Antologija pradedama išsamia įžanga „Time Lost and Found“ (lietuviškai – „Laiko galia ir negalia“), kuria siekta įvesti Vakarų skaitytoją į XX šimtmečio Lietuvos tikrovę. Įžangą rašė jos sudarytojas A.Samalavičius. Knygoje pristatoma tiek klasikinė literatūra – Jono Biliūno, Vinco Krėvės, Jurgio Savickio kūryba, tiek šiuolaikiniai autoriai - Jurgis Kunčinas, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė . 250 puslapių antologijoje daugiausia pateikiami išbaigti prozos kūriniai – apsakymai ir esė, taip pat trijų romanų – J.Kunčino „Tūlos“, S.Parulskio „Murmančios sienos“, Balio Sruogos „Dievų miško“ - skyriai. Tekstus į anglų kalbą vertė septyni vertėjai.
– Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte sudarydamas lietuvių literatūros antologiją anglų kalba „The Dedalus Book of Lithuanian Literature“? - pasiteiravau A.Samalavičiaus.
– Kiekvienas panašaus pobūdžio darbas yra iššūkis jo rengėjui ar rengėjams dėl įvairiausių priežasčių. Viena vertus, įpareigoja suvokimas, kad ši antologija – bene pirmoji tokios plačios aprėpties knyga, pristatanti lietuvišką XX-XXI amžiaus literatūrą anglakalbiams skaitytojams.
Tiesa, projektas turi precedentų – keletas antologijų yra pasirodžiusių JAV praėjusio amžiaus antrojoje pusėje. Kiekviena jų buvo glaudžiai susijusi su tam tikro laikotarpio kontekstu, sociokultūrinėmis ir politinėmis aplinkybėmis, o tai lėmė angliškai kalbančių skaitytojų dėmesingumą mūsų krašto kultūrai arba jo stoką.
Rengiant antologijos metmenis rūpėjo, kad būsima knyga gebėtų būti įdomi įvairių patirčių, polinkių ir interesų turintiems skaitytojams, norintiems pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją, visuomenę per grožinės literatūros tekstus. Tam tikra prasme siekiau, kad antologija atspindėtų ne vien lietuvių literatūros estetinį spektrą, bet ir pasitarnautų kaip savotiška jos kultūros antropologija, leidžianti pažinti mūsų kraštą, jo kultūrą, literatūros kaitą, visuomenės raidos dinamiką – leistų suprasti, kokiomis sąlygomis Lietuva atkūrė carinės imperijos daugiau nei pusantro šimtmečio niokotą lietuvišką kultūrą, kaip brendo ir skleidėsi tautinis sąmoningumas, kaip plėtėsi literatūros estetiniai akiračiai, kaip lietuvių grožinės literatūros tekstai atsiliepė į pusšimtį metų trukusią sovietinę kolonizaciją, kokias formas įgauna dabartinių Lietuvos rašytojų vaizduotė.
– Kaip atsirado ši antologija?
– Kai 1992 metais Jungtinėse Valstijose pasirodė profesorės Violetos Kelertienės parengta anuometės lietuvių literatūros antologija „Come into My Time“, ji turėjo labai palankų kontekstą: Vakarų pasaulio dėmesys valstybei, pirmajai ištrūkusiai iš geležinių sovietų imperijos gniaužtų, dar nebuvo nuslopęs, tad galima buvo tikėtis, kad daugelis skaitys ją anaiptol ne vien iš estetinių ar literatūrinių paskatų, bet norėdami susivokti, kokia tauta, kokia kultūra, kokia visuomenė metė pirštinę sovietiniam režimui.
Dabar padėtis visiškai kitokia, ne tokia dramatiška, kasdieniškesnė, tad ir gerokai mažiau intriguojanti: turbūt visi suvokiame, kad šiuo metu pasaulį domina tikrai ne Lietuva ir joje vykstantys ar su ja susiję įvykiai, tad tikėtis didžiulio spontaniško dėmesio lietuvių literatūrai, ko gero, tikrai nevertėtų.
Tai nereiškia, kad mūsų literatūra ir kultūra pasauliui visai neįdomi ar nereikalinga, bet šiuo metu pasaulį dominame nė kiek ne daugiau nei kitos Rytų Europos regiono ar Baltijos šalys.
– Kaip pradėjote bendradarbiauti su „Dedalus“ leidykla, kokie buvo iškelti uždaviniai ar reikalavimai?
– Leidykla sudarytojo iš esmės niekaip nevaržė ir jokių išskirtinių sąlygų ar reikalavimų nekėlė, išskyrus leidyklai daugiau ar mažiau priimtiną antologijos apimtį (kurios, prisipažinsiu, neviršijau). Prieš nuvykdamas į Londoną susitikti su leidėju jau buvau neblogai susipažinęs su anksčiau „Dedalus“ išleistomis suomių, austrų, estų literatūros antologijomis.
Dalykiškai aptarinėjant galimus būsimo leidinio profilius viename Londono knygų mugės pakraščio restoranėlių įstrigo įpareigojanti leidėjo Erico Lane‘o pastaba: „Antologijos sėkmė bus tavo sėkmė, o jei šis projektas baigsis nesėkme, tai bus pirmučiausia tavo nesėkmė...“ Apie tai pasistengiau nepamiršti rengdamas knygą.
Leidėjai nė vieno vertimo neatmetė, nė vieno atrinkto kūrinio neišbrokavo. Manyčiau, kad leidykla sudarytojo kompetencija pasitikėjo taip pat, kaip sudarytojas – leidėjų. Įpareigojantis buvo ir leidėjo pasiryžimas visokeriopai rūpintis antologijos sklaida, pažadas, kad jei tik bus adekvatus susidomėjimas, jos tiražai bus kartojami ne mažiau nei du dešimtmečius. Tai, suprantama, vertė mąstyti apie tai, kaip ši antologija galėtų būti skaitoma ne tik šiandien – svarstyti, ką ji galėtų pasakyti apie Lietuvą, pavyzdžiui, po dešimties ar penkiolikos metų.
Beje, kalbant apie sąlygas, viena jų buvo itin griežta – leidyklos vadovas pabrėžė, kad, nepaisant to, kokie kvalifikuoti ir profesionalūs vertėjai vers antologijos tekstus, jie bus redaguojami tol, kol atitiks britų anglų kalbos (British English) normas. Nemanau, kad leidėjų reiklumas būtų užgavęs kurį nors iš antologijos tekstų vertėjų, kurie pasidarbavo iš peties.
– Kaip susipažinote su šia leidykla, kaip prasidėjo jūsų bendradarbiavimas?
– Antologijos pradėjimo, t.y. jos idėjos atsiradimo ir aprobavimo, fazėje man dalyvauti neteko. Gavau pasiūlymą imtis sudarytojo darbo jau tuomet kai leidėjas, dalyvavęs keliuose susitikimuose su Lietuvos kultūros programų centro darbuotojais, informavo apie savo pasiryžimą imtis šio ir rizikingo, ir didelio pelno lyg ir nežadančio leidybos projekto.
Kiek žinau, užmezgant ryšius su Anglijoje puikią reputaciją turinčia „Dedalus“ leidykla nemažai nuveikė mūsų buvusi kultūros atašė Daiva Parulskienė. Komplimentų šios rimtos leidyklos adresu išgirdau neseniai Paryžiuje vakarieniaudamas su į devintą dešimtį įkopusiu legendiniu britų leidėju Johnu Calderiu.
Beje, antologijos planavimas ir rengimas tikrai nebuvo skubrus: nuo tos akimirkos, kai ėmiau kurti būsimo leidinio viziją, iki knygos pasirodymo praėjo ne mažiau nei pora metų. Antologijos sklaidos ir poveikio perspektyvos priklausys nuo daugelio dalykų, taip pat ir tų, kurie visai nepriklauso nuo sudarytojo noro ar valios. Ne paskutinis čia ir rinkodaros vaidmuo. Su knyga, kuri jau parduodama Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir Australijoje (taip pat platinama internetu), reikės dar gerokai paplušėti.
– Knyga jau buvo pristatyta Jungtinėje Karalystėje. Kokių atsiliepimų ji ten sulaukė?
– Pirmasis knygos pristatymas praėjusių metų pabaigoje buvo surengtas Londone, Europos namuose, nuoširdžiai talkinant Lietuvos atstovybei. Renginio auditorija buvo gausi, dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir nemažas būrys anglakalbių. Kaip knyga bus priimta Jungtinėje Karalystėje, bus galima pasakyti po keleto metų – turėkime galvoje, kad vertimai šioje šalyje sudaro nedidelį leidžiamos grožinės literatūros procentą, tad reikėtų turėti kantrybės.
Beje, ne vienas mano pažįstamas Šiaurės Europos rašytojas yra guodęsis, kad jų literatūra Jungtinėje Karalystėje labai sunkiai skinasi kelius, išskyrus detektyvinio žanro lektūrą, kuri virto išskirtiniu reiškiniu. Kita vertus, visos mados ir bumai anksčiau ar vėliau baigiasi. Palankių knygos recenzijų jau pasirodė kai kurios kitose anglakalbėse šalyse ir tarptautiniuose leidiniuose. Kol kas vertimai mūsų literatūrai itin palankūs. Kaip bus toliau – matysime.
– Ar atrinkdamas kūrinius antologijai turėjote viziją, kokiu kampu norite pristatyti lietuvių literatūrą anglakalbei publikai?
– Suprantama, buvau susiformavęs labai aiškų būsimo leidinio vaizdinį. Rengdamas antologiją stengiausi susitelkti ties tais tekstais, kurie turi stiprų naratyvinį užtaisą ir pats sau nuolat primindavau mūsų pašnekesį su žinomu švedų rašytojų Peru Olofu Enquistu, kuris prieš keliolika metų pasakojo, kad švedų literatūrai kelius į kitas kultūras atidarė tai, kad šios šalies literatūros tradicijoje visuomet buvo stipri pasakojimo tradicija.
Kita vertus, nevengiau remtis ir savo patirtimi, įgyta dėstant lietuvių moderniąją bei šiuolaikinę literatūrą kitų šalių skaitytojų ar studentų auditorijoms ar skelbiant kritikos tekstus užsienio bei tarptautiniuose literatūriniuose ir akademiniuose leidiniuose. Tad tų kūrinių, kurie artėja poetinių tekstų link arba spinduliuoja vien kalbos grožybėmis ar teksto stilistika sąmoningai atsisakiau.
Taip pat siekiau, kad kuo daugiau antologijos tekstų sudarytų vientisumu pasižymintys tekstai, todėl daugiausia čia apsakymų, nors yra ir kelios romanų ištraukos. Svarbu buvo ir išlaikyti tam tikrą balansą pristatant įvairių epochų literatūros kūrinius. Pavyzdžiui, nenorėjau, kad būtų likęs apeitas ar nutylėtas sovietinis laikotarpis, juoba kad iškiliausi mūsų nepriklausomybės autoriai subrendo nelaisvės ir cenzūros sąlygomis.
Ėmus giliau svarstyti apie tai, kaip galėčiau geriau įprasminti savo, kaip sudarytojo, siekinius, teko imtis dažnai nelengvų sprendimų – atsisakyti ne vieno įdomaus autoriaus ar iškilaus literatūrinio teksto. Tokius sprendimus sąlygojo įsitikinimas, kad grožinės literatūros tekstų antologija nėra jokia faktų enciklopedija ar literatūros tezauras, kuriame turėtų sutilpti viskas ir visi, nei juo labiau mokyklinė chrestomatija, pateikianti nuoseklų, smulkmenišką literatūroje vykusių procesų vaizdinį.
Kita vertus, bet kuris panašaus pobūdžio tekstų rinkinys neišvengiamai atspindi ir sudarytojo estetinius ir kultūrinius prioritetus bei jo ar jos intelektualinį akiratį. Tam tikras formalias viso leidinio apimties ribas nustatė „Dedalus“ leidykla (ji, beje, jau turi nemenką panašaus pobūdžio antologijų leidybos patirtį), o man, kaip sudarytojui, teko apsispręsti, kokie kūrėjai ir kurie tekstai atstovaus vienam ar kitam mūsų literatūros raidos tarpsniui ar jo estetinėms aspiracijoms.
– Kaip manote, kaip Petro Repšio „Metų laikų“ motyvai praplečia antologijos tekstinę prasmę?
– P.Repšio freskos Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto erdvėse jau yra tapusios mūsų kultūros legenda, viena labiausiai „kultūros piligrimų“ lankomų vietų Vilniuje. Šios freskos fragmentas padarė didžiulį įspūdį ir leidėjui. Kita vertus, mitologinis klodas, atskleistas šiose freskose, yra puiki lietuvių kultūros metafora. Džiaugiuosi, kad atsidūręs ant antologijos viršelio ir nugarėlės šis įspūdingas kūrinys tarsi akina atverti ir kitus mūsų kultūros klodus.
