– Kaip atsirado noras rašyti? Kaip į tokį jūsų pomėgį reagavo tėvai?
– Tėvai nežinojo, kad rašau. Nieko aš jiems nesakiau. Kai tėvas mirė, aš tikriausiai ir pradėjęs rašyti nebuvau. Tiesiog nežinau, gal kartais ir matė, kad ten sėdžiu, kažką rašau. Gal mama vėliau ir sužinojo, nors vargu. Rašyti pradėjau atsitiktinai, kaip vaikas. Šeštoje ar septintoje klasėje, tiksliai nepamenu. Tai buvo gal 1963-aisiais, nes 1964 metais baigiau aštuonmetę Gėsalų mokyklą. Mokykloje buvau skaitęs keletą knygelių. Viena pirmųjų tarp senų daiktų rasta ir perskaityta V. Hugo „Paskutinė nuteistojo mirti diena". Jeigu gerai prisimenu, ten buvo pasisakoma prieš mirties bausmę. Dabar dar atsimenu, parašiau: „Pavasari, pavasari, ateiki pas mus / Pavasari, pavasari, į mūsų namus / Pavasari, pavasari, mes tavęs laukiam / Pavasari, pavasari, mes tave šaukiam."
– Baigęs mokyklą studijavote Lietuvos žemės ūkio akademijoje, paskui – M. Gorkio literatūros institute Maskvoje. Kaip tai atsitiko?
– Skuode eksternu man leido laikyti vidurinės mokyklos egzaminus. Dirbau tuometiniame kolūkyje techniku, karvių apsėklintoju, o neakivaizdiniu būdu studijavau agronomiją Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Keletą metų rūpinausi tėvų ūkiu. Parašydavau žemės ūkio klausimais į Skuodo laikraštį „Mūsų žodis". Kartais pasidalydavau ir vienu kitu eilėraščiu. Praėjo daug metų, buvo išėjusios jau dvi mano knygelės. Tada neatsimenu, gal kur nors perskaičiau ar tiesiog supratau, kad dirbdamas rajono laikraštyje, apsėklindamas karves, kaip literatas daug nepasieksiu ir pasinaudojau galimybe pamatyti pasaulį. Kai į Maskvą nuvažiavau, tai buvo jau labai vėlai. Tėvai jau buvo mirę. Apie kursus Maskvoje sužinojau iš juos baigusių rašytojų J. Macevičiaus, E. Ignatavičiaus ir kitų. Pasidomėjau daugiau ir išvažiavau. Tai buvo 1979–1981 metai.
– Kaip Jums sekėsi Maskvoje? Ar buvo kokia cenzūra, ar buvo kokių nors kontaktų su neoficialiais rašytojais?
– Apskritai visi mokslo metai buvo labai laisvi, viskas vyko labai demokratiškai. Galėjai skaityti, rašyti, niekas netikrino, niekam nerūpėjo, jokios cenzūros nebuvo. Vieną kartą apsvarstė tą tavo kūrybą ir viskas. Tuo labiau kad aš ne rusiškai rašau, o lietuviškai. Tiems, kurie rašydavo rusiškai, rasdavo dar kokių pastabų. Tai buvo tik formalumas. Tačiau būdavo, kad slapčia pasidalydavome viena kita knyga. Kontaktų su neoficialiais rašytojais neturėjau, nors teko lankytis ten, kur buvo galima matyti disidentiškai nusiteikusių žmonių gyvenimą. Su jais pabendraudavome, pasidalydavome nelegaliais leidiniais iš Paryžiaus, Prahos ar Londono.
Girdėjau disidentų kalbų, tačiau artimiau susipažinti su jais neteko. Į tuos susitikimus patekome per pažįstamus, vienas jų – I. Kaluginas. M. Cvetajevos, A. Achmatovos, O. Mandelštamo, B. Pasternako ir kitų autorių knygų tuo metu jau buvo. Tiesiog jų dar daug kas nebuvo skaitęs ir gauti jas buvo sunku, tad dalydavomės su draugais. Kalbant apie mokslus, buvo labai įvairių dėstytojų ir žmonės buvo skirtingi. Kurse mūsų buvo 39. Išsiskirdami žadėjome kas dvejus metus susitikti. Atrodė, kas čia yra, dabar gi susitinkam, o praėjo dešimt, dvidešimt metų ir nebesusitikom. Paštu gal tik porą metų susirašinėjome. Šiaip su daug menininkų man bendrauti neteko, bet gyvai girdėjau Arsenijų Tarkovskį, skaitantį savo eilėraščius, nors tuo metu jis nebuvo plačiai skelbiamas. Jo tėvas buvo žinomas režisierius.
– Galbūt be literatūros domėjotės ir filosofija, meno istorija?
– Buvo toks Karabutenko, vardo, deja, neprisimenu. Negalima įsivaizduoti, kad tiek žmogus gali žinoti apie dailę, dailės gyvenimą. Nors pats jis nepiešė ir nebuvo dailininkas. Dar buvo toks filosofas Zarbabovas. Rusų kalba filosofijos veikalų daug neskaičiau, tik grožinę literatūrą. Aišku, būdavo, kad pavartydavau vieną ar kitą knygą. Grįžęs į Lietuvą, paskaitinėdavau A. Šliogerį, S. Šalkauskį, A. Maceiną. Tarp mūsų pačių studentų buvo įdomių žmonių, nes tai buvo specialūs kursai, į kuriuos priėmė ne filologinį išsilavinimą turėjusius žmones iki 40 ar 45 metų amžiaus. Tai buvo dovanotas laikas skaitymui. Kai prasidėjo Rusijos poezijos sujudimas, skaičiau J. Jevtušenkos, R. Roždestvenskio, B. Achmadulinos poeziją.
– Koks buvo gyvenimas studijų metais?
– Studijos truko dvejus metus, bet tuo metu vyko ir olimpiada – tada buvau išvykęs namo, nes bendrabučiai buvo reikalingi sportininkams. Gyvenome bendrabutyje, turėjome vieną aukštą ir ten vieną kambarį. Kaip jau pats nori, taip ir gyvenai. Radijo taškas buvo, televizoriaus neturėjome. Susirinkdavome su bendrakursiais pakalbėti apie literatūrą. Žinoma, ne kasdien, bet, be abejo, pakalbėdavome. Stipendija buvo 150 rublių, mokesčius atskaičiavus, likdavo 128. Jų užtekdavo ir dar likdavo. Dabar sako, kad Maskvoje labai brangu gyventi, o tada taip nebuvo.
– Po studijų išleidote knygą „Spaliai". Ar jautėtės maištaujantis, kai rašėte šią knygą? Ar svarbus humoras poezijoje?
– Rašydamas nejaučiau jokio maišto. Tiesiog viskas vyko savaime. Jau buvau sukaupęs nemažai eilėraščių, juos perdirbau. Jei pažiūrėtumėte į tuos eilėraščius, pamatytumėte, kad jie visi vienodi, vienodas eilučių skaičius. Tuo metu jau buvau pradėjęs spausdinti eilėraščius taip – kai vienas pasibaigia ir iš karto prasideda kitas. Paprastai viename lape būna po vieną eilėraštį, o ten buvo ištisai, vienas po kito. Ta knyga yra kitokia, bet daugiau forma ir tiek. Antros tokios jau nebeparašysi. O humoras reikalingas. Ne kasdieniai anekdotai, bet galbūt gilesnės minties. Tas humoras galbūt labiausiai matyti „Spaliuose", kituose rinkiniuose jo daug mažiau.
– Lietuvoje daug metų dirbote regioninėje spaudoje. Kaip vertinate regioninę spaudą? Kas sunkiausia joje dirbant, o kas labiausiai džiugina?
– Regioninė spauda reikalinga. Žmonės skaito, seka įvykius. Bus internetas ir tų laikraščių gali nebereikėti, bet kol kas reikia. Sunkiausia užpildyti regioninę spaudą: reikia atrinkti, kad būtų kokybiškesni tekstai, norisi, kad būtų tiriamųjų, žurnalistinių, straipsnių. Rajonas mažas, o ir gyventojų mažėja, darosi sunku ir laikraščiams patiems išsilaikyti. Sakykim, Mažeikių rajone būdavo apie 56 tūkstančiai gyventojų, o Skuode tik 26 tūkstančiai. Vis tiek prenumeratorių mažiau, tad ir pinigų surenki mažiau, o išgyventi reikėjo, todėl kai kam išlikti buvo sunkiau. Rajono laikraštyje nelengva dirbti ir dėl to, kad dauguma žmonių pažįstami. Sunku rašyti, nors man tai negaliojo. Nerašiau tiriamųjų, kriminalinių straipsnių, man priklausė žemės ūkis. Koks jis buvo, taip ir rašiau, nerašiau ko nors prieš kolūkius.
– Kaip Jums sekasi kurti? Ar yra buvę kokių nors tekstų, kurių niekam negalėjote parodyti ar publikuoti?
– Sunkiai sekasi. Per metus parašau vieną ar du eilėraščius. Kaip Donaldas Kajokas yra pasakęs: jaunam reikia rašyti eilėraščius. Manau, tai tiesa, nors galbūt net šiemet dar pavyks išleisti naują knygą. Garantuoti nieko negaliu, bet pažiūrėsim, kaip čia atsitiks. Tokių eilėraščių, kurių negalėčiau niekam parodyti, nebuvo, na gal vienas kitas, bet jie nebuvo vertingi. Su cenzūra problemų daug nebuvo, kartais pabumbėdavo. Valdžios atstovai už „Spalius" truputį bumbėjo. Tas tekstas vadinosi „Blakės" ir spaudoje jis pasirodė su korektūros klaida. Vietoj: „Tik jos nesupranta nieko: ėda, veisiasi nežinodamos" atspausdino: „Tik jos nesupranta nieko: ėda, veisiasi nežindamos." Tai šiek tiek užkliuvo, tačiau knyga pasirodė po publikacijos jau be korektūros klaidos.
– Žinau, kad esate bendravęs su Justinu Mikučiu. Koks buvo jūsų ryšys? Kaip susipažinote?
– Jis net čia gyveno kurį laiką. Vieną dieną į redakciją paskambino toks Audrius Naujokaitis ir pasakė, kad autobusu į Skuodą važiuoja Justinas Mikutis, sutik. Nuėjau į stotį ir vienas buvo kitoks negu kiti keleiviai. Žinojau, kad tai jis, priėjau ir mudu nuvažiavome į mano tėviškę Gėsaluose. Mikutis ten apsigyveno, kada norėdavo – išeidavo, kada norėdavo – pareidavo. Nenuosekliai Gėsaluose jis išgyveno apie dvejus metus. Kartais mėnesiui išvykdavo į Maskvą, Vilnių ar Leningradą. Mikutis buvo tremtinys, politinis kalinys. Mėgdavo vaikščioti, daug mąstydavo.
Aš dažnai klausydavausi jo tų monologų. Jis deklamuodavo Joną Aistį, tą patį Mandelštamą, turėjo labai daug žinių, bet buityje vertėsi sunkiai. Vilniuje turėjo kambarėlį prie bendros virtuvės, bet kiti žmonės, kurie ten gyveno, norėjo jį paguldyti į psichiatrinę ligoninę. Mikutis sakė, kad tie žmonės tiesiog norėjo užgrobti jo butą. Tada jis išbėgo iš ten ir klajojo, taip atsirado ir Skuode. Gėsaluose ir gyvendavo, daug važinėdavo. Važiuodavo į Latviją, kad paskambintų į Maskvą, atseit iš ten skambučių nebūdavo klausomasi. Ar tai tiesa, aš nežinau, bet... Buvo parašęs ir tokį laišką „Laisvojo pasaulio piliečiams". Rašydavo daug ir be perstojo. Prirašė labai daug egzempliorių ir siųsdavo, kur žinodavo kokio žmogaus pavardę.
– Ar Jūs skaitėte tuos laiškus? Kas juose buvo rašoma?
– Skaičiau. Rašydavo, kad persekiojami žmonės, pasakodavo, kad yra politinių kalinių, kaip juos uždaro į psichiatrines ligonines, kaip vaistus leidžia. Minėdavo ir žmonių pavardes, kurie ten laikomi.
– Paskutinėje publikacijoje „Metuose" vieną eilėraščių skyrėte Olafui Gūtmaniui. Gal galite papasakoti apie pažintį su šiuo poetu?
– Jis buvęs politinis tremtinys, gyvena Liepojoje. Nežinau, gal jis jau miręs [Olafas Gūtmanis mirė 2012 m. – red. past.]. Tiksliai nepamenu, kada buvome susitikę paskutinį kartą, bet tai jau buvo nepriklausoma Lietuva. Anksčiau dažniau nuvažiuodavau į Liepoją, ten literatūros ar poezijos vakare mudu ir susipažinome. Daug metų nuolatos susitikdavome. Tai aš atvažiuodavau, tai jis atvykdavo į Klaipėdą, yra buvęs ir Skuode. Pats netobulai, bet moku latvių kalbą ir esu išvertęs pluoštą jo eilėraščių, kurie buvo publikuoti „Literatūroje ir mene" bei almanache „Baltija". Olafas taip pat yra išvertęs ir keletą mano eilėraščių į latvių kalbą. Gal to paskyrimo ir nereikėjo. Tas eilėraštis buvo daug ilgesnis. Jis parašytas tarsi pagal Gūtmanio eiliuotą temą „Balsai". Aišku, tas mano motyvas šiek tiek nutolo, bet perdaryti jo jau nebesiėmiau.
– Skuode gyveno poetė Danutė Paulauskaitė. Kaip manote, kodėl ji taip užsidarė?
– Jos kūryba yra verta dėmesio. Na, tiesiog gal nusivylė gyvenimu. Nepatiko jai tas gyvenimas, manė galinti daugiau ir norėjo kitaip gyventi, o aplinkybės susiklostė, kad nebuvo kaip. Ji sakydavo, kad nei Skuodo valdininkų, nei gydytojų ji neprisileis.
– Esate sudaręs ne vieną žemaitiškos kūrybos knygą. Ką manote apie tarmes, jų svarbą?
– Panašių knygų yra išėjusios gal keturios ar penkios. Tarmės reikalingos. Manau, praėjusiais tarmių metais vykusius renginius reikia išlaikyti, neužleisti pradėto darbo. Tegul jos būna, nereikia jų užkliūti. Nors gyventojų mažėja, tarmės maišosi, bet reikia stengtis jas puoselėti. Pats žemaitiškai esu parašęs mažai, keletą savo eilėraščių esu išvertęs. Parašyti iš karto neišeina, matosi toks antrinis dirbtinumas. Žemaitiškai parašyti eilėraščiai skaitytojų visada turės, bet visai lietuvių literatūrai įtakos tai nedarys.
– Jūsų poezija dažnai lyginama su a. a. Marcelijaus Martinaičio kūryba. Kuo jis Jus patraukė? Galbūt buvo ir kitų autorių, kurie Jums buvo labai svarbūs?
– Jo kūryba padarė man tiesiog labai didelį įspūdį. Man labai patinka Kukučio ciklas. Kai kurios eilutės gal taip nesąmoningai susisiejo, tiesiog ta pati mintis. Kaip sako, nuo žioplumo nėra vaistų. Esame ir bendravę. Kadaise visiškai atsitiktinai kartu su P. Širviu, M. Martinaičiu, A. Bukontu išgėrėme butelį sauso vyno ir išsiskirstėme savais keliais. Buvo daug tų autorių, sunku net pasakyti. J. Marcinkevičius, A. Maldonis, J. Strielkūnas, V. Šimkus (man įstrigo jo knyga „Geležis ir sidabras", labai daiktiška poezija). Lietuvoje yra daug gerų poetų.
– Kaip teka gyvenimas čia, provincijoje? Ar sunku buvo grįžti iš Maskvos? Ar pasigendate literatūrinių renginių? Su kuo kalbate apie poeziją, literatūrą?
– Jaučiausi nekaip, bet nebuvo kur dėtis. Nebuvau komunistų partijos narys, tad nebuvo galimybių kur išvykti. Apie bandymus kur nors išvažiuoti būtų galima ilgai kalbėti, bet rezultatas vienas, tai nepavyko. Tiesiog atrodė viskas taip toli, atrodė, kad gyvensim dar šimtus metų. Dabar nepasisekė, pasiseks po dešimties metų, po šimto, o nebus nei šimto, nei dešimties metų. Laikas praėjo labai greitai. Dėl renginių – tai labai malonu, kai atvažiuoja pažįstamų žmonių, susitinkame, pabendraujame.
Atvažiuoja ir jaunesnių rašytojų, nueinu ir jų pasiklausyti. Paskutinius kelerius metus literatūrinių renginių ypač padaugėjo. Bendraujame su tais pačiais bičiuliais: E. Zabičiu, D. Zabitiene-Tamašauskaite, B. Strakšyte, G. Daukantiene, E. Untuliu, L. Rimeikiu, R. Daujotu, I. Raudoniu, B. Diekontiene, J. Pajauskiene, S. Jurgelevičiene, O. Budriene, kurios knygelė išėjo pavėluotai, o savo laiku, manau, būtų buvusi labiau pastebėta. Visi kartu susitinkame nedažnai, keletą kartų per metus. Tačiau atskirai susitinkame dažniau.
– Rašote beveik vien rimuotai, išskyrus tik gal knygą „Spaliai". Kas Jums yra rimas, kodėl rašote būtent rimuotai, ar daug redaguojate? Gal bandėte rašyti ir prozą?
– Tam juk ir yra eilėraštis. Apskritai manau, kad eilėraštis turi būti rimuotas. Suprantu, kad tai nėra vertinimo kriterijus, gali būti eilėraščių ir be rimo. Tarkim, kai skaitau Europos poezijos vertimus, nemažai jų yra nerimuoti. Mano galva, rimuoti vertimai labiau nutolsta nuo originalo. Sunku įsivaizduoti, kaip kitų tautų poeziją adekvačiai išversti į lietuvių kalbą ir dar surimuoti.
Pats stengiausi įvairiai rašyti. Per paskutiniuosius ketverius metus parašiau gal keturis ar šešis eilėraščius, yra keli variantai tų pačių, kai kurie perdirbti. Anksčiau redaguodavau palyginti mažai, viskas vyko savaime, o dabar krapštausi ir krapštausi prie vieno. Nerašau datų prie eilėraščių. Kartais, būna, parašai keletą per dieną, o kaip atrodys, jei užrašysiu, kad eilėraštį rašiau penkerius metus? Esu bandęs rašyti ir prozą, bet tai buvo pačioje pradžioje. Publikacijų nebuvo daug, o ir tų, kurios buvo, nesu išsaugojęs. Tai buvo tokios kaip dabartinės esė, trumpi teksteliai. Vėliau neberašiau, pritrūko laiko, o dabar nebeparašau, nes sunkiai bevaldau rankas. Nors laikraščiui tekstus rašydavau kompiuteriu, bet juo nesu parašęs nė vieno eilėraščio.
– Jūsų kūryboje yra labai daug gamtos motyvų. Iš kur visa tai, iš kaimo?
– Augau gamtoje, į kiemą išeini – žolelė auga, paukšteliai, visokie sliekai, bet ir mokiausi apie tuos dalykus Žemės ūkio akademijoje. Atsimindavau, ką buvau matęs prieš kokį dvidešimt metų. Vadovėlyje skaitai kažką ir prisimeni, kad kadaise tai buvai matęs kažkur griovyje. Pavyzdžiui, prie beržo buvau išgręžęs tokią skylę sulai. Ir ten priskrido tiek visokių drugių, kad rodos, niekur kitur tiek nepamatysi...
– Kaip vertinate dabartinę lietuvių literatūrą, poeziją?
– Gerai. Yra didelė įvairovė, daug jaunų autorių. Džiugu, kad jie turi kur pasireikšti. Pasaulis nesugrius, jei pasirodys vienas kitas silpnesnis kūrinėlis. Dėmesį patraukė Ernesto Noreikos eilėraščiai, nors sunkiai įsidėmiu naujus vardus. Iš vyresnių patinka Kęstučio Navako, Daivos Čepauskaitės eilėraščiai. Manau, iš vyresnių rašytojų vis dar nepastebėtas arba per menkai pastebėtas Raimondas Kašauskas. Keista, kad tarp geriausių knygų nematau Granausko pavardės.
– Jau ne pirmi metai nebedirbate, kokia dabar veikla užsiimate? Matau žurnalus ant stalo – ar domitės kultūrine spauda, kaip ją vertinate?
– Esu pensininkas, nei džiaugiuosi labai, nei liūdžiu. Kultūrine spauda domiuosi. Kokie ten autoriai, tokie ir leidiniai yra. Skaitau dėl įdomumo, nors visko neperskaitau. Mėgstu rašytojų pasisakymus, perskaitau ir grožinius kūrinius. Vertinu gerai, žinoma, yra silpnesnių kūrinių. Atsiradę trumpi apsakymai, net ne apsakymai, jų per daug, nors gal ir reikia. Užsiprenumeruoti visų leidinių nebeįmanoma, tad juos gaunu iš bibliotekos skaityklos.
Dabar atsirado daug sunkiai skaitomos literatūros. Save galiu laikyti literatūros žmogumi, stengiuosi perskaityti daug ką, bet šiaip žmonės jau, tikiu, kad neskaitys. Sakykim, A. Jakučiūno „Servijaus Galo užrašai", skaičiau ir „Lalagę", bet nebaigiau. Na, įdomu perskaityti vieną tokį, žinoti, bet daug šitokių kūrinių perskaityti negalėčiau. Patiko A. Marčėno „Tuščia jo", A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė", skaitant jaučiasi tas kitas amžius. Sunku įsivaizduoti, bet sovietmečiu perskaitydavau viską, kas išeidavo. Dabar surinkinėju eilėraščius, kurie yra dar nespausdinti, bei rašau naujus.
