K.Kasparavičius yra iliustravęs apie 60 kitų autorių knygų, pats parašė ir iliustravo virš 10 knygų vaikams, du kartus nominuotas prestižinei Hanso Christiano Anderseno premijai, įrašytas į IBBY garbės sąrašą, o pernai nominuotas Astridos Lindgren atminimo premijai. Šalia to – daugybė apdovanojimų Lietuvoje ir užsienyje, metų knygų nominacijų ir didžiulis ištikimų gerbėjų ratas.
Sausio pradžioje pasirodė K.Kasparavičiaus iliustracijomis puošta knyga „Pinokio nuotykiai“ (leidykla „Nieko rimto“), kuriai pirmieji piešiniai buvo sukurti 1993 m. Tuomet K. Kasparavičių susirado ir iliustruoti vokišką knygos leidimą pasiūlė Miunsterio miesto leidykla „Coppenrath Verlag“. Lietuvos skaitytojus pasieks nesutrumpintas, originalus Carlo Collodi „Pinokio nuotykių“ tekstas, kuriam K.Kasparavičius nupiešė beveik dešimt papildomų iliustracijų.
Plačiau apie „Pinokio nuotykius“, kūrybą ir knygas vaikams – interviu su dailininku K.Kasparavičiumi.
– Įvairiuose interviu ne kartą sakėte, kad „Pinokio nuotykiai“ yra viena mėgiamiausių Jūsų knygų. Ar iliustruoti taip mylimą kūrinį yra lengva? O gal kaip tik – sunkiau?
– Taip, iš tikrųjų, „Pinokio nuotykiai“ yra viena mėgiamiausių mano knygų. O mėgstamą knygą iliustruoti visada smagiau.
– Esate sakęs, kad „gera knyga vaikams turi būti gera knyga ir suaugusiesiems“. O kai rašote savo knygas, labiau galvojate kaip vaikas ar kaip suaugęs?
– Ir dabar manau lygiai taip pat. Tik turiu prisipažinti, kad aš niekada nerašau specialiai vaikams. Aš visada rašau sau. Rašau apie tai, kas man pačiam rūpi ir yra įdomiausia. Kai aš kuriu naują knygą, tai aš, galima sakyti, apsigyvenu joje. O išorinis pasaulis man tuo metu beveik neegzistuoja. Tiesiog keisto atsitiktinumo dėka mano knygos patinka ir vaikams.
O tas vaikas manyje niekur nėra dingęs. Kai gerai pagalvoji, tai ne kažin kiek esu nuo tų mano vaikystės laikų ir pasikeitęs. Juolab kad tikras vaikų rašytojas (ir dailininkas, savaime suprantama), mano manymu, turi būti be kokio vieno sraigtelio galvoje.
– Neseniai lankėtės gimtojoje Pinokio šalyje – Italijoje. Buvote apdovanotas Lombardijos krašto premija. Kiek Jums, kaip menininkui, svarbūs tokie apdovanojimai? Ir ar skiriasi apdovanojimų, teikiamų užsienyje ir Lietuvoje, svarba?
– Gruodžio mėnesį grįžau iš mažo Kastel Gofredo miestelio, esančio Šiaurės Italijoje, Lombardijoje. Čia pelniau Giuseppe Acerbi apdovanojimą už mano italų kalba išleistas knygas „Dingęs Paveikslas“, „Sodininkas Florencijus“ ir „Braškių Diena“. Labai mielas mažas miestukas ir nuostabūs žmonės.
Ši premija ypatinga tuo, kad laimėtoją iš kelių kandidatų išrenka patys miestelio gyventojai. Pradžioje žiuri išrenka autorius, jų knygas ir sudaro nominantų trejetukus trijose kategorijose. Tada visas miestelis pusmetį tas knygas skaito, o rudenį balsuoja. Tai vyksta jau apie 20 metų ir kasmet pasirenkami vis kitos šalies autoriai.
Beje, iš Italijos parsivežiau du medinius Pinokius. Abu jau padovanoti.
Šiaip premijų nesureikšminu ir tiesiog apie jas negalvoju. Premijos panašiai kaip koks šokoladukas: suvalgai, pasidžiaugi, popieriuką išmeti ir pamiršti.
– Pagrindinė jūsų iliustracijų technika – pieštukas ir akvarelė. Kodėl būtent jie?
– Visos technikos yra vienodai geros. Nuo paprasto pieštuko iki kompiuterio. Tiesiog reikia atrasti tą techniką, kuria geriausiai gali išreikšti save. Tą, kuria dirbti tau yra smagiausia. Ir aš manau, kad ta technika man yra būtent pieštukas ir akvarelė.
– „Pinokio nuotykiuose“ medinuko „tėtis“ Džepetas šiek tiek primena jus. Taip nutiko netyčia?
– Ne visai taip. Kai aš pirmą kartą piešiau iliustracijas Pinokiui (o tai buvo lygiai prieš 21 metus), aš, savaime suprantama, atrodžiau šiek tiek kitaip nei dabar. Juk man tuomet buvo 38 metai. Iš tikrųjų Džepetas daug panašesnis į mano tėtį Joną Kasparavičių, kuris, be kita ko, buvo medžio drožėjas. Jis man net truputį papozavo kelioms Pinokio iliustracijoms.
– Pirmą kartą iliustracijas „Pinokio nuotykiams“ piešėte 1993 m. vokiškam knygos leidimui. Dabar, po 20 metų, dienos šviesą išvydo ir lietuviškasis knygos variantas. Jame buvo panaudotas originalus C. Collodi tekstas, todėl teko nupiešti papildomų iliustracijų. Ką labiausiai patiko piešti prieš 20 metų ir ką dabar?
– Iliustracijų piešimas „Pinokio nuotykiams“ turi gana ilgą istoriją. Esu iliustravęs dvi visiškai skirtingas Pinokio knygas: vieną su didelėmis spalvotomis iliustracijomis, o kitą, išleistą 2002 m., su mažytėmis juodai baltomis iliustracijomis.
Patį pirmąjį „Pinokio“ variantą nupiešiau 1993 m. Jį išleido vokiečių leidykla „Coppenrath Verlag“ iš Miunsterio. Tai buvo 48 psl. knyga su gerokai sutrumpintu Carlo Collodi tekstu iš knygų serijos „Vaikų literatūros klasika“. 2002 m. ta pati leidykla išleido šios knygos mini variantą, lygiai tokią pačią, tik labai mažą, maždaug delno dydžio knygelę.
2005 m. „Coppenrath Verlag“ leidykla išleido naują „Pinokio“ leidimą. Tai buvo gana prabangiai atrodanti knyga su ornamentuota aksomine nugarėle. Šiai knygai nupiešiau naują viršelį, dvi dideles puslapines iliustracijas ir keletą mažesnių. Ir tekstas jos truputį pailgėjo. Ir štai dabar, lygiai po 21 metų, šis mano Pinokis pasirodys ir lietuviškai. Tik šį kartą tai bus knyga, kurioje panaudotas pilnas originalus Carlo Collodi tekstas. Todėl knyga gerokai pastorėjo, dabar ji bus 144 psl. Man teko nupiešti 4 naujas dideles iliustracijas ir 5 mažas.
Prieš 20 metų man labiausiai patiko paties Pinokio personažo sukūrimo procesas. Turiu prisipažinti, tai nebuvo ypač lengva. Tada aš net buvau išsidrožęs iš medžio Pinokį-lėlę su judančiomis kojomis ir rankomis, aprengtą spalvotais drabužėliais. Kad būtų lengviau jį iš visų pusių piešti. O dabar, kuriant naujas papildomas iliustracijas, be jokios abejonės smagiausia buvo piešti Baisųjį Žveją-Jūrų Pabaisą.
– Viename interviu esate sakęs, kad vaikai turi skaityti tiek klasikinę, tiek šiuolaikinę literatūrą. „Pinokio nuotykiai“ – klasikinės literatūros pavyzdys. O jeigu galėtumėte rinktis, kokią šiuolaikinio autoriaus knygą norėtumėte iliustruoti?
– Jeigu galėčiau rinktis bet kokią man patinkančią knygą ir ją iliustruoti, nesirinkčiau jokios. Tik dėl to, kad šiuo metu man labiausiai patinka piešti iliustracijas tekstams, kuriuos parašau aš pats.
Tikrai nemanau, kad mano tekstai yra patys geriausi pasaulyje. Gink Dieve! Tiesiog toks būdas, kai pats gali kurti ir tekstus, ir iliustracijas suteikia daugiausia kūrybinės laisvės. O kuris gi menininkas to nenori? Bent jau aš tikrai džiaugiuosi, kad pagaliau galiu daryti tai, kas man labiausiai patinka.
– Jūsų darbai yra plačiai paplitę. Per kelis kūrybos dešimtmečius išleista daugybė knygų, kurias puošia jūsų iliustracijos. Taip gausiai reprodukuojama Jūsų kūryba tam tikra prasme gyvena atskirą gyvenimą. Ar pasitaikė kokių nors netikėtų susidūrimų su ja?
– Taip, tikrai, šiuo metu daugiausia interneto pagalba („Facebook“ ir kt.) su mano kūryba gali susipažinti žmonės iš viso pasaulio. Gal labiausiai nustebina kai atvykstu į kokią Meksiką ar Kolumbiją ir ten atrandu pakartotus beveik visus mano kūrybinių dirbtuvių projektus. Čia turiu mintyje tai, ką aš paprastai veikiu Vilniaus knygu mugėje ar susitikimuose su vaikais Lietuvoje: „Tikro Dydžio Žirafą“, „Baltąjį Sėkmės Dramblį“, „Žuvų Paradą“ ir kt. Mane tai visada maloniai nustebina.
– Aktyviai bendraujate su užsienio leidyklomis, važinėjate po muges, jus kviečia į įvairius renginius visame pasaulyje. Galbūt turite šalį, kuri įkvepia kurti ir kurioje norėtumėte gyventi?
– Man labai patinka Lotynų Amerika. O labiausiai Kolumbija, kurią aš esu tiesiog įsimylėjęs. Turiu ten daug draugų ir šiaip pažįstamų, jų, beje, vis daugėja. O sostinė Bogota yra vienas nuostabiausių miestų, kuriuos aš esu kada aplankęs. Taip pat labai patinka Pietų Europos šalys.
Vis dėlto kai pasitrankęs po tolimas šalis sugrįžtu namo, įeinu pro vartus į mano pilną balų kiemą senamiestyje ir pasisveikinu su juodąja ir baltąja mūsų kiemo katėmis, tada suprantu, kad nėra pasaulyje gražesnio miesto negu Vilnius. Ir niekur kitur aš gyventi nenorėčiau.
– Pabaigoje – nelabai rimtas klausimas. Ar būdamas vaikas turėjote daug Pinokio bruožų?
– Medinio žmogeliuko, vardu Pinokis, istorija – tai istorija apie vaiko virtimą atsakingu už savo veiksmus žmogumi. O juk visi mes žinome, kokia tai kartais būna sunkiai įvykdoma užduotis.
Ir tai trunka ne tik vaikystės metais, bet labai dažnai ir visą žmogaus gyvenimą. Taigi to Pinokio bruožų manyje ir vaikystėje daug buvo, o ir dabar netrūksta.
