Savo atsiminimus apie Jefimą Etkindą, filologą iki kaulų smegenų, Tomas Venclova pavadino „Rusijos europietis“. Šiam intelektualui „nebuvo svetimų“ kultūrų (nors, beje, jis puikiai juto kultūrų ribas ir skirtumus). Kaip europietis, jis puikiai orientavosi Ukrainos ir Lietuvos įvykiuose ir suvokė, kad tautinis klausimas nulems Sovietų Sąjungos likimą. Panašiai galima apibūdinti recenzuojamos knygos autoriaus apsisprendimą.
Baigęs Vilniaus universitetą, T.Venclova tapo „filologu be nuolatinio užsiėmimo“. Jis gyveno iš vertimų, epizodiškai dėstė Vakarų Europos literatūrą Vilniaus universitete, rašė apie Vakarų autorius straipsnelius „Lietuviškajai tarybinei enciklopedijai“. Šiandien poetiniai T.Venclovos vertimai sudaro reprezentatyvią europinės poezijos antologiją. Įspūdingas lietuviškai prakalbintų poetų sąrašas: Baudelaire'as, Eliotas, Rilke, Dylanas Thomasas, Frostas, Kavafis, Saint-John Perse'as, Achmatova, Mandelštamas, Pasternakas, Brodskis, Miłoszas, Szymborska, Herbertas... Bet svarbiausia – jie prabyla įtaigia poetine kalba, kaip lietuvių poezijos dalyviai. Tas pat pasakytina apie Joyce'o „Uliso“ ir Jarry „Karaliaus Juobos“ vertimus. Vertėjas pats pasakoja, kokių nuotykių jis patyrė grumdamasis su šiais pažodiškai neišverčiamais tekstais.
Nuo moderniųjų europiečių – Prousto, Camus, Virginijos Woolf – T.Venclova pradėjo ir savo šviečiamąją literatūrologinę veiklą. Straipsniai rašyti niūrokais „brandaus socializmo“ metais (1968–1971).
1990 m. Sauliaus Žuko iniciatyva prie Kultūros ir švietimo ministerijos įsikūrė kultūros studija. Čia būrėsi naujoviškai mąstantys jaunosios kartos humanitarai. Rugpjūčio mėnesį Algirdas Julius Greimas rašė šių eilučių autoriui: „Kaip su Sauliaus kultūros klubu? Padėkite jam – mūsų „europiečių“ tiek mažai yra.“ Tikras europietis T.Venclova tuo metu gyveno Amerikoje, bet Lietuvoje jo pėdsakai buvo ryškūs.
Knygos straipsniai grupuojami geografiniu principu: lietuvių literatūra – artimųjų kaimynų literatūros – Vakarų literatūra. Čia nepateko specialūs filologiniai tyrimai, kuriuos autorius priskiria „lingvistinei poetikai“: aštuonių rusų poezijos tekstų analizė, apginta kaip daktaro disertacija („Nepastovi pusiausvyra“, 1986), aspektiniai rusų XIX–XX a. literatūros tyrinėjimai, sudarantys knygą „Sobesedniki na piru“ („Pašnekovai puotoje“, 2012).
Kaip kruopštus filologas, autorius naršo lietuviškas Prospero Mérimée novelės „Lokys“ gijas (straipsnis išspausdintas 1968 m.). Pakoreguojamos Raymond'o Schmittleino, kuris pirmasis pradėjo nuoseklias „Lokio“ lietuviškų šaknų paieškas, hipotezės, praplečiamas novelės literatūrinis ir mitologinis kontekstas. (Schmittleino studija, pavadinta taip pat, kaip ir Venclovos straipsnis – „Paskutinioji Prospero Mérimée novelė“, išleista Paryžiuje 1949 m.)
Straipsnyje „Sugrįžimas į gimtinę: Mickevičiaus Lietuva ir Mickevičius Lietuvoje“ atskleidžiami mažai tyrinėti lietuviškos mickevičianos puslapiai. Kaip pirmasis Adomo Mickevičiaus vertėjas į kitas kalbas čia netikėtai pristatomas Simonas Daukantas, A.Mickevičiaus bendramokslis. Apsakymas „Živilė“ – jaunatviškas, vėliau nė sykio neperspausdintas literatūrinis būsimojo poeto bandymas – buvo anonimiškai paskelbtas 1819 m. Vilniaus savaitraštyje kaip ištrauka iš senųjų lenkų rankraščių. S.Daukantas, patikėjęs klastote, palaikė ją tikra Lietuvos kronikų ištrauka ir įtraukė į „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ kaip šlovingos Lietuvos istorijos paliudijimą: nei Graikijoje, nei Romoje nebuvę tokios šlovingos merginos, kuri dėl tėvynės laisvės paaukotų savo meilę ir gyvybę. Nors S.Daukanto „Darbai“ buvo išleisti tik kitame šimtmetyje, T.Venclova jų autorių laiko lietuvių nacionalizmo pradininku. „Živilės“ vertimą S.Daukantas išspausdino savo „Istorijoje žemaitiškoje“ (1838), XIX a. pabaigoje apsakymas buvo iš naujo išverstas. S.Daukanto suistorinta Živilė lietuviams tapo A.Mickevičiaus Gražinos prototipu. Antano Škėmos dramoje ji pasirodo kaip herojiško pasipriešinimo „amžinajam“ lietuvių tautos priešui simbolis.
A.Mickevičius davė postūmį ir priešingam ideologiniam diskursui – utopinei Abiejų Tautų Respublikos atgimimo vizijai. Ją straipsnio autorius aptaria pristatydamas antrąjį, retai kada beprisimenamą A.Mickevičiaus vertėją į lietuvių kalbą – Kiprijoną Nezabitauskį. Jo išverstos dvi paskutinės A.Mickevičiaus „Lenkų tautos ir piligrimystės knygų“ dalys, kaip spėja T.Venclova, taip pat pasirodė anksčiau už šio veikalo vertimus į kitas kalbas. K.Nezabitauskas, 1831 m. sukilimo dalyvis, emigravęs į Prancūziją, parašė poezijos knygą, kuri, pasak tyrėjo, buvo „pirmasis nuoseklus bandymas eiliuoti politinėmis ir filosofinėmis temomis lietuvių kalba“ (p. 320). Knygą nusiuntė A.Mickevičiui, prašydamas paramos. Atgarsio nesulaukė, ir sunkiai paskaitoma knyga buvo išleista tik po šimto metų. Skirtingai nei S.Daukantas, K.Nezabitauskis nelaikė lietuvių atskira tauta, Lietuvos ateitį jis siejo su atgimsiančia Abiejų Tautų Respublika. Kilęs tautinis sąjūdis pasmerkė K.Nezabitauskį užmarščiai, bet jo „Piligrimo litanija“ transformuotu pavidalu atgijo kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės ir, pasak gandų, 1991 m. sausio tryliktąją.
Dvejopas Antano Baranausko santykis su A.Mickevičiaus ideologemomis. „Anykščių šilelis“, atsiradęs iš poetinio iššūkio „Ponui Tadui“, tapo tautinio sąjūdžio manifestu, o „Vėlinių“ baigiamosios dalies retorika virto „Kelionės Petaburkan“ regėjimais. Tačiau pats poetas liko integruoto dviejų tautų Respublikos pasaulio piliečiu.
Straipsnyje pateikiamas dvilypis, nelyginant Gedimino Jokūbonio skulptūra, A.Mickevičiaus – poeto ir pranašo – vaizdinys. Iš gimtinės, kadaise buvusio lietuviško krašto, įspūdžių ir iš istorinės Lietuvos garso A.Mickevičius kūrė poetinį mitą apie tautą, esančią „visiškai praeityje“ ir „gyvenančią viltyje“. Lietuvių tautinis sąjūdis pasisavino Mickevičiaus sukurtąjį istorinės Lietuvos mitą, bet įvykdęs „lingvistinę revoliuciją“, hipostazavęs gimtąją kalbą, atsiribojo nuo unijinės ideologijos. „Lenkiškų ištakų romantizmas buvo pasitelktas judėjimui, kovojančiam dėl atsiskyrimo nuo Lenkijos“ (p. 329).
„Naujoji Lietuvos istorija galėtų būti pagrįstai apibūdinta kaip istorija semantinio lūžio tarp dviejų lietuvio koncepcijų – buvusios Didžiosios Kunigaikštystės gyventojo ir asmens, ištikimo naujai, lietuviškai tautinei valstybei. (...) Mickevičius, iškiliausias lietuvis pirmąja to žodžio prasme, yra tarsi šio semantinio lūžio lakmusas. Jo gyvenimas ir kūryba simbolizavo ir iš esmės įtvirtino takoskyrą tarp dviejų ideologemų“ (p. 333), – apibendrina straipsnio autorius.
Straipsniuose, skirtuose artimajai dabarčiai, literatūrologą stelbia literatūros kritikas. Autorius dekonstruoja sovietinės literatūros sampratą, apnuogindamas jos ideologinius instrumentus. Analizuojant žaidimo su cenzoriumi taktiką prieinama prie išvados, kad cenzorius galiausiai laimi žaidimą, jau vien todėl, kad jį primeta: „Žmogus aukoja kvailam žaidimui visas savo jėgas, visą laiką, visą išradingumą. Žaidimas sumenkina meno uždavinius – meno vietoje lieka akies primerkimas, grimasa, adatėlių kaišiojimas“ (p. 266).
Aptariant kalėjimą kaip komunikacijos reiškinį pastebima, kad totalitaristinis kalėjimo tekstas Sovietų Sąjungoje neigė ir naikino tekstus apie kalėjimą ir kad tik nauja kalba, kurią pirmasis rado Aleksandras Solženicynas, pakeitė šį santykį. Gulago archipelagas skiriasi nuo tradicinio romantiškojo kalėjimo tuo, kad čia nebėra aiškios ribos tarp kalėjimo ir likusio pasaulio. Visa totalitarinė visuomenė sudaryta iš siaurėjančių ratų, tarp kurių nėra ryšio. Ratų sunaikinimas tolygus apokaliptiniam pasaulio atpirkimui.
Ypatingas čia kalbos vaidmuo. „Juo labiau ribota ir suvaržyta komunikacija totalitariniame vienintelės ženklų sistemos universume, juo ji gyvesnė ir originalesnė žemesniuose ratuose, konclageryje (to universumo traukos centre). Čia susiduria ir randa kažką bendra skirtingų tautų, socialinių sluoksnių, kultūrų, ideologijų žmonės“ (p. 288). Straipsnio autorius cituoja Andrejų Siniavskį: „Ne įkalinti, o nugramzdinti... Ne žmonės – šuliniai. Prasmės ežerai.“ Ir citatos komentaras: „Pačiame dugne išnyksta baimė. Nelyginant romėnų saturnalijose, laisvasis virsta vergu, bet vergas paradoksaliai išsilaisvina. (...) Visi autentiški Rytų Europos rašytojai šiandien yra perėję kalėjimą ar bent buvę arti kalėjimo, ir tatai gal patvirtina didžiulį kalėjimo poveikį dvasiniam atgimimui“ (p. 290).
Kalėjimo tvarka įžvelgiama Tarybinių rašytojų sąjungos struktūroje: „Palaimingais Brežnevo ir jo tiesioginių įpėdinių laikais Rašytojų sąjunga tapo tikrų tikriausiu aksominiu kalėjimu“, „sudėtinga ir didinga talentų slopinimo mašina, ir to siekė ne fiziniu naikinimu, bet prijaukinimu prie korumpuotos aplinkos“ (p. 256). Osipas Mandelštamas sakė bėgsiąs kad ir į mirtiną šaltį, kad tik nematytų „to nešvankaus namo, dvylikos apšviestų judošiškų langų“, kad tik negirdėtų „sidabrinių skimbčiojimo ir spaudos lankų skaičiavimo“ (p. 260). Lietuvos tarybinių rašytojų sąjunga, bent jau postalininiu laikotarpiu šiek tiek skyrėsi nuo čia aprašytosios. T.Venclova 1971 m. veltui bandė į ją įstoti. Sąjungos biurokratiniam aparatui, matyt, jis pasirodė nepakankamai nešvankus.
Lenkų literatūrologės knygos apie audringą Iljos Erenburgo gyvenimą recenzija pavadinta „Apskritimo kvadratūra“. Knygos autorė, apibūdindama Stalino režisuojamą I.Erenburgo veiklą po karo, sako: „Jis meluoja, idant išsaugotų tiesą.“ „Savaime aišku, tai tegalima pavadinti apskritimo kvadratūra“, – priduria T.Venclova (p. 236). Kaip ir žaidime su cenzoriumi, tokiais atvejais laimi diktuojantysis žaidimo sąlygas. Turiu prisipažinti, kad „apskritimo kvadratūros“ taktika, tegu ir nepalyginti kuklesniu mastu, taip pat esu naudojęsis. Viešoje sovietinėje erdvėje veikiančiam kritikui sunku buvo išvengti kompromisų. Pristatydamas Albertą Zalatorių kaip kritiką, kuris sėkmingiausiai ardė sovietinį diskursą Lietuvoje prieš Sąjūdžio erą, portreto autorius apgailestauja dėl priverstinio reveranso sovietinei cenzūrai knygoje „XX amžiaus lietuvių novelė“. Perdėtas dėmesys vadinamųjų proletarinių autorių apsakymams, kurių „tendencingumą, siaurus akiračius ir bukaprotį didaktizmą“ kritikas puikiai matė, yra ne kas kita kaip apskritimo kvadratūra.
T.Venclova neabejingas politiniam literatūros matmeniui. Štai Czesławo Miłoszo knygos „Rusija: Transokeaniniai regėjimai“ recenzijos pradžia: „Rusija turbūt yra labiausiai ambivalentiška pasaulio šalis (šiuo atžvilgiu su ja gali konkuruoti tiktai Kinija). Nuo Didžiosios Maskvos Kunigaikštystės laikų, tai yra maždaug nuo keturioliktojo amžiaus, tai buvo despotiška, uždara, amžinai nuo kitų atsiliekanti valstybė, o tuo pat metu – agresyvi ir tvirčiausiai įsitikinusi, jog vykdo kilnią misiją pasaulyje.“ (p. 377). Kaip alternatyva nurodoma Kijevo Rusia – „daugmaž normali europietiška valstybė“. O štai recenzijos pabaiga: „Viliuosi, kad imperijos atgimimo nebebus ir kad istorinis procesas nulems Rusijos bei jos santykių su pasauliu ir kaimynais normalėjimą (na, pabelskime ir tris kartus nusispjaukime...)“ (p. 383).
Pabelskime ir mes.
Knygos autorius nuolat primena, kad greta despotiškos yra ir demokratinė Rusija. Viltinga pagerbimo žodžio Nataljai Gorbanevskajai pabaiga: „Tikime, jog didi rusų kultūra visada liks – kaip visada likdavo – europietiškos kultūros dalis. Nataljos Gorbanevskajos gyvenimas ir kūryba įtvirtina tą tikėjimą, neleidžia užgesti mūsų viltims, kad Rusija gali būti atvira ir demokratinė“ (p. 314).
T.Venclova, beveik kaip Leninas, mato rusų kultūroje dvi kultūras, tik jas skiria ne klasiniai, o meno kriterijai.
Greta sovietinės pseudokultūros yra didžioji rusų kultūra, kuriai knygoje atstovauja Ana Achmatova, Osipas Mandelštamas, Borisas Pasternakas, Marina Cvetajeva, Josifas Brodskis. Lenkų poezijos Olimpe matome Cz.Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir kongenialų vertėją Stanislawą Barańczaką. Cz.Miłoszas ir J.Brodskis yra bene ryškiausi knygos personažai. Prie jų nuolat grįžtama, kuriami daugiabriauniai asmenybių portretai. Kelis kartus skaičiau Cz. Miłoszo „Isos slėnį“, ne sykį – įvairias jo interpretacijas. Tačiau tik perskaitęs knygoje perspausdintą pabaigos žodį romano vertimui į rusų kalbą, supratau, kad visų pirma tai – „teologinis romanas“.
Knygos paantraštė – citata iš O.Mandelštamui dedikuoto eilėraščio „Poeto atminimui. Variantas“:
Ne atspindys, o pertrūkis tikrovėj,
Sala, įaugus į putotą srovę,
Atstojanti neatrastąjį rojų,
Išsilukštena iš gyvos kalbos,
Ir debesų tvane, virš laivo rago,
Balandžiai suka milžinišką ratą,
Nedrįsdami atskirti Ararato
Nuo paprastos pražydusios kalvos.
A.J.Greimas pertrūkį kasdienybės izotopijoje laiko esminiu estetinės pagavos – estezės – požymiu: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“ (Algirdas Julius Greimas. Apie netobulumą. – Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 68). T.Venclova, gyvai domėjęsis Tartu–Maskvos semiotika, pirmasis Lietuvoje recenzavęs A.J.Greimo „Struktūrinę semantiką“, šiandien nelaiko savęs tikru semiotiku. Tačiau jo „pertrūkio tikrovėje“ samprata laikytina semiotine avant la lettre.
Literatūrą galima vertinti ne tik kaip estezę, bet ir kaip socialinį reiškinį. Straipsnelis apie literatūrinę Françoise'os Sagan karjerą („Vargšė Françoise“, 1971) yra savotiškas sociologinis etiudas. Svarstoma, kas „lemia antraeilių ir trečiaeilių veikalų karjerą – beje, ne tik Prancūzijoje“ (p. 451). Kalbama apie vartotojiškos moralės atspalvį F.Sagan knygose. Pasak kritiko, kultūringai sukonstruota antraeilė literatūra atlieka psichoterapinį vaidmenį, padeda individui integruotis į grupę. Prancūzai, turėdami tokių rašytojų kaip Proustas ir Camus, gali turėti ir Sagan. Kur kas pavojingiau, kada pseudointelektualumas su savo palyda „paplinta nedidelės tautos literatūroje, filme, teatre. Čia jie gali visą kultūrą paversti antraeile“ (p. 457).
Dėl prasilenkimo su esteze ar tiesiog dėl skonio stokos (tai, pasak Anatole'io France'o, yra Biblijoje minima paslaptinga didžiausioji nuodėmė) kritikas nuvertina daugelį Andrejaus Voznesenskio eilėraščių ir beveik visą Jevgenijų Jevtušenką. Abu jie buvo laikomi kultiniais Sovietų Sąjungos poetais. Praeities nuopelnai neapsaugo vėlyvojo Solženicyno nuo negailestingos – ne vien estetinės – kritikos. Rezervuotai vertinami Sartre'o „Altonos atsiskyrėliai“ ir Anouilh'io „saloninės pjesės“ (nors trys pastarojo frazės „vertos daugiau negu ištisa Françoise drama“, p. 456). Estetinio netesėjimo randama net mėgstamiausių lietuvių poetų – Henriko Radausko ir Alfonso Nykos-Niliūno – eilėse.
Trečdalį knygos sudaro tekstai apie lietuvių literatūrą. Aptariami ryškiausi jos kūrėjai (Kristijonas Donelaitis, S.Daukantas, Antanas Baranauskas, Maironis, Bernardas Brazdžionis), įvykiai, katalizuojantys kultūrinį gyvenimą („Aušra“, „Trečias frontas“, antologija „Žemė“). Baigiama palydimaisiais žodžiais Aido Marčėno poezijos ir Jurgio Kunčino vertimams į rusų kalbą. Atsiminimų skyriuje pasakojama apie Arvydo Ambraso pjesių „Duobė“ ir „Maratonas“ pastatymus Dailės institute. Šios pjesės laikomos autentiškiausiomis absurdo dramos apraiškomis Lietuvoje. Porą kartų šmėsteli „įdomiausio jaunojo lietuvių prozininko ir dramaturgo“ Mariaus Ivaškevičiaus pavardė. Dėl savo gudiškos kilmės (apie tai niekada nepagalvojau) jis patenka į baltarusiškąjį Vilniaus tekstą.
Jau pirmieji Venclovos straipsniai apie klasikinį lietuvių literatūros paveldą išsiskyrė netradiciniu požiūriu. Straipsnyje „Erdvė ir laikas Kristijono Donelaičio Metuose“ (1971), remdamasis Jurijaus Lotmano semiotika, jis pateikė originalų K.Donelaičio meninio pasaulio modelį. Kaip metodologinį įrankį rekomenduodavau jį Vilniaus pedagoginio instituto studentams. Kartu su studente Nijole Lukšyte, apgynusia diplominį darbą apie erdvę Salomėjos Nėries lyrikoje, išspausdinome straipsnelį „Tarybinėje mokykloje“ (1976, Nr. 12). Kai po mėnesio cituojamas autorius išvyko į Vakarus, kilo sąmyšis valdžios kuluaruose ir redakcijoje. Turėjau paliudyti, kad nuoroda į nebesantįjį ne redaktorės įrašyta.
Įspūdį darė straipsnis „Trys Jurgio Baltrušaičio tekstai“, kuriame, greta J.Baltrušaičio rusiškosios ir lietuviškosios poezijos, kalbama apie trečiąjį – gyvenimo ir elgsenos – tekstą: „Tą gyvenimo tekstą lėmė etiniai sprendimai, jį sudarė veiklos stilius, gestai, poelgiai, netgi tylėjimo periodai. (...) Tie žmogiški gestai, apie kuriuos amžininkai išsaugojo dėkingą atminimą, verti tikrai ne mažiau negu geros knygos. Nes kultūra – ne tik knygos, paveikslai, muzika, mokslas: tai dar visų mūsų gyvenimas ir mirtis. Ar bent geriausiųjų iš mūsų gyvenimas ir mirtis“ (p. 56). Tuo pačiu principu esu bandęs aprašyti paties T.Venclovos gyvenimo tekstą. Pasitelkęs A.J.Greimo semiotinį kvadratą, teigiau, kad jo elgseną apibūdina dvigubas nekonformizmas: galėjimas daryti („laisvė“) ir galėjimas nedaryti („nepriklausomybė“). Šių dviejų modalumų junginys sudaro suverenumo kodą, priešpriešinamą nuolankumo kodui.
Pasitraukęs iš Lietuvos, kritikas apibūdino H.Radausko poeziją („Nenugalimoji Arkadija“, 1981) kaip būdą išsaugoti savo epochos kalbą (taigi ir pačią epochą). Netgi H.Radausko estetizmas vertinamas kaip atsakymas į problemas, kurias laikas pasiūlė tautai ir žmonijai. Panašiai žvelgiama į A.Nykos-Niliūno poeziją („Akmens kalba“, 1989): „vienintelė žmogaus atsakomybė – stojiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blyksteli spindulyje, linijoje, žodyje“ (p. 118).
Kalbant apie Sovietų Lietuvoje kuriamą literatūrą, abejojama oficialiai pripažintųjų estetiniais nuopelnais. Pasak kritiko, Justino Marcinkevičiaus eilės, nors techniškai įdomios ir lingvistiškai elegantiškos, yra „žvangantis varis ir skambantis kimbolas“, „net jeigu Lietuvoje ir išeivijoje nestinga naivesnių žmonių, linkusių jas laikyti angelų kalba“ (p. 145). Savo nuosprendį autorius vėliau pakoregavo. Pokalbyje su Mindaugu Nastaravičiumi jis apibūdino Just.Marcinkevičių kaip embleminę epochos figūrą, lygindamas jį šiuo atžvilgiu su Maironiu ir B.Brazdžioniu.
Skeptiškai vertinama spontaniška „lietuviškojo siurrealizmo“ vaizduotė. Kaip galima suprasti, čia turimas galvoje kelias, kuriuo ėjo Sigitas Geda, Vytautas Bložė, gal ir Antanas Kalanavičius (nors kita proga T.Venclova jį yra apibūdinęs kaip originalų ir autentišką poetą). Priekaištaujama, kad ši kryptis atitolina nuo Viduržemio palikimo ir nuo istorijos patikrinto moralinio masto. Knygos autoriui neprikiši didžiosios nuodėmės – skonio stokos, bet viena mažesnių nuodėmių būtų savo skonio suabsoliutinimas. Bent jau S.Gedos ir V.Bložės poezijoje sąsajos su Viduržemio kultūra akivaizdžios, o jų moralinės nuostatos atlaikė sistemos spaudimą.
Ketvirtajame knygos skyriuje pateikti įspūdingi atsiminimų eskizai. Atkuriama unikali septintojo dešimtmečio Tartu semiotikos mokyklos ir nepriklausomų Maskvos intelektualų aplinka. Atpasakojami pašnekesiai su Cz.Miłoszu Berklyje ir su Varšuvos disidentais. Laiko tėkmėje išnyra J.Lotmano asmenybės – laisvamanių humanitarų orkestro dirigento ir pirmojo smuiko – portretas. Įdomi detalė: lankydamasis Trakuose, J.Lotmanas džiaugėsi radęs karaimų muziejuje poloviečių paveldo pėdsaką.
Iš legendos nuotolio, bet ir su autoironijos prieskoniu aprašomi susitikimai su A.Achmatova. Atsiminimuose pažerta daug žaižaruojančių detalių. Viena įspūdingiausių – „Koncertas septintojo dešimtmečio pradžioje“, kurį surengė „nesąvokinės kalbos“ (rusiškai: zaumnaja rečj) išradėjas Aleksejus Kručenych. Turbūt ne tik aš įsivaizdavau, kad šis poetas nugrimzdo užmarštin drauge su kraštutiniais rusų futuristų eksperimentais. O pasirodo, kad jo greitakalbių žaismas tebeaidėjo privačiuose maskviečių butuose Leonido Brežnevo epochoje. Pristatydamas savo knygą Chodkevičių rūmuose, T.Venclova puikiai perteikė „žymiojo įmantruolio“ intonacijas.
Prieš cituotąją eilėraščio „Poeto atminimui“ strofą yra tokios eilutės:
Ir optika, apsprendusi likimą,
Kurio esmė – laimingi sutapimai,
O kai kada – tiesiog susitikimai
Ir amžinųjų formų tęsinys.
Laimingų sutapimų magika paliudyta atsiminimuose, pavyzdžiui, apie J.Brodskio lankymąsi Vilniuje („Paribio erdvė“). Liejyklos gatvė, kur apsigyveno į Vilnių atvykęs poetas, sutampa su jo buto Leningrade adresu (Litejnyj prospekt). J.Brodskio gidu vaikščiojant po Vilnių buvo Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“, o M.Vorobjovo duktė Marija gyveno Niujorke tame pačiame name, kur įsikūrė į Ameriką emigravęs J.Brodskis. J.Brodskio vertėjas Jurgis Blekaitis gimė suomių miestelyje, vėliau atitekusiame Sovietų Sąjungai ir pervadintame į Komarovo, kur J.Brodskis lankydavo A.Achmatovą.
Šie netikėti sutapimai, ko gero, taip pat laikytini estezės apraiška. Pasak A.J.Greimo, netikėtumo laukimas – esminis estezės, pertrūkio tikrovėje, bruožas.
