„Mergiūkštė Edith Piaf – tai liūdnas ir aistringas angelas iš šokių vakaro. Visu kuo – priemiesčių mergaitė, tik ne išore. Laikysena, drabužiai atėję iš 1900 metų Klodinos įvaizdžio. Mergiūkštė Edith Piaf talentinga; jos balsas, lyg metalinis, kyla ir sklinda po menamą namo kiemą, kur duonai užsidirba gatvių dainininkė. Mergiūkštė Edith Piaf, – Viešpatie, duok jai sveikatos! – dar neišgarsėjusi, bet jai reikia dainų, kurios tiktų dainuoti tik jai, dainuoti apie nepagražintą kasdienybę, kuria persmelkta Viletė, apie tikrovę, kuri susigaužia nuo gamyklų kaminų suodžių, kuri liejasi refrenais bistro radijo stoties bangomis.“
Šios Morriso Verne'o eilutės patiko pačiai Edith Piaf – ji jas cituoja autobiografijoje, vienintelėje savo knygoje, išleistoje 1958 m. Tai galimybė išgirsti istoriją iš pačios legendos – gal kiek pagražintą, vietomis neatitinkančią tikrovės, tačiau autentišką – iš pirmų lūpų.
Kiekvienas apie save kuria legendą, tai darė ir Edith Piaf. Kritikų svarstymai, kas tikra, o kas galbūt padailinta, telieka svarstymais, o skaitytojas tegul mėgaujasi nuostabiu legendos ir tikrovės deriniu autobiografinėje knygoje „Gyvenimo dainos“.
Norintiems tikslumo padės nemažai išnašų, tikslinančių situaciją (kaip, pavyzdžiui, Edith Piaf gimimas gatvėje ir tai paneigiantys įrašai gimdymo namuose), o žvelgti į šį veikalą derėtų iš tokios pozicijos: kai legenda gražesnė už tikrovę, visada pateikiama legenda, tačiau paliekama vietos ir tikrovei. Edith Piaf patvirtino daugumą apie ją sukurtų legendų ir noriai prisidėjo prie apie ją kuriamos mitologijos. Taigi „Gyvenimo dainas“ reikėtų skaityti kaip neginčijamą tiesą, kurią mums norėjo atskleisti šansonos karalienė.
Šansona – muzikos žanras kilęs iš Prancūzijos (chanson – daina). Šis žanras atsirado dar XIV a. Tai vokalinis kūrinys, kuriam būdingas melodingas dainavimas su kukliu muzikiniu akompanimentu. Lyriškos dainos apie jausmus – meilę, ištikimybę, jautrumą, supratimą, pagarbą, užuojautą, ilgesį ir viltį. Šis žanras nepropaguoja klasių kovos, patriotizmo, drąsos ir kitų vertybių. XIX a. šansona Prancūzijoje tapo kabaretų muzika.
Nors Edith Piaf gyvenimas buvo nelengvas, jį dainininkė mylėjo be išlygų. Kaip ir dainavimą.
„Dainuoti dainas – pati nuostabiausia profesija pasaulyje. Nežinau, ar yra stipresnis, tikresnis džiaugsmas nei tas, kurį patiria artistas, suvokęs, kad savo dainomis gali perduoti jo klausantiems žmonėms dalelę dvasios turtų“, – autobiografijoje rašo Editha Piaf.
Mergiūkštė Edith Piaf, Žvirblelis – sceniniai Giovannos Gassion vardai, kuriais dainininkę praminė dėl jos mažo ūgio ir smulkaus sudėjimo. Neįtikėtinas balsas, gatvės patirtis ir didžiosios scenos, meilės nuotykiai ir liūdesys – apie viską „Gyvenimo dainose“ iš pačios Edith Piaf lūpų.
Nesvarbu, kokiu metu gyveno ši moteris, ji būtų buvus talentas bet kuriais laikais bet kurioje šalyje, tačiau gimė 1915 m. Prancūzijoje ir tapo šios šalies legenda. Puiku, kad yra galimybė ne tik pasiklausyti jos dainų, bet ir pažiūrėti nuotraukas, perskaityti knygą. Tiek jos gerbėjams, tiek paprastiems skaitytojams turėtų pasirodyti įdomi autobiografija („Gyvenimo dainos“, „Alma littera“, 2014 m.), o norintys pratęsti pažintį su maža didžiąja šansonos dainininke gali pažiūrėti filmą „Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ (2007 m.).
Kiekvienam skyriui Edith Piaf parinkusi savotišką moto – žinomo asmens sentenciją ar savo dainų žodžius. Pabaigoje autorė rašo, kad jos gyvenimo šūkis – prezidento Dwighto D.Eisenhowerio žodžiai: „Better live than vegetate!“ Savo gyvenimu Edith Piaf įrodė šią tiesą.
