Pažvelgti į bedugnę susigundė ir suomių rašytoja Rosa Liksom savo romane „Kupė Nr. 6“ („Kitos knygos“, vertė Aida Krilavičienė), 2011 metais pelniusiame „Finlandia“ literatūrinę premiją.
Romano veiksmo laikas – 1986-ieji, lūžio metai. Vieta – Transsibiro ekspresas Maskva–Ulan Batoras. Veikėjai – Rusijoje studijuojanti suomių studentė ir jos kupė kaimynas – proletaras, buvęs kalinys Vadimas Nikolajevičius Ivanovas. Likusieji herojai – menki statistai, pasiklydę šalčio sukaustytuose tyruose.
Geria ir filosofuoja
Reikia pabrėžti, kad R.Liksom žino, apie ką rašo, – ji yra keliavusi minėtu traukiniu ir parašiusi apie tai straipsnių ciklą vienam Suomijos dienraščiui.
Ji teigia, kad šalimi domisi nuo penkiolikos metų, o rašydama romaną perskaitė net 150 knygų apie Rusiją. Padėkose knygos pabaigoje ji mini net 30 rusų rašytojų.
Romano pasakojimas ir sukasi aplink tuodu veikėjus. Rusas – kraupia valstybinių lozungų, lagerio keiksmų ir nuvalkiotų filosofinių teiginių kalba šnekantis asmuo.
Taip turbūt, autorės nuomone, ir atrodo ta mįslingoji rusiška siela: moteris reikia mušti, didžiąją tėvynę mylėti, degtinę gerti nuolat, o tarp šių trijų dalykų – filosofuoti.
Patenka į Mongoliją
Suomė, pamilusi Rusiją iš tėvų pasakojimų, pažįsta tik Maskvą ir Sankt Peterburgą.
Kelionė traukiniu – pirmasis susidūrimas su neaprėpiamomis, apleistomis, speigo sukaustytomis platybėmis.
Už traukinio langų slenkanti šalis – laukinė, akinančio grožio gamta ir nusmurgę, pilki miestai – jai visiškai nepažįstama. Ši romano veikėja – tik stebėtoja, per visą pasakojimą ji neištaria nė žodžio, tik pabaigoje pacituoja Jobo knygos žodžius: „Ko tik bijau, mane pasiveja. Ir ko tik vengiu, mane ištinka.“
Bet labiausiai absurdas sutirštėja suomei patekus į Mongoliją – jos tvarkingai europietiškai sąmonei visiškai nesuvokiamą erdvę. Nieko nuostabaus, kad iš to absurdo ją išgelbėja kaip žuvis vandenyje panašiose situacijose besijaučiantis bendrakeleivis.
Knygą galima suvesti į Vakarų ir sovietinio (nepakitusio iki dabar) pasaulio susidūrimą, į civilizacijos ir metafizinės neteisybės priešpriešą.
Ar suomė suranda kokį nors atsakymą? Knyga baigiasi Antono Čechovo citata: „Į Maskvą, į Maskvą!“ Taip, į sąlygiškai saugų tuoj subyrėsiančios imperijos fasado prieglobstį! Nes visa kita – regis, nesuvokiama, kraupi praraja, juodoji buities ir būties skylė tiek romano veikėjai, tiek 150 knygų apie Rusiją perskaičiusiai autorei.
Elegantiškas pasakojimas
Sąlyginėje erdvėje vyksta ir estų rašytojo, vertėjo, intelektualo Reino Raudo romano „Brolis“ („Apostrofa“, vertė Danutė Sirijos Giraitė) veiksmas. Autorius, o ir knygos anotacija bando mums, skaitytojams, įteigti, kad tai „spagečių vesternas“.
Na, labai prisimerkus čia galima įžiūrėti vesterno apmatus: į mažą bevardį korumpuotų vyrų grupelės valdomą miestelį atvyksta nepažįstamasis. Jis vilki ilgą juodą apsiaustą, užsidėjęs plačiakraštę skrybėlę ir tvirtina esąs seniai pradingęs brolis jaunos moters, kurios palikimu manipuliuoja miestelio advokatas.
Toks trumpas siužetas. O vesternas – ne kas kita kaip pasaka suaugusiesiems: teisybė galų gale triumfuoja, gražuolė išvaduota, banditai nubausti. Visa tai vyksta ir „Brolyje“. Bet panašumai tuo ir baigiasi.
R.Raudas vaikšto labai plonais ir pavojingais pasakojimo ašmenimis. Vos slystelėsi į vieną pusę – ir atsidursi rausvose ūkanose paskendusioje Paulo Coelho žemėje, truputį slystelėsi į kitą pusę – tapsi Alessandro Baricco mėgdžiotoju. Laimė, „Brolyje“ neslystelėta nė karto. Tokio lengvo, elegantiško ir grakštaus pasakojimo seniai neskaičiau.
Romano kalba skaidri ir paprasta, pasakojimo eiga nuspėjama, bet tai nė kiek negesina skaitymo malonumo. Nėra čia ir kokios nors rimtesnės detektyvinės intrigos, išskyrus vieno tokio žiurkiaveidžio Vilemo bandymą sužinoti, kas vis dėlto yra tas mįslingasis brolis.
Veikėjai – sąlyginiai, jie net ir kalba tam tikrais filosofiniais paradoksais. O pats brolis, regis, turi pereiti įvairius išbandymus ir gundymus – pinigais, moterimis, valdžia.
Jį bandoma paniekinti, sugundyti, nužudyti, bet jis tartum ne šio pasaulio būtybė lengvai praslysta pro visus tinklus, išvengia visų žabangų. Tai tikras Jėzaus ir Supermeno derinys.
„Brolis“ – labai daugialypis, tirštas aliuzijų kūrinys apie gėrio ir blogio kovą, apie tikėjimą ir meilę. Tai toks saulės nutviekstame kambaryje paskambintas muzikinis etiudas. Užverti knygą ir jautiesi gerai. O vėliau supranti, kad tariamai abstraktūs aprašymai, siužeto vingiai, frazės giliai įsiskverbė į smegenis.
Teisus buvo ir knygos viršelyje cituotas filosofas Nerijus Milerius: „Brolį“ galima žiūrėti kaip kino filmą – „mitologinės pasakojamos istorijos platybės“ romane puikiai dera, o ir dažnai išreiškiamos „mikroskopinėmis kasdienėmis detalėmis“.
Ideali kelioninė knyga tiems, kurie nenori pigaus skaitalo.
