Rašytojui R.Granauskui balandžio 18-ąją sukaks 75-eri. Oficialiai, pagal dokumentus. Iš tikrųjų, pagal paties rašytojo pasakojimą, jo gimtadienis yra kovo 18-ąją. Iš kur duomenys? Iš ką tik pasirodžiusios R.Granausko knygos „Trečias gyvenimas“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Į naująją knygą sudėta aštuonių novelių apysaka, pavadinta taip pat kaip ir visa knyga – „Trečias gyvenimas“, ir esė „Žodžio paglostymas“.
Nors yra sakoma, kad visa rašytojo kūryba – tai užrašyta jo autobiografija, šiai R.Granausko knygai toks posakis tinka kaip nė vienai kitai. Visos „Trečio gyvenimo“ novelės – atvirai autobiografinės, nuosekliai vedančios būsimo rašytojo vaikystės ir paauglystės takais, atvirai rodančios, kas ir kaip formavo menininką ir žmogų.
Šios dvi Romualdo Granausko pusės čia – neatskiriamos. (Kaip neatskiriamai susilydę ir du stiliai – atsiminimų ir grožinės kūrybos, taip pat įtaigiai ir harmoningai lietuvių literatūroje sulydyti gal tik B.Sruogos „Dievų miške“).
Jau ankstyvoje vaikystėje mažojo Romaldo (korektūros klaidos čia nėra – ne Romualdo, o Romaldo, kirčiuoto pirmajame skiemenyje) akiratyje, lyginant su bendraamžiais, randasi daugiau atviro nervo, atidesnio įsižiūrėjimo ir įsiklausymo į vaizdus ir garsus, jautresnio išgyvenimo, imlumo pasauliui ir tikėjimo, kad knyga, gamta, muzika, nesuvaidintas žmonių artumas yra tas pamatas, ant kurio laikosi pasaulis.
Iš čia – ir trečiojo gyvenimo metafora. Pirmasis gyvenimas – tas, kuris vyksta prieš visų akis, kas dieną matomas, užpildomas rutinos, darbų, virtusių nuolatinėmis apeigomis. Antrasis – kasdien girdimas atvirame kaimynų bendravime, kasdienėse naujienose, tiesiog kalbose, įvykių aptarime. O trečiasis – tik atpažįstamas ir nujaučiamas: iš nutraukto pokalbio, bijant svetimų ausų, iš nutylėjimų ir užuominų, iš to, ko negalima įrodyti ar net parodyti, bet tikrai yra. Tame dalyvauti duota visiems, juolab stalinizmo laikais, bet suvokti giliuosius šių procesų vandenis leista tik minėtiems jautriesiems, nepaisant jų jauno ar net vaikiško amžiaus.
Daug knygos puslapių - apie laiką, kuris žudo žmonių sielas. Pavidalai lieka, išvaizda ar pareigos lieka, o žmogaus – nebe. Gelbsti tai, kas klišiškai vadinama senuoju, prieškariniu, etikos kodeksu (iš esmės galėtų būti įvardijama tiesiog dešimčia Dievo įsakymų). Gelbsti gamta, gelbsti kūryba. Iš pradžių – iš skurdžios bibliotekos parsineštos knygos, vaiko jausmais ir vaiko protu grįstas suvokimas, kad tai – alternatyvus, gerokai tobulesnis ir teisingesnis pasaulis, paskui – nedrąsus mėginimas pačiam eiti į literatūrą, pirmieji bandymai, pirmosios publikacijos spaudoje ir pirmasis honoraras, už kurį motinos ir sūnaus šeima perka telyčaitę.
R.Granauskas, būdamas itin subtilus itin subtilių būsenų perteikėjas, šioje knygoje puikiai atveria žmogaus būseną ir savijautą bene laimingiausio amžiaus, kai gyvenimas, net skurdus ir pavojingas, dar neleidžia visu žiaurumu suprasti skaudžiausių jo pusių, bet jau leidžia atrasti daug gražaus. Ir nežinia, kas daugiau įdėjo į dešimtmečio Romaldo laimę – faktas, kad jis liko gyvas, sprogdindamas granatą arba nenukentėjo, duodamas skaityti bibliotekos knygas partizanui, ar pats skaitymo malonumas, gal teisingiau būtų sakyti – skaitymo laimė.
Ta pati skaitymo laimė, suvokimo, kad kadaise perėmei gimtosios kultūros tradiciją ir šiandien ją tęsi, laimė, neatskiriamai surakinta su atsakomybe, sudaro ir esė „Žodžio paglostymas“ stuburą. Šiuo atveju pavadinime verta išskirti net ne „žodį“, o paglostymą, nusakantį absoliučiai granauskišką požiūrį į žodį – kaip į gyvą, kaip į laukiantį šilto kontakto, kaip į gyvulį pokario metais, reiškusį ir galimybę apsikabinti gyvą sutvėrimą, ir galimybę išgyventi.
Galimybė išgyventi – kultūrai, tautai, valstybei, kiekvieno žmogaus kultūrinei pilnatvei duota pirmiausiai ir labiausiai – per kalbą, tarmes, jų gyvumą, jų kasdienį vartojimą. Tokiame kontekste ir susitinka gyvi ir mirę mūsų rašytojai, kalbotyros profesoriai, R.Granauskui iš knygų ir iš gyvenimo artimi žmonės – arba kalba rašydami, arba kalba ir apie kalbą kalbėdami. Ir tęsdami tai, apie ką parašyta „žodis nuteisdavo, žodis išgelbėdavo“.
Galbūt visa tai, kas čia parašyta, sukurs įspūdį, kad naujoji rašytojo knyga - labai „teisinga“, mokanti doros ir moralizuojanti, davatkiškai tvarkinga. Nė velnio! Šiuo atžvilgiu knyga - kaip visos R.Granausko knygos: gyva ir vaizdinga, pilna puikių dialogų ir autentiškų vaizdų, pilna to, kas atpažįstama trečiajame gyvenime (kas tai yra – skaityti aukščiau).
R.Granauskas – ir rašytojas, ir žmogus - niekada netilpo į bendras taisykles, standartus ar rėmus. Taip ir šį kartą – užuot laukęs sveikinimo raštų iš valdžios, gražių sveikinimų ir kalbų iš įvairių organizacijų, jubiliejinių TV reportažų, jis padovanojo puikią dovaną savo skaitytojams.
