D.Mitchellas – neseniai lietuviškai išleisto romano „Debesų atlasas“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, išleido „Tyto alba“) autorius gimė 1969 m. Sautporte, menininkų šeimoje. Iki penkerių metų nekalbėjo, o nuo septynerių prakalbo, bet mikčiodamas. Šiuo metu jis – Britanijos mikčių asociacijos narys ir aktyvus jos rėmėjas. Pasak rašytojo, „Karaliaus kalba“ – filmas, tiksliausiai atspindintis, ką reiškia būti mikčiumi.
Romane „Debesų atlasas“ susipina šešios istorijos, apimančios laikotarpį nuo XIX a. iki tolimos ateities. Visos istorijos susijusios: naivus notaras, plaukiantis laivu per Ramųjį vandenyną, įžūlus ir genialus tarpukario kompozitorius, žurnalistė, tirianti korupciją atominėje elektrinėje, godus leidėjas, bėgantis nuo persekiotojų, maištinga ateities klonė, pasitinkanti savo tragišką likimą ten, kur kadaise buvo Korėja, ir vienas iš saujelės žmonių, išlikusių po visuotinės katastrofos dabartinėje Havajų teritorijoje, praėjus daugeliui tūkstančių metų.
Šios sudėtingos, unikalios knygos-dėlionės veikėjų likimai persipina, visų istorijos nutrūksta įdomiausioje vietoje, o paskui vėl tęsiasi, tik kita tvarka.
2007 m. žurnalas „Time“ Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanai pilni keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų, abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu.
Interviu dienraščiui „The Washingon post“ ir portalui www.magicalrealism.co.uk D.Mitchellas papasakojo apie rašytojo gyvenimą, atskleidė, kas jį paskatino tapti rašytoju ir kokios knygos įkvėpė „Debesų atlasą“.
– Kokios knygos jums labiausiai patiko vaikystėje? Gal kuris nors autorius net įkvėpė tapti rašytoju?
– Manyčiau, kad mane labiausiai paveikė J.R.R.Tolkieno kūryba, – nors gal man reikėtų apie jį kalbėti atsargiau. Tik pagalvokit – taip detaliai sukurti visiškai kitą pasaulį ir prirašyti ištisus tomus vien apie jo mitologiją – tai jau beveik liguista...
Aš žinau, kad tai tik fantastika, bet kartais tuo sunku patikėti – beje, tą patį galiu pasakyti ir apie Susan Cooper seriją „The Dark Is Rising“. J.R.R.Tolkienas – tarsi kvaištelėjęs geležinkelio modelių gerbėjas, kuris, pradėjęs nuo nedidelio kraštovaizdžio modelio ant stalo, vėliau perkelia jį į pastogę ir padidina keturgubai, kol galiausiai geležinkelis nusidriekia per visą namą. Tai ir yra Viduržemis...
Ir vis dėlto tas pasaulis – tikras stebuklas. Nors vaikui jis tikriausiai baisus, o knygos net šiek tiek atstumiančios, bet galiu jus užtikrinti – „Žiedų valdovas“ vaikystėje man buvo svarbiausia knyga.
– Ar fantastinės knygos ir paskatino rašyti?
– Jei norą daryti viską, kad ir kiti žmonės skaitydami patirtų tai, ką patyrei tu, galima laikyti paskata, tada mano atsakymas teigiamas. Dauguma knygų, padovanojusių man šį jausmą, buvo fantastinės. Tačiau vaikiškos knygos dažnai turi fantastikos elementų. Taip buvo bent praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose.
Suaugus pomėgiai šiek tiek keičiasi – žinoma, jei galima dvidešimtmetį laikyti suaugusiuoju. Tada skaitinių sąraše atsiranda Milanas Kundera, Italo Calvino, Gabrielis García Márquezas.
– Kuo jus patraukė šie autoriai? Jei lygintume su kitomis knygomis, ką tokio aptikote jų kūryboje?
– Man rodos, tada man buvo dvidešimt kažkeli. Šie rašytojai darė tai, su kuo aš iki tol nebuvau susidūręs, ypač jei palygintume su knygomis, kurias skaičiau mokykloje – E.Hemingway „Seniu ir jūra“, E.M.Forsterio „Kelione į Indiją“ ir kt.
Tada galvojau: „Oho, kokie eksperimentai!“ ir kurį laiką skaičiau tik juos. Bet dabar, galima sakyti, ratas užsidarė – turiu pripažinti, kad šiuo metu E.M.Forsteriu žaviuosi labiau nei Italo Calvino.
Manau, tai priklauso nuo amžiaus. Gali būti, kad eksperimentalizmas – tiesiog paprastesnis ir lengvesnis nei senosios mokyklos proza – nuostabi, elegantiška ir mąstyti verčianti literatūra. Prireiks viso gyvenimo, kol išmoksi rašyti taip, kaip E.M.Forsteris, tuo tarpu eksperimentinė proza nesunkiai įvaldoma per keletą metų.
– Man kyla klausimas, ar gali rašytojas pasislėpti už eksperimentinės prozos, pastatydamas savotišką sieną tarp savęs ir skaitytojo? Ar gali būti, kad tokiame kūrinyje sunkiau pastebėti rašytojo klaidas?
– Taip, manau, eksperimentalizmas gali paslėpti daugybę ydų. Vienareikšmiškai.
– Ar rašytojo gyvenimas – toks, kokį gyvenate – smarkiai skiriasi nuo to, kaip jį įsivaizdavote pradėjęs rašytojo karjerą, kai leidėjas pirmąkart sušuko: „Taip, mes norim jūsų knygos!“?
– Su visa pagarba rašytojo profesijai turiu pripažinti, kad nė vienas stereotipas neišsipildė, – ko gero, turėjau tai numatyti...
Mano tėvai yra menininkai, vos tai sužinoję žmonės iškart ima galvoti, kad užaugau dideliame bohemiškame dvare Hampstede ar kokioje panašioje vietovėje, nors iš tikrųjų augau standartiniame viduriniosios klasės atstovų name Bedforde.
Tas pats ir dėl rašymo – keliuosi tikrai ne 11 valandą, pusryčiams vyno negeriu, nevaidinu visą dieną E.Hemingway ir nerūkau hašišo iki paryčių laukdamas mūzos. Nieko panašaus. Aš esu eilinis biuro darbuotojas, tik mano biuras yra labai arti namų, ir man tenka derinti savo darbo grafiką su kitais šeimos nariais.
– Bet ar vertindamas savo darbo dieną, tiksliau, laiką, kurį skiriate rašymui ir viskam, kas įeina į rašytojo pareigas, galite pasakyti, kad jus tenkina esamas santykis? Galbūt norėtumėte daugiau laiko skirti rašymui? O gal išėjimą į viešumą reklamuoti savo knygų laikote atokvėpiu nuo rašymo?
– Mano pasirodymai viešumoje suintensyvėja tik tada, kai išleidžiama nauja knyga, bet aš jas leidžiu nedažnai – na, ne taip jau retai, bet tikrai ne kasmet.
Taigi 95 proc. mano, kaip rašytojo, veiklos užima rašymas, o likusius 5 proc. laiko esu autorius. Vidutiniškai tai kartojasi kas dvejus metus. Kai keliauju reklamuodamas knygą, esu autorius, rašytojui laiko nebelieka. Bet taip būna tik pirmas dvi ar tris savaites po to, kai pasirodo nauja knyga. Žinoma, kartais nuvykstu į festivalius – tai išties puiki proga atsipūsti nuo rašymo, susitikti ir pabendrauti su kitais autoriais.
– Kaip sugalvojate struktūrą savo knygoms?
– O, šito buvau klausiamas bene tūkstantį kartų. Bet man patinka kalbėti apie knygos struktūros kūrimą. Tai organiškas procesas – struktūrą veikia ir augina siužetas, personažai, bet kartu ir pati struktūra veikia siužetą ir personažus. Kartais atsitinka ir taip, kad įveikęs trečdalį kelio suvokiu, jog mano sugalvota struktūra netinka, tada sustoju ir konstruoju viską iš naujo.
– Ar taip nutinka dažnai?
– Ne. Manau, vienintelė priežastis, kodėl viskas vyksta taip organiškai, yra ta, kad paprastai apie kitą knygą pradedu galvoti dar gerokai prieš sėsdamas ją rašyti, dar tebedirbdamas prie ankstesnės knygos arba netgi dar ankstesnės. Pakloju pamatus ir pasidarau planą gerokai prieš pradėdamas rašyti knygą.
– Kaip į šį procesą įsikomponuoja tiriamasis darbas? Jūsų knygos stulbina žiniomis – jose daug informacijos apie įvairias šalis ir kalbas, o juk tam reikia išsamių tyrimų. Ar didžiąją dalį informacijos surenkate prieš pradėdamas rašyti knygą, ar tai taip pat interaktyvus procesas?
– Priklauso nuo knygos. Pavyzdžiui, rašant pirmas dvi knygas, man tereikėjo padirbėti su užrašais, kuriuos pasidariau anksčiau, mat puikiai pažinojau jose minimas vietas.
„Debesų atlasui“ prireikė gerokai išsamesnio tyrimo. Visiškai nenusimaniau apie XIX amžių, gyvenimą laivuose ir panašius dalykus, taigi ištisus metus skaitinėjau jūrinius pasakojimus apie tą laikotarpį. Paskui rašyti būna lengviau, nes jau viską, ko reikia, žinai.
„Black Swan Green“ buvo tikras atokvėpis nuo tiriamojo darbo, man reikėjo tik parankioti informacijos apie Falklandų salas, taigi perskaičiau keletą knygų. Beje, daug medžiagos šiai knygai radau socialiniame tinkle „Friends Reunited“.
O štai romanas „The Thousand Autumns of Jacob de Zoet“ – visai kitas reikalas, jį rašant teko nuosekliai gilintis į olandų prekybinius santykius su Japonija.
Negali pradėti rašyti knygos, kol nieko nežinai apie konkrečią epochą, ir atitinkamai nežinai, ko tau gali prireikti, kol nepradedi rašyti. Žodžiu, tai tikra painiava, ir rašytojui nuolat tenka ieškoti siūlo galo. O tam prireikia laiko.
– Kas jus įkvėpė parašyti „Debesų atlasą“?
– Tiesą sakant, nebuvo konkretaus momento, kai sušukau „Eureka!“. Mano romanai suauga pamažu, rašant, o ne gimsta iškart susiformavę. Bet kalbant apie svarbiausius šaltinius, į galvą ateina trys pavadinimai.
Pirma reiktų paminėti Italo Calvino eksperimentinį romaną „Jeigu keleivis žiemos naktį“ („If on a Winter’s Night a Traveler“), jį sudaro dešimties išgalvotų romanų pradžios – kiekviena istorija nutraukiama ir paskui prie jos nebegrįžtama.
Kai studijavau, ši knyga man paliko neišdildomą įspūdį. Man buvo įdomu, kaip atrodytų romanas, jei tokios knygos kaip ši pabaigoje būtų pritaikytas veidrodinis principas ir istorijos būtų užbaigiamos atbuline tvarka.
Skaitydamas Jaredo Diamondo knygą „Ginklai, ligos ir plienas“ („Guns, Germs and Steel“) sužinojau apie moriorių tautą. Jų istorija paskatino nuvykti į Čatamo salas, o ten man į rankas pakliuvo Naujosios Zelandijos istoriko Michaelo Kingo knyga „A Land Apart“.
Sudomino jo mintis, kad civilizacija nėra savaime suprantama ir amžina. Žinios gali būti lengvai užmirštos – ko gero, net lengviau nei kaupiamos. Pavyzdžiui, morioriai užmiršo, kad egzistuoja kitos šalys ir kitos tautos, jie manė, kad jie yra vieninteliai. Vos tai išgirdau, mano vidinis Geigerio skaitiklis iškart spragtelėjo.
Taip pat mane paveikė Ericko Fenby, ilgą laiką dirbusio Fredericko Deliuso sekretoriumi, knyga „Delius: As I Knew Him“. Ji neturi nieko bendra su morioriais, bet ją skaitant kilo mintis apie piktąjį dvynį ir išnaudojamųjų kovą su išnaudotojais.
Man atrodo, žmonijos santykius geriausiai apibūdina du žodžiai – „norėti“ ir „gauti“. Iš pažiūros skamba niūriai, bet nereikia čia įžvelgti vien neigiamų poteksčių: ką nors gaudamas žmogus gali kitam duoti dar daugiau, o juk būtent davimas – svarbiausia meilės išraiška ir sąlyga.
Turėdamas galvoje dvi minėtas idėjas ėmiau ieškoti kitų grobuoniško elgesio pavyzdžių – politikoje, ekonomikoje, asmeniniuose santykiuose. Man atrodė, kad tie pasakojimai puikiai dera prie mano pasirinktos kompozicijos: kiekvienas naratyvo blokas vienaip ar kitaip įtraukiamas į tolimesnį pasakojimą. Knygos struktūra kažkuo primena paveikslą, kuriame vaizduojama, kaip didesnė žuvis ryja mažesnę, o šioji – dar mažesnę ir taip toliau.
– Ko išmokote rašydamas „Debesų atlasą“?
– Supratau, kad mene svarbiausia – žmonės. Žinoma, idėjos – gerai, jos reikalingos, bet jei nebus stiprių personažų, kurie laikytųsi tų idėjų, kūrinys apšlubs.
Be to, rašydamas „Debesų atlasą“ suvokiau kalbos reikšmę žmonijai – kalba atskleidžia žmogiškąją patirtį taip, kaip spektras apibūdina šviesą. Kiekvienas žodis turi aibę niuansų, savitą genealogiją, potencialių vartotojų socialinę grupę. Kartais rašytojas turi apsimesti, kad lengvai valdo kalbą, bet jis niekada neturi su ja elgtis lengvabūdiškai, nes kalba yra šventa.
Ir dar aš supratau, kad kitąkart man reikėtų rinktis linijinį pasakojimo būdą! Žinote, kuo giliau leidiesi į senovę, tuo išsamesnis turi būti tyrimas ir tuo svarbiau tai nuslėpti nuo skaitytojo.
– Ar romaną rašėte kaip šešias atskiras istorijas?
– Taip, bet jas plėtodamas pasižymėdavau vietas, kur galima būtų nutraukti pasakojimą ir vėliau jį pratęsti, kad knyga įgytų galutinį pavidalą. Diena, kai nusprendžiau, kad „Debesų atlasas“ bus toks, koks yra dabar, buvo lemtinga, – tai vienas svarbiausių baigiamųjų štrichų. Po to nuėjau lesinti ančių.
– Ar kurdamas rėmėtės kokiais nors pasakojimo modeliais? Galbūt personažai turi prototipus?
– Kiekvienas pasakojimas turi tam tikrą modelį. Pavyzdžiui, Juingo personažas akivaizdžiai primena Melville’į, tik jis rašo trumpesniais sakiniais. Frobišeris – tai Christopheris Isherwoodas (britų rašytojas ir vertėjas, savo kūryboje kritikavęs britų snobizmą ir aktyviai kovojęs už seksualinių mažumų teises, – vert. past.), ypač tas, kurį matome jo autobiografinėje knygoje „Lions and Shadows“.
Luizos Rej dalis yra klasikinis oro uostų trileris. O Kevendišas yra tiesiog Kevendišas – jis atkeliavo iš mano pirmojo romano „Ghostwritten“.
Interviu formą Sonmės-451 istorijai pasiskolinau iš populiarių žurnalų, kuriuose rašeivos ima interviu iš garsenybių.
Prisipažinsiu, už Zakariją turiu būti dėkingas Russello Hobano romanui „Riddley Walker“, nors kai kurie apžvalgininkai įžvelgia panašumų su trečiąja „Pašėlusio Makso“ dalimi.
Negaliu teigti, kad monumentalus Dono DeLillo kūrinys „Underworld“ buvo pavyzdžiu „Debesų atlasui“, bet kaskart, kai skaitau šią knygą, ji mane paskatina imtis rizikingų literatūrinių sprendimų. Tiesa, lygiai taip pat mane veikia ir alkoholis.
– Kaip manote, kuo „Debesų atlasas“ skiriasi nuo kitų jūsų knygų?
– Šiame romane yra daugiau sąmoningumo. Ko gero, taip yra todėl, kad tapau tėvu. Dabar man nebeužtenka žinoti, kad laimingai pasensiu, – man reikia, kad pasaulis egzistuotų dar bent pusantro šimto metų.
* * *
* Britų rašytojas Davidas Mitchellas – neseniai lietuviškai išleisto romano „Debesų atlasas“ (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, išleido „Tyto alba“) autorius gimė 1969 m. Sautporte, menininkų šeimoje. Iki penkerių metų nekalbėjo, o nuo septynerių prakalbo, bet mikčiodamas. Šiuo metu jis – Britanijos mikčių asociacijos narys ir aktyvus jos rėmėjas. Pasak rašytojo, „Karaliaus kalba“ – filmas, tiksliausiai atspindintis, ką reiškia būti mikčiumi.
* D.Mitchellas studijavo anglų ir amerikiečių literatūrą Kento universitete ir įgijo lyginamosios literatūros magistro laipsnį. Metus gyveno Sicilijoje, paskui su žmona japone persikėlė į Hirosimą, kur aštuonerius metus dėstė anglų kalbą.
* Pirmas D.Mitchello romanas „Ghostwritten“ (1999) buvo apdovanotas Johno Llewellyno Rhyso premija ir nominuotas „The Guardian“ skiriamai premijai už pirmąją knygą. Vėlesni jo romanai – „Number9Dream“ (2001) ir „Debesų atlasas“ („Cloud Atlas“, 2004) – buvo įtraukti į trumpuosius „Man Booker“ premijos sąrašus.
* Ketvirta jo knyga „Black Swan Green“ (2006) apie mikčiojantį paauglį, vardu Jasonas Tayloras, gyvenantį apsnūdusiame miestelyje, buvo įtraukta į trumpąjį „Costa“ premijos sąrašą ir pelnė jaunimo literatūros apdovanojimų.
* Vėliau pasirodė D.Mitchello romanas „The Thousand Autumns of Jacob de Zoet“ (2010), kuriame pasakojama apie olandų prekybininkus XVIII a. pab. Japonijoje. Naujausias „The Bone Clocks“, pasirodysiantis 2014-ųjų rugsėjį, jau dabar minimas kaip realus pretendentas į svarbiausias literatūrines premijas.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
