Rašyti pradėjusi vos trylikos, D.Koomson netrukus ėmė svajoti apie didžiuliais tiražais leidžiamas knygas ir populiarumą. Tačiau iki tikros sėkmės teko luktelėti. Dabar tai prisimenanti D.Koomson pasakoja savo gyvenimo istorijas, išmokiusias ją nenukabinti nosies.
Aplinkinių gyvenimo dramos – aukso šaltinis
Didysis pripažinimas autorę aplankė tik parašius trečią romaną, o kelias į leidyklas anaiptol nebuvo rožėmis klotas. „Esu tiek prisiūliusi idėjų, kad prisiminus net graudu darosi“, – neslepia ji, šiandienos Didžiojoje Britanijoje ir anglakalbiame pasaulyje laikoma viena sėkmingiausią karjerą padariusių rašytojų. Jau išleidusi aštuonis emocinius trilerius, knygose ji nuosekliai tyrinėja žmonių bendravimą ir jų tarpusavio santykius.
„Būna, kad vyras apkaltinamas ir viešai visi kalba, koks jis niekšas, bet tai – tik viena pusė. Kita pusė yra žmona, kurios gyvenimas iš esmės sužlugdomas dėl to, ką padaro jos vyras. Jos nusikaltimas tėra tas, kad ji ištekėjusi už to vyro ir augina jo vaikus. Noriu atkreipti dėmesį į žmogų, kuris nepadarė nieko bloga, bet viso pasaulio akyse, kaip ir knygoje „Mano vyro paslaptis“, sužlugdomas dėl vyro poelgių. Ir daugeliu atvejų, kai moteris sužino, kad vyras turi meilužę, visuomenės akimis, ji nieko negali daryti. Jei lieka su juo gyventi, pavadinama silpna, jei jį palieka – per griežta, juk jis nieko ypač blogo nepadarė“, – sako D.Koomson.
Tokia fabula klostosi naujausiame rašytojos romane „Mano vyro paslaptis“, kurį autorė pristatė šiemetėje Vilniaus knygų mugėje. Rašytoja, o sykiu ir diplomuota psichologė bei žurnalistė, neslepia, kad ją visuomet domino vyro ir moters santykiai.
D.Koomson sako niekada nesupratusi, kodėl žmonės vieni kitus apgaudinėja. Neištikimybė – didelė bėda, pastebi rašytoja, savo knygose ją vartaliojanti iš įvairiausių pusių.
„Nenoriu žmonių versti galvoti taip, kaip aš. Moterys, paklaustos, kaip jos pasielgtų susiklosčius tokiai situacijai, atsakytų, kad darytų taip ir anaip, bet jei taip nutinka iš tiesų, jos pasielgia visai kitaip nei ketino“, – tvirtina D. Koomson.
Rašytojos nuomone, geriausia pasielgti taip, kad būtų lengviausia išgyventi: „Vieniems išeiti būtų vienintelė teisinga galimybė, nes pasilikę jaudintųsi ir visą laiką tikrintų, ar nėra apgaudinėjami. Kitiems geriau likti, nes savo gyvenimo be to žmogaus jie neįsivaizduoja.“
D.Koomson sako, kad viena – būti psichologe ir žinoti visus atsakymus, ir visai kas kita – neištikimybę išgyventi pačiai. Ji prisipažįsta nemananti, jog galėtų atleisti apgaulę.
„Reikia būti labai stipriam“, – sako rašytoja, neslepianti, jog aplinkinių gyvenimo dramos jai yra tikras aukso šaltinis.
„Psichologijos išmanymas man padeda plėtoti herojų charakterius. Visada domėjausi ir klausiausi žmonių. Net sėdėdama autobuse mėgstu klausytis, ką žmonės kalba. Arba kaip jie bendrauja parduotuvėse mobiliaisiais telefonais. Mobilieji telefonai rašytojui – geriausia priemonė. Žmonės kalba ir nemano, kad jų pasakojimus girdi ir aplinkiniai“, – teigia rašytoja.
Paklausta, ar ji šnipė, atsako: „Beveik... Taip, esu tokia ir žmonėms sakau – būkit atsargūs, aš jus girdžiu visą laiką. Labai domiuosi tuo, ką žmonės galvoja, kaip jie elgiasi ir kodėl. Kodėl kalba ir daro skirtingus dalykus – tai mane nuolatos stebina. Todėl savo knygose labiau mėgstu rašyti apie santykius nei aprašinėti peizažus.“
Neatskleidžia, ar turi vaikų
Tamsiaodė rašytoja Vilniaus knygų mugėje buvo išskirtinė ne tik savo emociniais trileriais. Ryškioji jos pusė – akivaizdi, ir spalvos trilerių kūrėjai reiškia daug. D.Koomson prisipažįsta, kad jos romanuose dažniausiai pagrindinė herojė yra tamsiaodė, tačiau kiti veikėjai – baltaodžiai.
Ar tokios charakterių dėlionės yra susijusios su rasizmo problemomis? „Ne, tai nėra mano pasaulio atspindys. Žmonės gali atrodyti vienodai, bet elgtis skirtingai. Ir gali būti labai skirtingi išoriškai, bet panašiai elgtis ir panašiai mąstyti. Knygoje „Mano geriausios draugės dukra“ herojės yra iš skirtingų pasaulių, bet labai panašios ir viena kitai artimos. Galiu rašyti apie juodaodžius ar baltaodžius, tai nė kiek nelemia jų mąstymo ar elgesio“, – tvirtina D.Koomson.
Dėmesys, prie kurio jau pripratusi rašytoja, jos neslegia. Ir minios, besirikiuojančios autografų, britei kelia tik džiaugsmą.
„Žinai, kas mano gyvenime sunkiausia, – pagaviai klausia ji. – Sunkiausia paleisti knygą į gyvenimą ir nuo jos pasitraukti. Kai rašau, gyvenu su savo herojais. Ir kai rašau, nuo to kenčia mano vargšas vyras, nes prikeliu jį vidury nakties klausinėdama, ką darytų esant tokiai ar anokiai situacijai.“
D.Koomson sako, kad jos vyras ją labai palaiko: „Nors jam nuolatos nepasakoju, kas dedasi mano romanuose, jis juos skaito jau pabaigtus. Rašydama niekam neleidžiu skaityti, nes nerašau įprastai: pradžios, vidurio, pabaigos. Man išeina, tarkim, pradžia, paskui pabaiga arba pradedu nuo vidurio.“
Apie savo šeimą rašytoja kalba nenoriai ir labiausiai nepageidauja, jog kas sužinotų, ar ji turi vaikų, ar ne. Augusi skurdžioje aplinkoje, mokiusis vienuolyno mokykloje, D.Koomson tikina dariusi viską, kad jos gyvenimas būtų lengvesnis nei sunkiai dirbusių tėvų.
„Visada draskiausi per kelis darbus ir tikėjau, kad ateis diena, kai mano romanus spausdins. Bet, kad visame pasaulyje, tikrai negalėjau svajoti, – neslepia moteris. – Man teko sunkiai dirbti, bet dabar mano knygos leidžiamos labai sėkmingai. Iki ketvirtas mano romanas buvo publikuotas, dirbau du darbus, o rašydavau tik vakarais arba važiuodama į darbą. Buvo laikas, kai tekdavo rinktis – valgyti ar lėkti į traukinį, kad nepavėluočiau į darbą.“
Su savimi pasikalba labai griežtai
Įsikūrusi Didžiosios Britanijos pietuose, greta Braitono, rašytoja tikina esanti be galo laiminga. Gyvendama su vyru mokslininku, dirbančiu automobilių chemijos srityje, sako puikiai išmananti, ką reiškia namų ruoša, maisto ruošimas ir kokios maisto produktų kainos. Tačiau skraido tik verslo klase ir apsistoja tik keturių žvaigždučių viešbučiuose.
D.Koomson sako neturinti jokių išskirtinių rašymo ritualų.
„Mano gyvenime daug paprastumo, – prisipažįsta ji. – Tikrai nieko išskirtinio man nereikia. Dirbant visą darbo dieną ir skubant į traukinį man tereikėjo popieriaus ir rašiklio. Galėjau kai ką rašyti tiesiai į kompiuterį, dabar dažniau taip ir darau, bet keliaudama traukiniu iki šiol būtinai pasiimu popieriaus ir rašiklį, kad pasižymėčiau idėjas. Nieko kitko nereikia.“
Kasmet po romaną – tokiu ritmu dirba rašytoja, pasakojanti, kad jai geriausia rašyti naktį: „Rytą atsikėlusi pirmiausia imuosi namų ruošos darbų, pažiūriu televizorių, o naktį daug laiko skiriu rašymui. Man naktį geriau rašyti. Prieš atiduodama knygą leidėjui, rašau iki trečios valandos nakties, pamiegu ir toliau rašau.“
D.Koomson tvirtina, kad pati sau yra itin kritiška ir nesukalbama, nuolatos perrašinėja savo kūrybą: „Su savimi galiu pasikalbėti labai griežtai. Net jei knyga giriama, pati turiu įsitikinti, jog ji patiks skaitytojui. Jei rašau ir galvoju, kad nelabai gerai, būna, kad nemažai ir ištrinu. Kartais tikrai daug perrašau ir tobulinu.“
Rašytoja pasakojo, kad pastarąjį kartą iš romano turėjo ištrinti net 15 tūkst. žodžių.
„Norėčiau būti labai turtinga, bet dabar esu labai laiminga, – džiaugsmo neslepia D.Koomson. – Gyvenu prie jūros, kasdien matau milžiniškas bangas, esu sveika ir turiu geriausią darbą pasaulyje.“
Violeta Baublienė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt
