* * *
Skambina Alvydas Šlepikas. Sako – parašyk. Sakau – parašysiu. Pavyzdžiui, kad skambina Alvydas Š., o aš, lėtai kramtydamas pietums išvirtą kiaušinį, jau trečią kartą iš eilės daliju kortas. Lošiu vežimą. Tiksliau – lošiame keturiese: praktiką atliekantis būsimas medienos technologas, pakuotojas ir du staliai-staklininkai. Aš, aišku, poetas. Tačiau apie poeziją čia geriau neužsiminti. Atsirado, blia, Puškinas.
*
Nors iki pertraukos – geras pusvalandis, tupiu tualete ir rūkau. Dėl visa ko užsirakinęs. Ant durų iš kitos pusės pakabintas užrašas: RŪKYTI TUALETE GRIEŽTAI DRAUDŽIAMA! BAUDA – 100 LITŲ. Bet ką man daryti, jei nuo ankstaus ryto galvoje sukasi kelios visai neblogos eilėraščio eilutės. Tualete jos sukasi geriausiai. Grįžus namo, teliks užrašyti.
*
Svarbiausia taisyklė – vengti atsakomybės. Šios nerašytos taisyklės sėkmingai laikosi dauguma lentpjūvės darbuotojų. Pagrindinis jų argumentas: moka ne už darbą, o už valandas. Žinoma, kam tuomet stengtis. Pasirodei, atbuvai dieną, ir ramu.
Prieš maždaug pusantrų metų atleido pamainos meistrą Romą. Žmogus protingas, besigaudantis reikale, tačiau ėmė ir apsivogė. Vogė jis, kiek girdėjau, dažnai, tik štai sykį ėmė ir pričiupo.
Prieš pusmetį mano pamainai pradėjo vadovauti Laura. Mergina simpatiška, lyg ir neserga kleptomanija, į viską žiūri labai atsakingai, tik štai viena bėda – nesusigaudo jokiose staklėse. Pasak gamybos vadovo Pauliaus, į meistro pareigas neįeina staklių reguliavimas ir priežiūra.
Štai ir sukuosi kaip išmanydamas.
*
Oficialios mano pareigos – stalius-staklininkas. Kaip ir kitos dažytojos. Štai ir sukuosi kaip išmanydamas.
*
Kiekvieną sykį nubudus, skauda pirštus. Kol pramankštinu, jie būna tartum mediniai. Mano delnai amžinai pajuodę ir supjaustyti. Labai jų gėdijuos, todėl mokėdamas autobuso vairuotojui už bilietą, stengiuosi duoti be grąžos. Šitaip kitados gėdijaus savo eilėraščių. Ne todėl, kad jų būta prastų (to neneigiu), o todėl, kad apskritai juos rašau. Drovėjausi draugų, brolio, motinos. Ypač tėvo. Panašiai kaip lyrinis veikėjas viename Sigito Parulskio eilėraštyje.
Apie Sigitą Parulskį lentpjūvėj niekas (arba beveik niekas) nėra girdėjęs.
Kartais nuvažiuoju pas mamą. Šį bei tą jai paskaitau. Tėvo nemačiau jau septynerius metus.
*
Vienoje Literatūrinių Panevėžio žiemų, jau spėjęs gerokai apkaušti Gytis Norvilas siūlė toliau drožti lentas ir apie tai rašyti. Vertinu jo poeziją. Pavydžiu jo nepoezijos.
*
1961 metais jaunasis Sigitas Geda atlikinėjo praktiką Vandžiogalos lentpjūvėj. Ne šitoj, kurioj dirbu. Ir vis dėlto guodžiantis faktas.
*
Jau beveik trejus metus gyvenu Vandžiogaloj. Užpraeitą vasarą atvažiavo bičiuliai Mindaugas Nastaravičius ir Vytautas Stankus. Aplankėme čia palaidotų Česlovo Milošo senelių kapus.
Vieną rytą pašokau nuo neįtikėtino triukšmo. Tai, ką išvydau pro virtuvės langą, paskutinį sykį regėjau nebent sovietiniais laikais, būdamas kokių ketverių. Minia žmonių, plevėsuojanti baltai raudonomis vėliavomis, žygiavo pagrindine kaimo gatvele. Su galingu orkestru priešaky. Iki pilno komplekto tetrūko tanko.
Vėliau suvedžiau galus – Č. Milošo gimimo metinės. Lenkiškas kraštas, mylintis savo poetą.
Jau beveik trejus metus gyvenu Vandziagoloj.
*
Poezijos vakaruose, ypač mažesniuose miesteliuose, mane vis dar pristato kaip žurnalistą, dirbantį „Respublikoj“. Iš žurnalistikos labiausiai ilgiuosi pokerio partijų banketinėje „Baltų dramblių“ salėje ir vakarinių pasivaikščiojimų su Rimvydu Stankevičium.
Mažiausiai – pačios žurnalistikos.
Beje, jeigu tarp meilės ir neapykantos – vienas žingsnis, tai tarp žurnalisto ir staliaus-staklininko – vienas nelabai vykęs gyvybės draudimo konsultantas.
*
Patekęs lentpjūvėn, pirmuosius tris mėnesius neturi jokio autoriteto. Esi paprasčiausias pagalbinis, kurio pagrindinis užsiėmimas – stovėti prie šlifavimo staklių ir gaudyti iš jos pasirodančias lentas. Darbui vykstant sklandžiai, per 10 minučių priimi 17 lentų. Sugavęs 5000, gali kalbėti dėl algos pakėlimo. Nebent į viską spjausi anksčiau. Arba anksčiau būsi atleistas. Kaip darbuotojas, kuris netobulėja.
Spjaudžiausi, bet ištvėriau. Padėjo R. Stankevičiaus kitados išmoktos pamokos: mintimis atsiriboti nuo kūno, kad laikas, skiriamas buičiai, nesikirstų su laiku, skirtu būčiai. Taigi mindžikuodavau prie šlifavimo staklių ir mintyse deklamuodavau senuosius savo eilėraščius. Kelis net sukūriau.
Vis dėlto labiausiai prastumti laiką padėdavo (ir vis dar padeda) nebylios diskusijos su įsivaizduojamais pašnekovais. Dažniausiai liečiančios poezijos reikalus. Neseniai perskaičiau apie išprotėjusį profesorių, vedusį paskaitas tuštutėlei auditorijai. Klausimas: ar aš irgi beprotis?
Žmona sako, kad taip.
*
Turiu visai neblogą atmintį. Kaip du kart du žinau savo banko sąskaitą, tapatybės kortelės serijos numerį, daugumos bičiulių telefonų numerius. Užtenka pamatyti ar išgirsti. Atminties dėka per dvejus metus išmokau dirbti praktiškai su visomis lentpjūvės staklėmis. Slapta stebėdamas kitų atliekamą veiksmų seką. Algą kėlė keturis kartus. Paskutinįjį – kai prašiau rekomendacijos.
Poezijos vakaruose eilėraščius deklamuoju atmintinai. Stebiuosi tuo besistebinčiais. Ačiū Dievui, vis dar stebiuosi.
*
Su Laura geriau nesipykti. Antraip labai tikėtina, kad kitą rytą būsi pakviestas ant kilimėlio. Neva už tai, kad vakar darbe vartojai alkoholį. Nes jeigu drįsti šaukti ant Lauros, esi arba girtas, arba beprotis.
Po ilgų, desperatiškų mosikavimų rankomis neliko nieko kito, kaip prisipažinti. Vartojau. Vakar. Užvakar. Ir šiaip darbe retai kada būnu blaivas. Keista, bet raštiško pasiaiškinimo nepareikalavo. Įspėjimo nedavė. Baudos neskyrė. Taigi vis labiau tvirtinasi antrasis variantas.
Laura jau turi du įspėjimus – dėl girtavimo darbo vietoje.
*
Birutė – sandėlininkė. Pagrindinė jos veikla lentpjūvėj – nieko neveikti. Šiaip taip susitvarko.
*
Mėgstu matematiką, ypač algebrą, skaičiuose įžvelgiu ne mažiau nei žodžiuose. Taigi šiek tiek jos.
Kęstutis – pagalbinis. Jau dvejus metus jam nekelia algos. Valdžia sako, kad jeigu Kęstutis neateina dėl jos kalbėtis, vadinasi, jam nereikia. Kęstutis drovus, todėl nedrįsta. Prieš savaitę trūko Kęstučio šildymo katilas. Remontas jam atsieitų penkis mėnesius darbo. Jeigu Kęstučiui pakeltų algą, remontas jam kainuotų keturis mėnesius darbo.
Karolio karjeros šuoliai – stulbinantys. Per tris mėnesius iš pagalbinio paaukštintas į meistro pareigas. Jeigu Kęstutis būtų Karolis, katilo remontas jam atsieitų vos du mėnesius darbo.
Klausimas: Kęstutis ar Karolis – gamybos vadovo pusbrolis?
*
Kęstutis turi metalo detektorių. Sykį, būdamas Norvegijoj, paskambinau išgirsti, kas naujo. Papasakojo, kad laukuose netoli savo namų rado Antrojo pasaulinio karo laikų vokiečių tanko vikšrus. Vos atvilko. Vėliau internete išsiaiškino, kad tai traktoriaus vikšrai. Užtat į darbą Kęstutis vaikšto tikrais vokiečių parašiutininko batais. 1978-ųjų ar 1979-ųjų laidos. Ir šiaip Kęstučio namai pilni visokio antikvarinio šlamšto.
Olegas – stambus vyras. Visuomet su mėsininko prijuoste. Praktiškai nebendraujam.
Ramūnas – buvęs keltuvo vairuotojas. Kai užsikabindavo, darbe nesirodydavo mažiausiai dvi savaites. Pabendraudavom.
*
Į darbą važiuojame penkiese. Veža toks Vasilijus, kuriam lentpjūvės savininkai kas mėnesį užpila kuro. O ir mes teisybės dėlei numetame po dvacoką. Vis pigiau nei autobusu. Vis patogiau.
Važiuodami, aišku, pasikalbame. Pavyzdžiui, aną pirmadienį Žygis ir klausia:
– Nu, kaip savaitgalis?
– Mano tai zajabys, – sako Jurijus, – vakar net du kartus buvau kominis.
Suprask, prisilakė, išsiblaivė ir vėl prisilakė. Vasilijus su Sauliumi žvengia.
Mano irgi – tyliai sau mintiju – parašiau vieną eilėraštį.
*
Sandėlininkė Birutė nemoka vairuoti keltuvo, tai daro Saulius, kuris pagal užimamas pareigas yra stalius-staklininkas ir kuris neturi jokių vairuotojo teisių. O ir aš retsykiais esu priverstas sėstis už vairo, idant pamaina neliktų be darbo. Net baisu pagalvoti, kas būtų, jei ant žmogaus užverstume mažiausiai toną sveriančią paletę...
Antra vertus, lentpjūvėj priimta, kad pakuotojai dažo, dažytojai stovi prie staklių, o staliai-staklininkai pakuoja ar vairuoja. Arba dar kaip nors, tik ne taip, kaip iš tiesų turėtų būti.
Čia pripratau, kad frezavimo galvoms reikalingų peiliukų ieškau visokiausiose pakampėse, nes naujų niekas neužsako. Kad, perdegus kokiai lemputei, naujõs mykiu kelias savaites, kol pagaliau gaunu...
Užtat kasdien virš moterų persirengimo kambario matau valdžios pakabintą didelę žalią iškabą, kurioje baltomis pasvirusiomis raidėmis puikuosi įmonės moto: „Drausmė – gero darbo garantija!“
*
Vasario 28-ąją, dirbant vakarinėje, parašė Mindaugas Nastaravičius: „Gavai STIPENDIJĄ! Sveikinu!!!“ Maždaug po penkių minučių sėdėjau administracijos kabinete bei rašiau pasiaiškinimą dėl vakarykščio parūkymo netinkamoje vietoje netinkamu laiku.
Taip, Mindaugai, gavau – stipendiją, drausminę pastabą bei gamybos vadovo siūlymą savo noru išeiti iš darbo. Pagaliau. Pagaliau ir man nuskilo.
*
Pagaliau Kęstučiui pakėlė algą. Dviem šimtais litų. Būtent tiek dabar skiria pagalbinį nuo staliaus-staklininko. Motyvacijos – mažiau nei nulis.
*
Tikriausiai nebuvo dienos, kad iš Kęstučio niekas nesišaipytų. Už tai, kad net karščiausiu vasaros metu nenusimeta švarko; už tai, kad avi keliais numeriais per didelius vokiečių lakūno batus; už tai, kad į lentpjūvę jį atveža ir pasiima mama; galų gale už tai, kad, būdamas 26-erių, dar nė sykio neturėjo merginos. Žodžiu, absoliutus pamainos autsaideris.
Tikriausiai nebuvo dienos, kad iš Kęstučio nepasišaipyčiau ir aš. Tyčia, visiems girdint.
Ir tik vienam jam, nutaikęs progą, kai nieko nebūna šalia, paskaitau naujausios savo poezijos.
*
Iš tėvo – jokios žinios. Vis mąstau, gal jau negyvas toje savo Ispanijoje. Meluočiau sakydamas, kad ši mintis labai slegia; per septynerius metus, kai jis išvažiavo, tėvą palaidojau tuziną sykių. Ir tuziną sykių jis vis prisikeldavo girtais, maždaug pusmečio retumo skambučiais.
Mane slegia buvimas šalia žmonių, kurie savo veido bruožais ir būdo savybėmis labai jį primena.
Kitados lentpjūvėj dirbo toks Petka. Blaivas tylėdavo it žemę pardavęs. Bet neduokdie išgers – klius visai pamainai. Pamenu, trypčioja Petka prie skersavimo staklių, šalia pasistatęs pilną puodelį degtinės, ir kad deda visus į šuns dienas, kad mosikuoja rankomis. Gerai, kad vakarinė, gerai, kad valdžia išvažiavus, gerai, kad dar neįrengtos filmavimo kameros. Praslydo.
Tik ne tą sykį, kai su lentpjūvės savininko žmona pasisveikino du kartus. Sėdim štai lauke, rūkom. Eina Audra pažiūrėti džiovyklos. „Laba diena“, – Petka. Jokio įtarimo. Sėdim toliau, rūkom. Po penkių minučių grįžta Audra. „Laba diena“, – Petka. Iš karto įtartinas, iš karto – pūsk į alkotesterį.
Bet aš ne apie tai. Aš tik norėjau pasakyti, kad Petka manyje pažadindavo kažkokią graužatį, kažkokią nerealizuotos galimybės nuojautą.
Jo liūdnokose akyse visad matydavau tėvą.
*
Mano žmonos motina – vyresniųjų klasių gimtosios kalbos mokytoja. Visai neseniai jos pamokoje dalyvavo Vandžiogalos klebonas. Padovanojo, jo žodžiais tariant, šiuolaikinės lietuvių poezijos knygą. Prašė parinkti mokiniams kokį vieną eilėraštį ir jį išanalizuoti.
Ateina uošvė vakare pas mane. Gal padėsi, sako, nes aš čia nieko nesuprantu. Rodo knygą. Galite sudeginti, numoju, tai bus geriausia analizė.
Mano žmonos motina – vyresniųjų klasių lietuvių kalbos mokytoja. Visai neseniai jos pamokoje dalyvavo Skaidrius Kandratavičius. Padovanojo Daivos Povilaitienės „Proto evangeliją“.
*
Balandžio 4-ąją, dirbant vakarinėje, parašė Mindaugas Nastaravičius: „Vytai, Aivarai – gavom finansavimą!“ Netrukus sekė Nerijaus Cibulsko žinutė: „Sveikinu su Paukštuku!“ Tuo metu lentpjūvės kieme rūšiavau medieną. Apėmė jausmas, lyg visas Vilnius mane sveikintų...
*
Paspaudžiu funkciją – išsaugoti. Atsiplėšiu nuo kompiuterio. Prisidegęs cigaretę, plačiai atlapoju langą. Anapus pagrindinės Vandžiogalos gatvelės, už konteinerio, vienas vyras šlapinasi. Kitas, dešinėje gniauždamas alaus skardinę, o kairėje – maždaug trejų metų vaiko plaštaką, ramiai laukia. Šeštadienio popietė. Šviečia saulė. Aplink mus – nė gyvos dvasios. Po minutės visi trys lėtai praslenka pro mano langą. Išpučiu paskutinį dūmą. Užgesinu nuorūką. Grįžęs prie kompiuterio, rašau toliau.
Aną savaitgalį buvau Vilniuje. Išlipus iš troleibuso, teko griebtis telefono. Ne todėl, kad labai norėčiau kažkam paskambinti. Tiesiog nuo žmonių jūros Gedimino prospekte ištiko panika, ir telefonas man buvo tas šiaudas, kurio griebiausi, kad nepaskęsčiau.
*
2013 lapkričio 30-ąją Facebook paskyroje rašiau: „Šiek tiek jaudinuos, šiek tiek jau ilgiuosi savo šeimos, šiek tiek jau pasimeldžiau Odinui, kad nenustumtų į kokį tarpeklį, kad grįžęs sėsčiau prie Kūčių stalo, kad galiausiai sulaukčiau gerų žinių iš Kultūros ministerijos...“
Jau kitą dieną iš Rygos uosto keltu patraukiau Skandinavijos krantų link. Kloti norvegams parketo. Jau kitą dieną savo kailiu patyriau, ką reiškia štormas. Koridoriuje netylant vėmimo garsams, laivui kylant ir vėl smingant atgal į bangas, pats apsivėmiau du kartus.
*
Vienas iš nedaugelio ketureilių, kuriuos sukūriau būdamas Norvegijoje, skamba šitaip:
Šviesą uždegt,
dievui dėkoti, kad grįžom,
kaip ir kasnakt –
dieną paženklinti kryžium.
Dirbome mažame Fagerneso miestelyje šalies pietuose. Gyvenome kalnų troboje, apie trisdešimt kilometrų nuo objekto. Gruodis. Kelias slidus ir vingiuotas. Prasilenkti beveik neįmanoma. Apačioj – šimtai mirksinčių šviesulių, tarytum dangus ir žemė apsivertė aukštyn kojomis. Būdavo, važiuoji ir priešaky matai padangų slydimo žymes...
Vis dėlto savo rašymo neįsivaizduoju be cigarečių, rašydamas surūkau dvigubai daugiau nei įprastai. Kadangi į Norvegiją leidžiama atsivežti tik bloką, jau antrą savaitę teko rinktis: arba rašau ir po savaitės metu rūkyti, arba rūkau ir kelioms savaitėms metu rašyti. Pasirinkau antrąjį variantą. Pakelis cigarečių ten kainuoja apie 50 litų.
*
Kloti parketą – tai dešimt valandų kasdien, įskaitant savaitgalius, klūpoti ant kelių. Po mėnesio grįžęs į Lietuvą, mažiausiai savaitę negalėjau pritūpti.
*
Kaip pasikeičia žmogus, kuriam ant galvos užmaukšlina baltą šalmą? Jis pradeda dvigubai daugiau malti liežuviu ir dvigubai mažiau dirbti. Užteko dviejų komandiruočių, kad tuo įsitikinčiau.
Mano šalmas buvo raudonos spalvos.
