R.Šerelytė: imperijos šiapus ir anapus kalnų

Kadangi Davidas Lynchas – ne tik kino ir televizijos režisierius, bet dar ir tapytojas bei kompozitorius, jau keturis dešimtmečius praktikuojantis TM (transcendentinę meditaciją), natūralu, kad ir TM, ir muzikai, ir tapybai knygoje skiriama nemažai dėmesio. Šitos kūrybinės praktikos neįkyriai papildo pagrindinę – kiną, tik šiek tiek apmaudu, kad knygoje per mažai apie jį rašoma. Nes būtent tai, ką Lynchas rašo apie kiną (spontanišką scenarijų gimimą, kartais iš tokių detalių, kaip raudonos lūpos ar elektros lemputė; montažą, apšvietimą: „Apšvietimas kine gali viską smarkiai pakeisti, netgi charakterius", p. 94; aktorių atranką ir kt.), ir yra įdomiausia.

Štai, pavyzdžiui, rašant „Mėlyno aksomo" („Blue Velvet") scenarijų, Lynchui užteko prisiminti praėjusios nakties sapną ir keturių juodraštinių rankraščių – kaip nebūta, atsirado vienas tobulas. Kitąsyk padėjo Biblijos citata. Kokia, režisierius nebeatsimena. Kita vertus, pateikdamas filmo kaip racionalaus kūrinio sampratą („Filmų kūrimas iš esmės paremtas sveiku protu. Jei būsi budrus ir pamąstysi, kaip tą padaryti, – pavyks", p. 110), režisierius tuo racionalumu suabejoja (paklaustas, ką reiškia dėžutė ir mėlynas raktas filme „Malholando kelias" („Mulholland Dr."), atsako: „Neturiu supratimo (...)", p. 86). Taigi tarp racionalaus filmo suvokimo ir abejonės blaškosi ir žiūrovas. Imkime kad ir „Vidinę imperiją" („Inland Empire"), kurioje patefono adatos brėžiamas linijas galima suvokti kaip įsivaizduojamus gyvenimus, o personažus – kaip besiblaškančius ir beieškančius išėjimo iš to užburto melodijos rato. Sakydamas publikai, kad „Vidinėje imperijoje" „viskas taip aišku, kad net aiškinti nėra ko", režisierius toli gražu nejuokavo. Tiesiog jo scenarijų rašymo būdas – ypatingas, kai pasikliaujama pasąmonine, sapniška detalių išdėstymo tvarka. „Rašiau jį („Vidinės imperijos" scenarijų, – R. Š.) scena po scenos, ne itin įsivaizduodamas, kur filmas baigsis. Rizikavau, tačiau nujaučiau – jei viskas susiję, tai viena mintis kaip nors susijungs su kita" (p. 103) – filmas iš tiesų verčia ieškoti sąsajų, nors jos kartais paradoksalios ir netgi priešingos sveikam protui, pavyzdžiui, kai Lauros Dern vaidinama herojė netgi pasidalija į du fizinius kūnus (už filmavimo aikštelės kulisų žiūri pati į save, dirbančią su filmavimo grupe).

Sunku pasakyti, ar tai lemia Lyncho kaip dailininko patirtis, bet jo vietos pojūtis yra tiesiog stulbinantis; jis ir pats pripažįsta, kad „Norint įžengti į kitokį pasaulį, kinematografijoje itin svarbus vietos pojūtis", todėl menkiausias detales „mėgini sujungti į visumą" ir „Gal jų visų nė nepastebėsi, tačiau vis tiek kažkodėl atrodys, kad jos ten yra, atrodys, kad vieta tikra, kad tas pasaulis tikras" (p. 87). Menininko nuojauta, susijusi su instinktyviu medžiagos tekstūros matymu, su apšvietimo subtilumu, veikiausiai ir sukuria tą kadro magiją, kai suvirpa žiūrovo širdis, pajutusi, kad stovi ant kito pasaulio slenksčio. Prisiminkime kad ir nuostabią sceną iš „Malholando kelio", kai Naomi Watts ir Lauros Harring veikėjos paslaptingame kino teatre klausosi Rebekah del Rio atliekamos dainos „Llorando", dainininkė scenoje miršta, o jos balsas tebeskamba, ir abi moterys drebėdamos verkia, suvokdamos, kad yra mirusios, kad ir jų abiejų gyvenimas – tai įrašyta juostelėje daina, ir juostelei pasibaigus, bus ištarti Shakespeare'o žodžiai: „Toliau – tyla."

Tikra laimė, kad Lynchas, kaip ir kiekvienas didelis menininkas, savo nuojautos vedinas, leidžia filmo scenoms būti universalioms, nepaaiškina, nesukiša jų į apibrėžtos ideologijos dėžutę (gal toji „Malholando kelio" dėžutė, išleidžianti paranojiškus seneliukus, tai ir reiškia?..). Ir kad Lynchas yra daugiau kino režisierius nei ezoterikas. Sunku pasakyti, kas atsitiktų jo filmams, jeigu jis būtų ne TM praktikas, o, tarkim, presbiterionas, kaip jį nuo mažumos auklėjo, ar, tarkim, ateistas. Manau, kad ir tada jo filmus būtų verta žiūrėti, nes talentą gimdo ne politinės pažiūros (bet formuoti jį gali). Talentas yra gryna duotybė, dovana. Taigi jei kas nors, perskaitęs Lyncho knygą, užsimanys tapti genijumi tik transcendentinės meditacijos dėka, vargu ar taip bus.

Kita vertus, Lynchas nėra tik TM praktikas, jis – ir fondo „David Lynch Foundation for Consciousness – Based Education and World Peace" steigėjas; šio fondo lėšos skiriamos mokykloms, kad kuo daugiau mokinių išmoktų medituoti ir taptų atsparūs stresui. Be to, Lynchas yra ir didelis svajotojas – jis kalba apie „taikos kūrimo grupes", apie tai, kaip būtų nuostabu, „jei atsirastų daugybė medituojančių žmonių", nes šios grupės „medituodamos kaskart įspūdingai paveikdavo aplinką" (p. 120–121). Žmogų, kuris paniekinamai prunkštelėtų tokias eilutes perskaitęs, tikrai derėtų nudelbti rūsčiu žvilgsniu: jis privalėtų perskaityti skyrelį „Aukso bokštas", kad suprastų, kas vyksta medituojant. „Įsivaizduok esąs Empire State Building dangoraižis. Tavyje – šimtai kambarių. Juose pilna šiukšlių. Tai tu ten ir prišiukšlinai. Dabar įlipi į liftą ir neri gilyn. Leidiesi po pastatu, giliai po juo patenki į vieningą lauką – į grynąją sąmonę. Tai gyvas auksas. Jauti jį. Ir ši gyvybinga jėga įjungia valančius robotukus. Jie imasi darbo – valo kambarius. Ten, kur buvo purvo, šiukšlių, atliekų, jie palieka auksą" (p. 76).

Man atrodo, kad tai puikus būdas išsivaduoti iš negatyvumo. Ypač jeigu jis įkūnija blogą nuotaiką, susierzinimą, persisotinimą ir panašiai. Bet ar šis būdas tinka melui, virtusiam paranoja? Kad taip pritaikius jį, tarkim, Rusijos propagandai!.. Vargšams, kurie ilgisi kolchozų, gamyklų ir susirinkimų Raudonajame kampelyje su tėviškai nusiteikusiu partorgu ir nepakenčia kitaip mąstančių; užtenka pamatyti, kaip rūsti moteriškė trenkia su taše per kamerą, rėkdama: „Provokacija!", kad pervertų šiurpas. Ar ne beviltiškas būdas taikyti transcendentinės meditacijos metodą žmonėms, kurie ir taip manosi esą auksiniai, o Putinas, pavyzdžiui, tai veikiausiai ne leidžiasi į grynosios sąmonės klodus, o tik kyla ir kyla aukštyn, kol pats pavirsta Aukso bokštu?.. O kad „taikos grupės" šiandien „įspūdingai" veikia aplinką, visiškai sutinku. Tai žmonės, kurie, sąmoningo melo ir agresijos puolami, gina savo vertybes be šūvių, be jėgos, nepasiduodami provokacijoms. Tai, sakyčiau, ir yra grynoji sąmonė. O kokia gi ji dar galėtų būti?

Prisiklausius įvairių nuomonių apie naujausią Jaroslavo Melniko romaną, belieka pritarti Danutei Kalinauskaitei, teigiančiai, kad J. Melnikas turi savo nišą lietuvių literatūroje – „rašo originalią vyrišką idėjų prozą, gerokai kitokią, nei mums įprasta". Šiek tiek susierzinau, galvodama, kas gi galėtų būti moteriška idėjų proza, juk negali taip būti, kad moterys atstovautų tik beidėjiškai lyrikai. Bet gal tikrai taip yra? Prisiminiau poniutę, kuri H. Radausko klausė, kodėl jo poezija tokia šalta, o šis atsakė, kad šildytis reikia prie krosnies arba tam tikrais gėrimais, eilėraštis tam neskirtas. Ir še kad nori – per šiųmetę Knygų mugę nugirdau moteriškę, besiteiraujančią Melniko, ar jo knyga pakelia nuotaiką. Atsakymo neišgirdau, nes minia nunešė tolyn.

Tačiau esu tikra, kad autorius atsakė beveik taip pat, kaip Radauskas kadaise, tik be ironijos: idėjų proza, juolab vyriška, neskirta pasišildyti. Atvirkščiai – ji tiesiog turėtų perverti tamstas, brangios skaitytojos, šiurpiais paralelinės būties skersvėjais. Tik sunku pasakyti, kuri knygos dalis turėtų tai padaryti – ar beletristinė, nepateisinanti savo pavadinimo, nes teksto kalba tikrai nėra graži, jos sausumas ir netgi savotiškas primityvumas galbūt liudija ne tik žmonijos, bet ir knygų, rašto kultūros pabaigą, ar idėjinė, kurioje autorius išdėsto Nietzsche's antžmogio filosofiją, susietą su fašizmo ir postfašizmo ideologijomis, bando prigriebti komunizmą ir krikščionybę, pastarąją – dėl žmogaus „neišbaigtumo" ir „neapibrėžtumo". Nors vargu ar tai krikščionybės, veikiau – ezoterikos sritis. Bet labai retai pavyksta aptikti kūrinį, juolab lietuvių autoriaus, kuriame būtų bandoma prigriebti ezoteriką. Veikiausiai dėl to, kad visa tai, kas nesuprantama ir miglota, atrodo neabejotinai dvasinga, be to, nekelia didelių prieštarų ir nereikalauja dvasinio principingumo. Vidinės šviesos ieškojimas savyje – kur kas malonesnis užsiėmimas, nei pasakyti, kad esu mažas, menkas, kvailas ir pilnas puikybės.

Pagrindinė romano idėjinė dilema – ar žmogus gali būti ir gyvulys, o jei taip, tai kas ir kiek nuo tos ribos jį skiria. Galva gali ištinti beskaitant įvairiausius samprotavimus apie tai, bet gal atsakymas kur kas paprastesnis nei visos teorijos? Kaip žmogus gyvuliškai ar žvėriškai besielgtų, neįmanoma jo sutapatinti su gyvuliu, nes gyvulys nors ir jaučia skausmą, baimę, paniką, bet nesilaiko moralės normų ir nesuvokia, kas yra teisinga ir neteisinga. Tai suvokti gali tik žmogus, ir tas suvokimas slypi pačiame žmogaus prigimties dėsnyje. Regis, kad būtent moralės dėsnių netekę žmonės Melniko romane ir pavirsta gyvuliais (viešose vietose ima elgtis nešvankiai, tuštinasi, santykiauja etc.), bet kodėl tokia dalia ištinka tik vienus, o kiti išlieka „padorūs"? Ar čia nebus moralės pasidalijimo, skilimo problema? Kaip ji skilo, kodėl? Koks žmogaus nuopuolio kelias? Kodėl – „gyvuliškas", o ne, tarkim, „velniškas", koks ir galėtų būti, tarkim, naujasis antimoralinis humanizmas?

Galbūt tai Melniko romane ir vyksta? Gal šio romano pagrindinė problema yra ne rasių ideologija, o naujasis humanizmas, formuojantis antimoralinę visuomenę?.. Tuomet žmogaus kūnas, kad ir koks „gyvuliškas", gamtiškas būtų, kad ir koks pažeidžiamas ir neretai net įžeidžiantis atrodytų, yra ne silpnybė, o stiprybė. C. S. Lewisas rašė, kad „kenksmingiausi pomėgiai" yra dvasiniai: „klaidinti žmones, mėgautis valdžia, pažeminti, pavydėti, šmeižti, primesti savo valią, neapkęsti" ir „gyvuliškasis aš" tikrai ne toks baisus, koks yra „velniškasis aš" (C. S. Lewisas, „Tiesiog krikščionybė"). Mūsų žmogiškumas, kaip kūniškas dalykas, be galo trapus, tačiau iš tiesų jis nenugalimas, ir ne tik dėl to, kad jame nuo akmens amžiaus laikų slypi teisingo ir neteisingo skirtis – didžiausia jo jėga yra Meilė, kuri šitą trapų, niekingą kūną pašventino, pati jame įsikūnydama. Tiek tegalėčiau pasakyti apie Kristaus žmogaus „neišbaigtumo" teoriją.

Romano finalas, kuriame paaiškėja, kad Reichas nėra vienintelė šalis žemėje ir už kalnų plyti paralelinis pasaulis, kuriame nėra storų, o gyvena tik žmonės, atrodo besąs laiminga baisios istorijos pabaiga. Galima lengviau atsidusti – tokia pabaiga pakelia nuotaiką. Tačiau neapsirikime. Autorius jau įžanginiame žodyje perspėja: „Manau, kad kiekviena tiesa šokiruoja: mūsų sąmonė nenori priimti tiesos. Gyvename žiauriame pasaulyje, o literatūros paskirtis – sąžiningai tą žiaurumą parodyti." Prisiminus, tarkim, kad ir Cormaco McCarthy'o romaną „Kelias", galima teigti, kad sunki žmogiškumo kelionė tęsiasi net ir pragare, įvykus apokalipsei – siaubingame pasaulyje kiekviena žmogiškumo kibirkštėlė tampa viltimi, mažyčiu kelrodžiu, nurodančiu kelią į sunkiai pasiekiamą paslaptingą šalį už kalnų, kur gyvena žmonės.