Bet nė vienas tų, su kuriais kalbėjau Vienoje, nerodė nė mažiausio susirūpinimo. Jie kvietė vieni kitus į pobūvius su smokingais ir frakais (nenujausdami, kad greitai apsivilks koncentracijos lagerio kalinio uniformą), jie plūdo į parduotuves ir pirko kalėdines dovanas savo gražiesiems namams (nenujausdami, kad po kelių mėnesių tie namai iš jų bus atimti ir apiplėšti). Ir tas amžinas senosios Vienos nerūpestingumas, kurį pirma taip mylėjau ir kurio, tiesą sakant, visą gyvenimą ilgėjausi, tas nerūpestingumas, kurį Vienos dainius Anzengruberis sutraukė į trumpą aksiomą „Tau nieko nebus“, man pirmą kartą sukėlė skausmą. Bet gal jie galiausiai buvo išmintingesni negu aš, tie mano draugai Vienoje, nes jiems viską teko iškentėti tada, kai tai iš tikrųjų įvyko, o aš jau iš anksto vaizduotėje iškentėjau nelaimę, o jai užgriuvus – antrą kartą. Bet nebeįstengiau jų suprasti ir negalėjau jų priversti suprasti mane. Po dviejų dienų aš nieko daugiau nebenorėjau įspėti. Kam trikdyti žmones, jeigu jie nenori būti trikdomi?
Tegu skaitytojas nemano, kad tai, ką pasakysiu, yra pasakojimo padailinimas, – tai gryna tiesa: anomis paskutinėmis dienomis, kurias leidau Vienoje, į kiekvieną pažįstamą gatvę, į kiekvieną miesto, kuriame gimiau, kampelį, į kiekvieną bažnyčią, į kiekvieną sodą žvelgiau viltį praradusiu, nebyliu žvilgsniu: „Niekada daugiau“. Motiną apkabinau apimtas slapto jausmo „Tai paskutinis kartas“. Viską šiame mieste, šioje šalyje išgyvenau, jausdamas tą „Niekada daugiau!“, suvokdamas, kad tai atsisveikinimas, atsisveikinimas visam laikui. Pro Zalcburgą, miestą, kuriame stovėjo namas, kuriame išdirbau dvidešimt metų, pravažiavau net neišlipęs stotyje. Pro vagono langą būčiau galėjęs pamatyti savo namą ant kalvos su visais nugyventų metų prisiminimais. Bet aš nežiūrėjau į jį. Kam? – juk jame niekada nebegyvensiu. Ir tą akimirką, kai traukinys kirto sieną, aš žinojau taip kaip protėvis Lotas Biblijoje, kad už mano nugaros viskas virto dulkėmis ir pelenais, aitria sustingusios praeities druska.
Maniau, jog iš anksto nujaučiu, kas atsitiks, kai išsipildys Hitlerio neapykantos svajonė ir jis kaip nugalėtojas įžengs į Vieną – miestą, kuris jį atstūmė kaip neturtingą ir bedalį jaunuolį. Bet kokia nedrąsi, kokia maža, kokia menka buvo mano, kiekvieno žmogaus vaizduotė, palyginus su tuo nežmoniškumu, kuris pratrūko tą atmintiną 1938-ųjų kovo 13-ąją, kai Austrija, taigi – Europa tapo nuogo smurto grobiu!
Dabar nukrito kaukė. Kitos valstybės neslėpė savo baimės, todėl brutalumui nebeliko jokių moralinių kliūčių, jis nebesidangstė – ką bereiškė Anglija, ką Prancūzija, ką bereiškė pasaulis? – jokiais veidmainiškais pretekstais – „marksistais“, kuriuos būtina politiškai neutralizuoti. Dabar buvo ne tik plėšiama ir vagiama, bet ir leidžiama laisvai išsišėlti asmeniniam keršto troškimui.
Universitetų profesoriai plikomis rankomis privalėjo šveisti grindinį, romūs žilabarzdžiai žydai buvo tempiami į sinagogą ir žvygaujančių bernų verčiami klauptis ir sutartinai šaukti „Tegyvuoja Hitleris“. Nekalti žmonės kaip kiškiai buvo gaudomi gatvėse ir tempiami valyti SA kareivinių išviečių; viskas, ką liguistai nedora neapykantos vaizduotė per daugelį naktų prikūrė, bakchantiškai išsišėlo vidury baltos dienos. Kad jie įsiverždavo į butus ir drebančioms moterims nuplėšdavo auskarus, šitai galėjo dėtis prieš kelis šimtus metų, per viduramžių karus, kai būdavo siaubiami miestai; tačiau nauja buvo begėdiškas viešo kankinimo malonumas, psichologinis kamavimas, rafinuoti pažeminimai.
Visa tai patyrė ne vienas, o tūkstančiai, ir ramesnis, ne toks kaip mūsų, morališkai nualintas laikas kada nors baisėdamasis skaitys, kuo šiame kultūros mieste dvidešimtame amžiuje nusikalto vienas vienintelis pasiutęs nuo neapykantos žmogus. Nes tai buvo pats velniškiausias Hitlerio triumfas jo karinių ir politinių pergalių virtinėje – tam vyrui pavyko, nuolat didinant dozę, apmarinti bet kokį teisinį veiksmą. Iki šios “naujosios tvarkos“ vieno vienintelio žmogaus nužudymas be teismo ir regimos priežasties dar sukrėsdavo pasaulį, kankinimas laikytas neįmanomas dvidešimtame amžiuje, eksproprijavimas dar nedviprasmiškai vadintas vagyste ir apiplėšimu.
Tačiau dabar, po be paliovos pasikartojančių Baltramiejaus naktų, po kasdienių mirtinų nukankinimų SA kamerose ir už spygliuotos vielos – ką dar reiškė viena skriauda, ką reiškė žemiškosios kančios? 1938-aisiais, po Austrijos, mūsų pasaulis taip priprato prie nehumaniškumo, neteisiškumo ir brutalumo, kaip dar niekada per daugelį šimtmečių. Vien to, kas įvyko tame nelaimingame Vienos mieste, anksčiau būtų buvę gana pradėti tarptautinį boikotą, tačiau 1938 metais pasaulio sąžinė tylėjo arba truputį pabambėjo, kol viską užmiršo ir atleido.
* * *
Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ – knyga, parašyta šiandienai
Stefan Zweig. Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 472 p. Kn. taip pat: Babelio bokšto statytojas Stefanas Zweigas/ Giedrė Sodeikienė, 5-15 p. Knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis
Stefanas Zweigas (1881–1942) – vienas žymiausių pasaulio rašytojų, publicistų, literatūros kritikų; daugybės apsakymų, žymių žmonių biografijų, romanų autorius. Gimęs Vienoje, pasiturinčioje žydų šeimoje, rašytojas dukart pergyveno Europos griūtį – Pirmojo, o paskui ir Antrojo pasaulinio karo metus. Palikęs tėvynę po Austrijos anšliuso, Zweigas išvyko į Londoną, vėliau – Niujorką ir galiausiai apsistojo Petropolyje, Brazilijoje, kur, nebeištvėręs depresijos ir nusivylimo, 1942 m. nusižudė.
„Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ – tai ir autobiografija, ir epochos dokumentas, pražuvusio Europos aukso amžiaus metraštis. Parašyta likus keliems mėnesiams iki mirties, ši knyga nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, kaizerio laikų Vieną, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiąja prasme, Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia.
Tai knyga apie Europos ir europietiškos civilizacijos žlugimą. Apie „saugumo ir kūrybinio proto pasaulio“ netektį. Apie intelektualų naivumą ir netikėjimą, apie ateinančios grėsmės požymius, grėsmės, kurios niekas nenorėjo matyti ir įvardyti. Apie tai, ką išgyvena kūrėjas, kai karas pasibeldžia į jo numylėtų namų duris. Istorija kartojasi.
