Kaip tinkamą šiam atvejui pavyzdį pateiksiu mano mylimos žmonos katalikės pareiškimą: „Žinai, myliu tave jau dvidešimt metų taip, kad mano anitsemitizmas nė kiek nepadidėjo.“ Žinoma, juokiausi iki ašarų.
Galvodamas apie gražią bei liūdnai linksmą R.Gary gyvenimo pabaigą, to gyvenimo, kuriame, mūsų nuomone, jis buvo pasiekęs patį zenitą, nenorom prisimenu jo tautietį Stefaną Zweigą, tik turėjusį kiek kitokią gyvenimo istoriją. (Regis, tos žydiškos istorijos turi vieną bendrą vardiklį – dviejų tūkstančių metų persekiojimus, kuriems ir dabar nematyti pabaigos.)
Pačioje savo kūrybinio gyvenimo viršūnėje S.Zweigas savo noru atsisveikino su gyvenimu tokiais žodžiais: „Geriau baigti tinkamu laiku ir stovint, nešant gyvenimą, kuriame intelektinis darbas reiškia gryniausią džiaugsmą ir asmeninę laisvę kaip aukščiausią gėrį žemėje.“ Ką tai galėtų dabar reikšti?
Bet aišku viena: R.Gary nusišovė, S.Zweigas nusinuodijo. Tad kur čia humoras, žydiškas humoras, ponios ir ponai? Negi tas humoras toks pribloškiamas, kad pasiekę kūrybines aukštumas kruvino XX amžiaus teatro veikėjai savo noru pakelia prieš save ranką? Taip apgaudami pilnus lūkesčių jų gerbėjus, tuos pačius, kuriems jie savo genialumu tuos lūkesčius ir sukėlė.
Pykstama dėl mažiau, tiesą sakant.
Nori nenori tampi Sigmundu Freudu – dar vienu mūsiškiu. Jau kaip ir akivaizdu, kad tai ne tendencija, o diagnozė: kažkas labai negerai tautai, ne tik gimdančiai meno bei mokslo genijus, susikruvinusius revoliucionierius, pasakiškai turtingus kapitalistus ir juos kritikuojantį „Kapitalą“, filosofus, savo „Etika“ bei kitais veikalais formavusius būsimąją R.Gary Prancūziją, vokiečių Johanną Wolfgangą Goethę, Friedrichą Wilhelmą Josephą Schellingą ir Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį. Mat visai tai laisvės bei pripažinimo ištroškusiai plejadai, pasirodo, buvo reikalinga ir jų išpažinčių ausis – S.Freudas. Kas nors iš savų juk turėjo paaiškinti, kas dedasi tai visų apspjaudytai tautai, nuolat balansuojančiai ant sunaikinimo, kūrybos, genialumo ir beprotybės ribos!
Kas juos taip ginė į olimpo viršūnę? Nevisavertiškumo kompleksas – toks mano nevienareikšmis atsakymas. Neapsirinku ir šiam teiginiui įrodyti pasikviečiu R.Gary autobiografiją „Aušros pažadas“. Nors žodį autobiografija gal ir derėtų dėti į kabutes. Nenagrinėsiu šio kūrinio jau šimtus kartų analizuoto turinio, nekalbėsiu apie jo meninę vertę ir panašiai. Aš ieškau mane taip supykdžiusio R.Gary atsisveikinimo su manimi priežasčių, dar nespėjus su juo kaip reikiant susipažinti. Nors ar daug pastangų reikia? Juk, anot antisemitų, kai žydas žydui pažvelgia į akis, tuojau abu persmelkia mistinis vienas kito supratimo jausmas. Ar tai tiesa? Bet kažkokia kolektyvinė atmintis ir kolektyvinė patirtis (anot gojaus Carlo Gustavo Jungo, kuris neklydo) vis dėlto palengvina, leidžia atvirai kalbėti taip, kaip padorus krikščionis šito sau niekada neleistų.
Taigi kaip ir Emilis Zola – J'accuse! – kaltinu R.Gary dėl to, kad, genamas nevisavertiškumo komplekso, siekdamas tapti visais ir viskuo viename asmenyje, prarado kuklumo, kaip savęs išgelbėjimo, jausmą. Jis taip susireikšmino, kad prarado ryšį su savo istorine praeitimi, tuo įžeisdamas išgyvenusiuosius holokaustą, kaip tik tuos, patyrusius ir dvasinį, ir fizinį nužmogėjimo siaubą. Jie susiformulavo tolesnio gyvenimo misiją: teigti gyvenimą kaip špygą neapykantai, špygą nužmogėjimui. Tokiame kontekste R.Gary šūvis sau į galvą kaip poza neįtikina. Problema ta, kad šią mintį jam teks asmeniškai pateikti atėjus laikui.
Kita vertus, jis nekaltas. Kaip šiandien Lietuvoje vykusiai juokaujama, aplinka kalta. Jo motina, jo vargšė motina! Ji, R.Gary rašo „Aušros pažade“, kūrė jį, formavo, gelbėjo savo motiniška ranka sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, net mirusi gelbėjo, ir galiausiai atėmė iš jo gyvenimą. Pačiame žydėjime. Ne dėl kažkokių nesveikų paskatų, o iš meilės.
Viešpatie, kokių nusikaltimų mes nepadrome dėl meilės! Ir tas pirmasis nusikaltimas yra amžina mylimojo vergystė mylinčiajam: „Jei mano motina būtų turėjusi meilužį, man nebūtų reikėję visą gyvenimą mirti iš troškulio prie kiekvieno fontano.“ Meilė, kaip kontrolė, be kurios vergas, tapęs laisvas, praranda bet kokį ryšį su gyvenimu, virsta laivu, nutrūkusiu nuo inkaro gyvenimo vandenyne, kurio srovės galiausiai nuveda tiesiai prie Hado vartų.
Dėl kažkokio nevisavertiškumo komplekso, dėl kažkokio siekio įrodyti XX amžiaus pradžios provincinio Vilniaus smulkiajai buržuazijai, Varšuvos miestelėnams ar Nicos Bufa turgaus prekeiviams, kad mes – tie priešiškos aplinkos badomi pirštais, persekiojami, nuolat patyčių vanojami žydeliai – sugebame nušluostyti jiems nosį! Ir nušluostė, dar kaip nušluostė. Nušluostė taip, kad R.Gary tapo visu tuo... Kuo? Besijuokiančia (visų pirma iš savęs) asmenine tragedija?
Būčiau mistikas, durčiau pirštu į jo nenusisekusias vedybines istorijas, paženklintas savižudybių. Toks jautrus žmogus negali nereaguoti, kai meilės ištroškę ir jos negavę arba gavę per daug palieka gyvenimą sąmoningai, nepaveikti narkotikų ar alkoholio. Pastarųjų gaila. O nusižudžiusiųjų sąmoningai, kaip ir viską pasiekusiųjų!? Juk tas pat R.Gary turėjo būti užgrūdintas karo, bombų, krintančių anot jo, ant būsimųjų genijų.
Taip, reikia sutikti, kad karas neužgrūdina, net jei kovoji dėl tikro reikalo, bet bent jau tikiesi atsisveikinimo su susireikšminimu, kuris tapo kauke dėl kankinamo vienišumo, kaltės jausmo dėl žuvusių kare draugų, motinai išsakytų neįvykdytų pažadų. R.Gary niekaip nesugebėjo susitaikyti su savo egoizmu.
Kuo labiau giliniesi į „Aušros pažadą“, tuo labiau suvoki tokio žmogaus praradimo padarinius pasauliui. Na, pavyzdžiui, kas kitas galėjo taip tiksliai pateikti miesčionio Vilniuje, Paryžiuje, Berlyne ar Londone portretą? Tą itin palankų putleriams mentalitetą: „Nejaučiu pagiežos pralaimėjusiems ir 1940 metų kapituliantams. Puikiai suprantu tuos, kurie atsisakė sekti paskui de Golį. (...) Apsišvietę, mąstantys, svajotojai, subtilūs, išsilavinę, skeptiški, iš gerų šeimų, gerai išauklėti, puikiai išmaną humanitarinius mokslus, širdies gilumoje visada žinoję, kad žmoniškumas – neįmanoma pagunda, tad priėmė Hitlerio pergalę kaip savaime suprantamą. Akivaizdžią mūsų biologinę ir metafizinę vergystę jie sutiko natūraliai pratęsti politine ir socialine vergyste. (...) Jau vien šito pakanka, kad mes jų saugotumės." Tad štai ką praradome ne dėl savo kaltės.
Vis dėlto parodoksalusis R.Gary, lyg holivudinių filmų laiminga pabaiga, skirtas tiems, kurie dar neatrado jo išgyventų tiesų arba dar nesuvokė jų prasmės. Todėl šiuo vilniečiu galima pagrįstai patriotiškai didžiuotis. Ypač kai jį savinasi jo motinos svajonių išsipildymas – Prancūzija. Šalis, kitaip nei mes, laikanti jį savo didvyriu.
Lietuva pasauliui davė ne vieną ir ne dešimt tokių kaip R.Gary. Statulėlė J.Basanavičiaus gatvėje su tuo nelemtu jo kramtytu kaliošu iš pirmosios meilės aštuonmečio aštuonmetei kaip tik simbolinė. Kad tą simbolį suvoktum, kartais verta sugrįžti prie R.Gary kūrinių, ypač „Aušros pažado“. Šis kūrinys yra ne kas kita, kaip raktas į visą jo gyvenimo ir savęs kūrimą, procesą, nubloškusį jį į apsimetinėjimą dekadentiškame bohemos vaidinime. O šiam pasibaigus jis pats teatrališkai ir tragikomiškai nuleido užuolaidą. Štai dėl to pokšto ir pykstu.
