė vieta.
Čia sutinkame bevaikę pagyvenusių žmonių porą: „Kitą kartą jaukiame namelyje su spalvotomis langinėmis gyveno senelis ir senelė. Tik vaikų jie neturėjo ir dėl to labai sielojosi“. Jie dukters susilaukė netradiciniu būdu ir mergaitė „buvo keistoka − gimė su juodomis rankomis“.
Kitos pasakos herojė − mergaitė, gyvenanti tarp išsiskyrusių tėvų namų. Ji susidraugauja su berniuku iš romų bendruomenės.
Pasakos „Laimės kūdikis“ personažas − karalaitis su Dauno sindromu: „Kūdikis atrodė ne toks kaip kiti vaikai. Pradėjo šypsotis, bet pirmo žodžio niekaip neištarė. Pradėjo vaikščioti, bet darydavo tik tai, kas jam patikdavo.“
Paskutinės pasakos veikėjas − jautrus jauniausias didelės šeimos vaikas, kurio tėvai išvyksta dirbti į užsienį: „− Liūdna, − pritarė mama. − Todėl paliksime tau štai šią gintarinę širdį. Kas kartą, kai ją paimsi į delną ir paglostysi, mes žinosime, kad apie mus galvoji. Ir padavė širdį sūnui. O ryte susikrovė daiktus ir iškeliavo.“
Dviejų, skandalą sukėlusių, pasakų personažai, kaip žinome, homoseksualūs. Pasakoje „Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo“ du jaunuoliai − svetimšalis juodaodis ir į tą svetimą šalį nuklydęs jauniausias karaliaus sūnus – „pamilo vienas kitą. Tik nežinojo, kaip tai pasakyti kitiems žmonėms. Visi manė, kad siuvėjo sūnus svetimšalį priėmė iš gailesčio ir leido pasilikti tik dėl to, kad jis iš tikrųjų mokėjo puikiai siūti“.
Tokios ir pasakos „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių, lakštingalomis giedančių“ veikėjos: „Kai jų lūpos susiglaudė, batsiuvio dukters kepurė netyčia nuslydo ir visi pamatė, kad šalia karalaitės − ne jaunuolis, bet graži ilgaplaukė mergaitė“.
Visus knygos personažus sieja tai, kad jie neatitinka šiuo metu Lietuvoje įtvirtinto „normalumo“ − „normalios“ šeimos, „normalios“ poros, „normalaus“ valdovo, „normalaus“ seksualumo, „normalios“ odos spalvos apibrėžimų. Jie visi gyvena „normalumo“ užribyje. Kadangi, kaip jau sakiau, „normalumas“ siejamas su pranašumu, moraline ir kita verte, o „nenormalumas“ – su menkavertiškumu, šie personažai savo gyvenamose visuomenėse turėtų jaustis (o jei taip nesijaučia, aplinka dažnai priverčia taip pasijusti), menkesni ir niekam tikę.
Mergaitė juodomis rankomis patiria patyčias, berniukas romas nelanko mokyklos, nes, kaip pats sako, „kiti vaikai su mumis draugauti nenori. Čigonais pravardžiuoja. Sako, kad mes vagys ir tinginiai. Ir kad nesiprausiam. O mes tik šiaip tamsesni“.
Princo su psichine negalia tėvas išgyvena, kad sūnui negalės perduoti karalystės, siuvėjai nerimauja dėl to, ar jų neatstums juodaodžio bendruomenės nariai ir t. t. Tačiau visais atvejais veikėjų nerimas pasirodo nepagrįstas − karalius randa išeitį − paskiria kitą įpėdinį (tiksliau, įpėdinę, nes ji pasirodo esanti labiausiai tinkama valdovės darbui) ir išmoksta mylėti bei džiaugtis savo sūnumi tokiu, koks jis yra; homoseksualius princus ir princeses mielai priima ir netgi remia jų tėvai (baltaodžio princo motina sugalvoja planą, kaip padaryti, kad juodaodžio bendruomenė jų neatstumtų), patyčios mokykloje įsikišus mokytojai labai greitai baigiasi ir t. t.
Ir vis dėlto manau, kad Giedrės Kazlauskaitės pastaba, jog „kažkas knygelėje ne taip“ („Šiaurės Atėnai“, 2014-03-11), yra taikli. „Ne taip“ čia ir yra nukrypimas nuo normos: šiose pasakose „normalumo“ užribio personažai ne tik kad nesijaučia blogai, jie netgi nesijaučia esantys užribyje, jie greičiau tik manosi jame esą arba bijo būti atstumti ir kai tik apie šį savo rūpestį praneša aplinkiniams (tiesa, juos reikia kruopščiai pasirinkti), kažkas stebuklingai pasikeičia jų aplinkoje ir jie akimirksniu pasijunta pripažinti, įvertinti, gerbiami ir mylimi. Personažų nerimas pasirodo beveik nepagrįstas ir išaiškėja, kad jų aplinka draugiškesnė, nei patys to galėjo tikėtis.
Pasakoje „Apie karalaitę, batsiuvio dukterį ir dvylika brolių, lakštingalomis giedančių“ „Karalius pasikasė po karūna pakaušį ir susitaikė su dukters apsisprendimu“. Pasakoje apie baltaodį princą ir juodaodį jo mylimąjį užteko juodaodžio gimines pakviesti į svečius ir jie akimirksniu tapo tolerantiški. Jokios dramos nei konflikto.
Sutinku ir su kita G.Kazlauskaitės pastaba: „visiškai neįtikina perdėm laimingos atomazgos; nekonfliktiški santykiai su taboro vaikais, staigus ir nemotyvuotas „atsivertimas“ iš patyčių ir kt.“ ( „Šiaurės Atėnai“, ( 2014-03-11). Tačiau manau, kad šiose pasakose ir nevaizduojama reali, įtikinama „normalumo“ užribyje gyvenančių žmonių jausena ir tikrovė, o priešingai − utopinė, ideali realybė, siekiamybė. Maginėje pasakos erdvėje visi, netgi „nenormalūs“, gali pasijusti „normalūs“, t.y. saugūs ir laimingi, nes tai erdvė, kur visas blogis, pavojaus nuojauta, nenormalumo jausmas ir jo daroma psichologinė žala, simbolinė agresija (patyčios, visuomenės atskirtis) lengvai nugalimi ir išsisklaido kaip rūkas. Galima net pridurti, kad moterų ir ypač lesbiečių literatūroje egzistuoja garbinga fantastinės utopinės literatūros tradicija.
Manau, kad N.Dangvydė parašė knygą ne apie pasaulį, kuriame gyvena, o apie pasaulį, kuriame norėtų gyventi. O štai čia ir slypi problema, nes būtent tai išgąsdino tuos 8 Seimo narius, Lietuvos tėvų forumą, Lietuvos edukologijos universiteto vadovybę ir dalį Lietuvos visuomenės. Jiems baisu, nes „pasakos (...) pateikia vienos lyties porų santykius kaip normalius ir savaime suprantamus“ (Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadas cituoju iš www.bernardinai.lt, 2014-05-28).
Nepaaiškinamą, neracionalią, tačiau, matyt, nenugalimą baimę kelia mintis, kad kitokią, kokiu nors atžvilgiu skirtingą, „nenormalią“ žmonių grupę pripažinus lygiaverte, „normalioji“ grupė neteks savo išskirtinio, privilegijuoto statuso visuomenėje, galima tarti, neteks savo tapatumo. Todėl visas Lietuvos homoseksualių asmenų judėjimas suvokiamas kaip grėsmė − šeimai, visuomenei, valstybei, heteroseksualumui, tautiniam identitetui ir dar galas žino kam.
Svarbu ir įdomu atkreipti dėmesį, kad visos kitos pasakos, kuriose irgi veikia už visuotinės normos gyvenantys personažai – seneliai, dirbtinio apvaisinimo būdu susilaukę mergaitės, romai, žmonės su psichine negalia – kažkodėl nepateko į grėsmės lauką: sankcijų susilaukė tik homoseksualai. Manau, kitos knygoje vaizduojamos grupės neidentifikuotos kaip grėsmingos todėl, kad jos arba mažos, arba silpnos, arba kitaip neįgalios skelbti, liudyti ir argumentuoti savo visavertiškumą. Jos taip patikimai įtvirtintos užribyje, kad greitu laiku iš ten neturi galimybių pajudėti, todėl ir pavojaus dominuojančiam, „normaliam“ tapatumui sukelti negali.
Vienas dažniausiai mano girdimų argumentų, kodėl homoseksualams Lietuvoje neturėtų būti suteiktos visos teisės, yra tas, kad neva jų ir taip niekas neskriaudžia. „Gintarinės širdies“ istorija puikiai parodo, kad neskriaudžia tik tol, kol jie taikosi su antrarūše padėtimi, kol sutinka tūnoti užribyje, būti nematomi, negirdimi, kol nekalba apie savo seksualumą, privatų gyvenimą, vaikų auginimą, kol sutinka viešai nevaikščioti su vėliavom, nekurti filmų, nerašyti ir nekalbėti savo balsu, neįsivaizduoti, nevaizduoti ir juo labiau nekurti visuomenės, kurioje jiems gyventi būtų patogu, nes Lietuvoje, pasirodo, yra pakankamai galios, kad knygos, kuriose homoseksualai vaizduojami visaverčiai, pagarbos verti visuomenės dalyviai, būtų išimtos iš prekybos.
Baime netekti išskirtinės norminimo galios remiasi ir Lietuvos tėvų forumo narių noras kontroliuoti visa, ką skaito jų vaikai ir kitų žmonių vaikai. Tai labai suprantama ir natūrali, tačiau nepagrįsta baimė. Per tą laiką, kol rašiau šį straipsnį, dar du kartus sūnui perskaičiau tas dvi pasakas su homoseksualiais personažais, bet tai, manau, jo nepavers nei daugiau, nei mažiau gėjumi, negu jis juo užaugęs taps arba ne. Geriausiu atveju, tai jam padės išvengti homofobijos, t. y. jis homoseksualams nejaus nei baimės, nei neapykantos, nei pasišlykštėjimo jais. Jei bus heteroseksualus − šių jausmų nejaus kitiems, jei homoseksualus − pačiam sau.
Literatūros (ir ne tik) kūriniai, kuriuose kalbama iš nenormatyvinės subjekto pozicijos ir pateikiamas nenorminis pasaulio vaizdas, visuomet sulaukia aštrios viešosios kritikos. Tyrinėdama moterų kuriamą literatūrą, su šiuo reiškiniu susiduriu be galo dažnai. Tai liudija, kad priimti nepažįstamą, neatpažįstamą ir todėl baimę keliantį kitą ir gerbti bei vertinti jį tiek, kiek ir save patį, yra labai sunku − ir literatūroje, ir gyvenime. Tačiau demokratijos sąlygomis literatūra visuomet buvo ir bus erdvė, kurioje reiškiasi neįprasti balsai, kur laužomi tabu, kur gyvena ir kalba nenorminiai tapatumai, jų išgyvenama keista realybė braunasi į jų rašomas eilutes, o kuriamos fikcinės utopijos neišvengiamai įsilieja į visuomenės gyvenimą.
Tikiuosi, kad N.Dangvydės knyga bus grąžinta į knygynus ir bibliotekas, kad sulauks deramo profesinio įvertinimo ir kad ši diskusija taip paprastai nesibaigs, nes pasvarstyti iš tiesų yra apie ką.
