Esu elektroniniu paštu gavusi visokių tekstų, bet šis mane sukrėtė. Jeigu vidurnaktį prižadintai reikėtų pasakyti, kokia moteris Lietuvoje parašė azartiškiausią, atviriausią ir aistringiausią knygą apie motinystę, šeimą ir sekinančius bandymus paversti vyrą atsakingu žmogumi ir tėvu, – durčiau pirštu į B.Jakučionytę.
„Iki keturiasdešimties parašysiu knygą – pati tai sau pasižadėjau“, – toks pažadas prilygsta grasinimui, nors nebūtinai grasinama kitam asmeniui: labiau sau, kai nėra kito būdo išsiaiškinti, kodėl leidaisi į alinančią kelionę būti atsakinga už visus visose situacijose.
Kankinė, kuri ant pečių paneštų traktorių
B.Jakučionytės herojė primintų sovietinės moters (pavyzdys tebestovi ant Žaliojo tilto) psichologiją, jeigu autorė nebūtų moderni asmenybė, gebanti narsiai įtraukti į savo orbitą reikiamus žmones, užsiėmimus, svetimas šalis bei paveikti sprendimus – net bankų.
Knygą-dienoraštį B.Jakučionytė paskyrė buvusiam savo vyrui Aleksejui, kurį mylėjo ir tikėjo, kad šalia jos jisai tikrai kada nors užaugs – kaip ir kiti jos vaikai: skirtumas tik tas, kad jo nereikėjo gimdyti fiziškai.
Knygoje yra skyrius „Trys bandymai išlipti iš duobių: skyrybų, senmergystės ir bankroto“. Kai jau ketini pradėti juoktis, supranti, kad reikia įtraukti oro ir bailiai klausti savęs, ar pati tokį gyvenimą ištvertum.
Nuo garsiojo „Brigitos Džouns dienoraščio“ herojės B.Jakučionytė skiriasi tuo, kad nesijuokia iš šventų dalykų – tikros draugystės, meilės vaikams ir stebuklingo tikėjimo, jog automobilį iš kelio dumblynės nesunku ištraukti ką tik po Cezario pjūvio sudygsniuotu pilvu (jame kalasi jau nauja gyvybė), jeigu to reikia tiems, kuriuos ji myli.
Neapsigaukite: jeigu iš šios moters kibirais nesiverstų gyvenimo džiaugsmas ir autoironija, ji eitų dirbti „Maximos“ pardavėja, o ne kurtų renginių scenarijus bei vaidintų šias personažes:
Blondinę seselę Apoloniją;
Kaimo moteriškę Tetą Birutę tautiniu kostiumu;
Laisvo elgesio merginą Svetą nuo Švenčionėlių plento;
Tarpukario restoranėlio savininkę Ponią Brigitą;
Pensininkę Anastaziją Prunskytę Antanovną;
Žydę Bihutę;
Tarnaitę Fenisę iš viduramžių.
Knygos autorė nieko neišgalvojo: ji aprašė savo gyvenimą, nes buvo priversta išrasti tūkstančius būdų duonai užsidirbti beviltiškiausiose situacijose. Ir nepradėjo nekęsti aplinkinių. Ji įsigijo galybę draugų bandydama išbristi iš skolų, pati keisdama automobilio padangas, kapodama malkas ir įrodžiusi Trakų pilies teritorijos verslininkams, kad neleis tempti dekoracijų ir drabužių į autobusą nesibaigus spektakliui, už kurį yra atsakinga. Ji kantriai mokė savo vyrą, ko paklausti banke, ir aiškino, kodėl negalima taupyti vaiko pieno mišinėlio sąskaita.
Kiekviena ištekėjusi moteris (net laaaaaaaaaabai laimingai) puikiai supras, ką norėjo joms papasakoti B.Jakučionytė apie skirtingą vyro ir moters tempiamą naštą. Ji nesusimovė, kai nieko neslėpė apie savo per mažą krūtį ir begalinę meilę gyvenimui.
Tos knygos kalba galėtų būti vaizdingesnė, bet jos realizmas kupinas jėgos. Perskaičiusi netyčia pamaniau: gaila, kad šito niekada nepatyriau ir todėl negalėjau šio stipraus pasakojimo parašyti.
Kartu man tapo labai liūdna, jog daugybės normalių moterų, trokštančių turėti didelę šeimą, gyvenimas yra toks sunkus, kad iš jo belieka lipdyti istorijas knygose – antraip kuokteltum.
Dabar reikėtų pacituoti pasakojimą apie krūtį, nuo kurios viskas visada moterų gyvenime ir prasideda.
Mano krūtinė
Dabar, kai jau užtektinai pasitaškiau krauju ir prigąsdinau randais, papasakosiu jums dar vieną istoriją. Nusirengsiu nuoga. Nes priėjom tą vietą, kai turiu papasakoti apie žindymą. Mano istorija galėtų būti atsakymas visoms moterims, kurios teigia: „Negalėjau žindyti, nes neturėjau pieno“. Verčiau sakytų: „Nemokėjau“ ar „Nelabai norėjau“.
Kad nežindysiu savo pirmagimio, buvo aišku kaip dieną. Nes tai neįmanoma. Kodėl? Todėl, kad daugybę metų dėviu vienos krūties išorinį protezą. Nes vienos krūties nėra. Tiesiog neužaugo. Viena ‒ didelė ir normali, kitos visiškai nėra, tik spenelis. Ko gera, šis faktas suformavo man dalį charakterio. Išmokau net iš pačių beviltiškiausių situacijų išsikapstyti su humoru ir šypsena. Įsivaizduokite mano gyvenimą daugiavaikėje šeimoje, visas medicinines apžiūras, gyvenimą bendrabutyje ir prausimąsi bendrame duše, maudynes ežere ar pirtyje, persirengimą prieš koncertus bendroje rūbinėje. Įsivaizduokit mano pirmąją naktį su vyru ar artimesnius santykius. Daugybę metų gilios iškirptės ar permatomi apatiniai man buvo tabu. Slėpiau šį trūkumą nuo trylikos ar keturiolikos metų ir išmokau tai daryti taip meistriškai, kad nė šuo nesulotų. Bendrabučio kambariokės viename kambaryje pragyveno su manimi trejus metus, taip nieko ir nesužinojusios. Tada net nebuvau girdėjusi apie jokius silikoninius protezus, susikonstruodavau kažką iš porolono ir medžiagos.
Kad kažkas negerai su mano krūtine, mane pirmą kartą „pričiupo“, kai buvau šešiolikos. Mokiausi pedagoginėje mokykloje Marijampolėje. Kartą per metus mus turėdavo patikrinti gydytojų komisija. Po apžiūros ir komisijos susirūpinimo nematytu atveju gavau siuntimą į Kauno klinikas endokrinologo konsultacijai. Kaip mamai pasakyti, kad mane siunčia į klinikas? Laimė, ji neklausė, kodėl. Į konsultaciją palydėjo sesuo Irena, kuri jau tada sirgo diabetu ir puikiai pažinojo Kauno klinikų endokrinologus. Kai įžengiau į kabinetą, net likusi laukti už durų Irena nežinojo, ko ten einu. Po konsultacijos gavau išrašą: „Įgimtas vienos krūties nesusiformavimas. Sveika.“
Taip ir kapsčiausi su savo problema, net tėvai niekad nesužinojo, kas man yra. O prisipažinti buvo gėda. Kad esu nenormali. Ir jei nebūčiau į tai pažvelgus su humoru, būčiau tiesiog neištvėrus.
Su savo protezu esu iškrėtusi ir žiaurių dalykų. Daug metų dainavau „Ratilio“, po to ilgai vedžiau renginius. Labai dažnai tekdavo persirenginėti ankštame kambarėlyje su keturiais ar penkiais vaikinais. Buvom jau suaugę, persirenginėjom drauge daugybę metų. Bet kas kartą sulaukdavau klausimų: „Ko ten slepiesi? Ką ten slepi?“ O aš atsakydavau: „Protezus, chebra, protezus“. Taip gyvenome ne vienerius metus, vis iš tų mano protezų pasišaipydami. Būdavo linksma pajuokaut ta tema. Kaip koks anekdotas ‒ Birutės protezai! Vis žadėdavau parodyti, o jie dar labiau žvengdavo. Kol vieną gražią dieną mane „užkniso“ ir pasakiau: „Klausykit, gal jau gana? Gal atsikabinsit pagaliau? Parodyti tą protezą?“ „Cha-cha-cha! Nagi, parodyk!“ Ir tada savo draugų atžvilgiu pasielgiau labai žiauriai. Išsitraukiau savo protezą ir parodžiau. „Gal kuris norit pačiupinėti?“ Netekęs žado vienas vaikinukas mano silikoninį protezą net palaikė delne. Visi sutriko ir pasijuto kalti, kad tiek metų mane erzino. Man irgi buvo žiauriai nejauku. Bet ką turėjau daryti? Tiesiog pavargau slėpti ir nuolat teisintis, kodėl lendu persirengti į patį nuošaliausią kampą.
Štai taip ir gyvenau. Užsidėdavau protezą, lipdavau į sceną, plačiai šypsojausi ir linksminau žmones. Tai buvo seniai. Per daugybę metų išmokau tai priimti, įsigijau patogių liemenėlių, ir dabar nebereikia slėpti, nieko nesimato.“
Tai pats neskausmingiausias skyrius iš visos knygos: kituose graudulio, juoko ir neįveikiamos stiprybės – gerokai daugiau.
Autorė knygą išleido savo lėšomis.
Knygą „Moteris iš raudonos Audi“ B.Jakučionytė pristatys skaitytojams gegužės 31d. Gervinių kaime, Trakų rajone. Birželio 3d. skaitytojus ji kviečia į PLC „Panorama„Vilniuje.
