Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona yra sakęs – valstybės vyras, kalbantis netaisyklinga kalba, dirba nutautinimo darbą.
Taikliau nepasakysi. Jono Jablonskio ir kitų didžiųjų mūsų kalbininkų dėka jau tuomet buvo sukloti tvirti bendrinės kalbos pagrindai, kartu pabrėžiant, kad kalba yra tautos ir valstybės pamatas. Matyti, tai ir turėjo omenyje Prezidentas. Per praėjusį gerą šimtmetį kalbos mokslo vyrų ir moterų dėka lietuvių kalba tapo tinkama bendrauti visiems lietuviams, kad ir kur jie būtų. Dar daugiau – dabar galime gražiai lietuviškai kalbėti ir rašyti bet kuria mokslo tema.
Norint galima ginčytis, kokia kalba taisyklinga, o kokia ne. Oficialioji raštų ir mokslo kalba privalo būti aiški ir tvarkinga, be dviprasmybių, tiek gramatinės formos, tiek tarimas sunorminti. Tai ypač svarbu santykiuose su kitomis kalbomis. Bendrinė kalba nėra baigtinė, nauji gyvenimo reiškiniai kelia jai savus reikalavimus, ją tenka nuolat papildyti naujomis sąvokomis, veikia ją ir kompiuterių „kultūra“.
Ar nauji dalykai ateis į kalbą natūraliai, harmoningo jos veido nepažeisdami, ar skubiai bekramtydami įvairiausias svetimybes išsilaužysime dantis ir bijosime nusišypsoti, daug priklausys nuo mūsų pačių, o ypač kalbininkų darbštumo, profesionalumo ir patriotizmo.
Meninės literatūros ir ypač poezijos kalbos „taisyklingumas“ lieka daugiau autoriaus atsakomybei ir priklauso nuo jo skonio ir sąžinės. Yra toks dalykas kaip kalbos jausmas, priklausantis nuo krašto ir šeimos tradicijų, atsakomybės jausmo, akiračio, vidinės kultūros, pagarbos savo tautinėms šaknims ir daugelio kitų dalykų. Kad kalbos „klausa“ atsigautų, verta bent retkarčiais atsiversti mūsų tautosakos rinkinius arba, sakysime, Jono Balčikonio verstas pasakas. Tai – sektinas bendrinės kalbos pavyzdys.
Gyvąją kalbą nuostabiai praturtina tarmių elementai ir intonacijos. Sovietmečiu buvo surengtas tikras tarmių genocidas. Muzikologas Vytautas Venckus pasakojo, kad jam ilgą laiką nebūdavo leidžiama savų laidų pačiam skaityti, nes vos vos girdėdavosi žemaitiška tartis. Nors šiaip sovietmečio viešumos kalba buvo gana taisyklinga ir tvarkinga. Tiek radijo, tiek ir spausdintas žodis būdavo gana kruopščiai kvalifikuotų specialistų redaguojamas, neredaguoti tekstai į eterį ir ypač spaudą beveik nepatekdavo. Tiesiai į eterį kalbėjo nebent etatiniai diktoriai, ir tai skaitė iš anksto paruoštus, cenzoriaus patikrintus tekstus. Kitų pasirodymai paprastai būdavo pateikiami iš įrašo. Negana to, redaktoriai buvo pratę redaguoti ne vien tekstų kalbą, bet ir mintis, teiginius. Būdavo, nuneši rašinėlį, redaktorius (-ė) griebiasi rašiklio: „Pradėsime dirbti su medžiaga.“ Rašiniai paprastai būdavo vadinami medžiagomis, dažnai išeidavo taip, kad medžiaga autoriaus, o „švarkas“ tai jau beveik redaktoriaus. Kartais net atrodė, kad viena iš laikraščio redaktoriaus užduočių buvo „nuredaguoti“ autoriaus asmens bruožus.
Su Atgimimu, kai atsirado galimybė kalbėti tiesiai į eterį, kai pradėta kalbėti nepasiruošus, pasimatė, kad didelė dalis mūsų elito kalba labai prastai. Išlindo kai kurie žodžiai ir pasakymai, kurie iki tol būdavo vartojami uždarame rate, ypač sovietinės nomenklatūros aplinkoje, kur rusų kalba buvo privilegijuota. Lietuviškas prašome pasakyti buvo apverstas į sakykite, prašau. Iš tos pačios aplinkos atėjo nykus rusicizmas šiai dienai, dabar atsirandantis net oficialiuose ministro pasirašytuose raštuose. Jo triumfo žygis į viešąją vartoseną asocijuojasi su senu politikos lapinu, ne vieną dešimtmetį šmižinėjusį po valdžios įstaigų kabinetus bei koridorius. Ausyse tebeskamba apie 1989 metus iš Aukščiausios Tarybos tribūnos jo dainuote išdainuotas – šiai dienai, kartoju draugai, šiai dienai..
Kai drg. Paleckis atnešė Stalino saulę, Lietuvoje nebeliko ponų, visi tapo draugais. Atgimimo laikais komunistų kreipinys draugas buvo atmestas ir galėjo grįžti senasis ponas. Tačiau nesivertė draugų liežuviai tarti ponas, tai iki šiol kreipiasi gerbiamas, nors gerbiamas yra būdvardis, o ne kreipinys (kreipinys – gerbiamasis). Sakau, jeigu jau esu tamstos gerbiamas, jei tikrai mane gerbi, tai ir kreiptis dera į gerbiamą žmogų: gerbiamasis pone Gučai. Kreipimasis gerbiamas it kadrų skyriaus kortelė parodo brandaus socializmo bufetuose įmitusią naujųjų lietuvių veislę.
Visuomenė susisluoksniavusi pagal socialinę kilmę ir padėtį, išsilavinimą, visuomeninį svorį, specialybes, politines pažiūras ir daugybę kitų dalykų. Kaip vilkai apšlapina savo teritorijas, taip ir žmonių grupės apsupa savąsias būdingais žodžiais. „Elitui“ nedera kalbėti žmonių kalba, o „paprasti žmonės“ bando priartėti prie „elito“ bent jau vartodami tos ar kitos grupės (politikų, verslininkų, „intelektualų“) žodžius ir posakius, kartais net nelabai suprasdami jų prasmę arba ydingumą. (Intelektualus tenka dėti į kabutes, nes tikri intelektualai paprastai linkę kalbėti žmonių kalba). Dažnas, prisigraibęs „elito“ žodžių ir posakių, tariasi pats žengęs pakopą aukštuomenės linkui. Tik kad tie, kurie nuolat rodosi viešumoje, kalba į tautą, retai domisi elementariais kalbos kultūros dalykais.
Reikia nuostabos verto atkaklaus kurtumo, kad, laikydamas save raštingu žmogumi, tebesakytum šiai dienai arba du tūkstantis keturioliktais metais. Veltui žodynuose ieškotum žodžio išviešinti, yra tik išvietė, taigi išviešinimas galėtų būti „politkorektiškai“ vartojamas visai kita prasme, nei pratę politikai ir žurnalistai. Būtų įdomu įvesti tokią tvarką: kai radijo ar televizijos laida eina tiesiai į eterį, niekur nedingsi. Bet pasisakymą kartojant iš įrašo, vietoje kurios nors didžiųjų kalbos klaidų – „pypt!“ – kaip dabar kartais dar daroma su vadinamaisiais necenzūriniais žodžiais.
Labiausiai matomiems žmonėms, Seimo, Vyriausybės nariams, visiems, kas rodosi viešumoje, apie savo kalbą galvoti ypač privalu. Turėtų būti atsakomybės jausmas. Šnekos apie rūpinimąsi valstybe, tauta yra paprasčiausiai veidmainiškos, jeigu nekreipiama dėmesio į savo kalbos valyvumą. Vertėtų ne tik nuolat prisiminti Prezidento A.Smetonos žodžius, bet ir suprasti – klausytis vadinamojo viešo žmogaus, kalbančio nevalyvai, nė kiek ne maloniau, nekaip bendrauti su žmogumi, kuris niekada nesiprausia.
Prastina kalbą nuolatinis įkyrus manieringų žodžių ir posakių kartojimas. Jie dažnai pasirodo kaip užkratas iš kitų kalbų arba mados dalykas. Senas gražus posakis kaip yra, taip yra buvo išverstas išvirkščias ir tapo yra kaip yra. Vienas premjeras prieš keliolika metų pamėgo žodį ženkliai. Iš karto jo aplinka, o paskui aplinkos aplinka pradėjo kartoti, tarsi ratilais nuėjo.
Vieno mejestotiško intelektualo vaizdas siejasi su manieringa viešąja erdve, įsigalėjusia vietoje paprastos, užtai neįspūdingos viešumos. Kiekvienas pirstelėjimas dabar tampa iššūkiu, o kelis kartus pasiraivęs televizijos ekrane „popsininkas“ – jau legendinis. Nebeturime vaikų ir vaikaičių, visur vien tik atžalos. Žurnalistų pašnekovai neslepia, kad jiems saulėje šilta, o vandenyje šlapia.
Pavyzdžių begalė, visų neišvardysi, tai plačiau pakalbėkime apie iškreiptos prasmės ir įkyrėjimo čempioną – įvardijimą. Pagal žodyną įvardyti – pasakyti vardą, duoti vardą, pavadinti, išreikšti žodžiu ar žodžių junginiu. Ir tiek. Mes visi vos gimę buvome įvardyti (arba įvardinti, kaip kam patinka). Mūsų laikais labai daug ką reikia įvardyti, nes nuolat atsiranda naujų daiktų ir reiškinių. Bet įvardijimas kažkaip paplito ten, kur niekam nieko nereikia įvardyti. Kaip įkyrus parazitas šis žodis rašinėliuose ar kalbose skamba kas kelias pastraipas, ir dažniausiai visiškai nevykusiai ir ne vietoje. Pavyzdžių galima prisirinkti per kelias minutes.
Žmogėnas tiesiog atviru tekstu išklojo tai, kas kitiems valdantiesiems buvo tik ant liežuvio galo. Tik nedrįsta to įvardyti atvirai. Kaip suprantu, to žmogėno šnekalų kiti nedrįso pakartoti, pasakyti ir pan.
...socialdemokratams norėtųsi prezidento, kuris neįvardytų, jog Seimo vadovybėje toleruodama nuteistą Darbo partijos vadovą valdančioji centro-kairės koalicija kompromituoja save. Matyti, norėta pasakyti nepriekaištautų, nesakytų, nepastebėtų, patylėtų, bet būtų buvę per prasta.
...miestelis nuo seno įvardijamas čigonų sostine. Jo gyventojai ... įvardija savo kaimyno Petro istoriją. Tik tas miestelis vardą turėjo jau XIII a., tai – Ramygala. O koks kaimyno Petro istorijos vardas lieka neaišku.
...vaizdo klipas, kuriame įvairūs žmonės viešai įvardija savo seksualinę orientaciją. Nemaža jų dalis save įvardija kaip netradicinės seksualinės orientacijos atstovus. Taigi ir tos seksualinės orientacijos jau seniai turi savo pavadinimus, jie yra žodynuose ir enciklopedijose. Kitas klausimas, kad kai kuriuos jų pastaruoju metu bandoma uždrausti, girdi, skamba nepakankamai pagarbiai. Jų vietoje peršami nauji, kuriais bandoma tam reiškiniui suteikti grožio bei prakilnumo atspalvį. Pateiktoje citatoje reiktų ją nurodyti, prisipažinti, pasisakyti.
Viena aukšta Švietimo ministerijos ponia iš didelio susisvarbinimo net įvardijo vardą.
Kitos aukštos ponios žodžiais, išlieka atviras klausimas – įvardyti, kas čia vyksta.
Kaip matome, įvardijimu keičiama daugybė kitų, paprastų, aiškių, žinomų ir išraiškingų žodžių: sakyti, pasakyti, nusakyti, pasakoti, nustatyti, paminėti, vadinti, nurodyti, apibūdinti, išvardinti, pasisakyti, prisipažinti – bala žino, kiek būtų galima surašyti įvairiausių kiekvienam atvejui tinkamų žodžių. Telieka spėlioti, kokiu būdu įvardijimas įgavo epidemijos mastą. Matyti, svarbiausia yra tai, kad įvardydamas tūlas jaučiasi kuriantis naują, kitiems dar galbūt nepažįstamą objektą, net kažkokį teisinį aktą, taigi, savaip tapdamas reikšmingesnis. Tuo pačiu palengvini savo smegenis, nes nebereikia laikyti galvoje kelių puslapių Lietuvių kalbos žodyno.
Puošniai pozicionuoja, t. y., „apšlapina“, savo teritoriją mūsų politinis, akademinis ir verslo elitas. Tai teritorija, kurioje niekas tarpusavyje taip paprastai nebendrauja, o vien tik komunikuoja. Politikai nenuilsdami pozicionuoja įvairiausias problemas, kažką be perstojo motyvuoja, optimizuoja, harmonizuoja, generuoja, minimizuoja, integruoja, koreliuoja, reflektuoja, aplikuoja.
Mokslo žmonių susibūrimus moderuoja moderatorius, parodas kuruoja kuratorius. Savaime suprantama, disertacijos kalba turi būti disertabili. Tai yra būtina sąlyga žengiant pirmuosius žingsnius į mokslo Olimpą.
Muzikai atmeta teiginius, kad muzikos turiniu galėtų būti kokie nors žodžiais papasakojami vaizdiniai, muzikos turinys glūdi jos pačiose natose. Tikrai šiuolaikišką, europietišką mokslinį tekstą galima prilyginti muzikos kūriniui. Jo turinį sudaro neįprasti, negirdėti, dar į tarptautinių žodžių žodynus neįtraukti žodžiai ir sudėtingu polifoniniu audiniu supintų frazės bei posakiai. Nebūtų tų žodžių, nebūtų frazių, ir iš didžiai mokslinio veikalo dažnai teliktų keli puslapiai net „paprastam žmogui“ suprantamų dalykų.
Pastaraisiais metais prestižinė intelektualų teritorija gausiai „apšlapinama“ diskursais ir naratyvais. Tą imperatyviai parodė viena svetimžodžių integravimo į naujųjų lietuvių kalbą mokslų daktarė. Rašinyje apie diskurso juoko ideologizavimą, kelių puslapių tekste diskursą pavartojo lygiai trisdešimt kartų. Įvairiais požiūriais analizuojami audiciškai fiksuojami juokimosi faktai ir panašūs pasakymai tekstui suteikė mokslingo puošnumo. Tik tas puošnumas labai jau primena pigius blizgučius ant turginių suknelių, taigi, vadintinas kiču. Yra nemaža kičo apibūdinimų, daugelis jų tinka ir mokslo darbams, kičinio mokslo pavyzdžių yra per akis.
Menotyrininkė, dailės kritikė Jurgita L. yra apgynusi daktaro disertaciją „Kičo fenomenas ir jo sklaida XX a. Lietuvos dailėje“. Antroji jos tyrimų tema galėtų būti „Kičo fenomenas ir jo sklaida XXI a. Lietuvos moksle“. Skaitydamas panašius tekstus ne vien supranti, kas yra tikra disertabili kalba, bet ir ką turėjo omenyje François de La Rochefoucauld, dar prieš tris šimtus metų pastebėdamas, kad rimtumas yra kūno vaidyba paslėpti dvasios trūkumams. Jį perfrazuodami galėtume sakyti – disertabili kalba yra būdas paslėpti turinio skystumui. Kitas Francois, prancūzų vargonų restauratorius, tarstelėjo trumpiau – masturbation mentale.
Kadaise visa, kas aukštesnio, pranašesnio, prakilnesnio, buvo sakoma svetimomis kalbomis. Jei ką pasakai įprastais lietuvių kalbos žodžiais, atrodo pernelyg paprastai, kiekvienam suprantamai ir tuo pačiu menkai. Jei tą patį sakydamas pavartoji kitos kalbos „poniškų“ žodžių, visa įgauna aukštesnę, prakilnesnę, platesnę, gilesnę, subtilesnę prasmę. Dabar jau kiekvienas tikrai vakarietiškas, išlipęs iš sovietizmo balos intelektualas gerai moka anglų kalbą, ir tai būtina parodyti.
Paprastai kalbėdamas lietuviškai to mokėjimo neparodysi, tam reikia rasti būdų. Pavyzdžiui, į kalbą įterpinėti angliškus žodžius ir nuduoti nustebus bei nusivylus, kad dar gali atsirasti nesuprantančių. Į juos verta pažiūrėti su užuojauta – vargšeliai sovietmečio atgyvenos. Skaito Mokslų akademijos salėje trijų universitetų profesorius pranešimą, angliškai cituoja, angliškus tekstus rodo ir iš karto supranti, kas yra tikras niueidžinis vakarietiško lygio veikėjas, mąstytojas, intelektualas, profesionalas.
Itin svarų indėlį į mūsų kalbos, o ir dvasios susinimą įneša verslininkai. Svarbiausia – sukurti gerą prekės ženklą, o toks tegali būti nelietuviškas. Gero prekės ženklo net lietuviškai prekės ženklu vadinti nedera, o vien tik brendu. Tik neišsilavinusios lituanistės galvoje gali gimti idėja žodį „brand“ versti sąvoka „prekės ženklas“, – tvirtina toks Linas Š., įžymus marketingo strategijos ekspertas, įmonės Š. Marketing įkūrėjas ir vadovas. Nuspręsta, sako jis: nuo šiol brand'ui įvardinti bus naudojamas žodis „brendas“. Jis nebus išskiriamas nei kitu šriftu, nei kabutėmis nei kaip nors kitaip. „Brendas“ bus laikomas normaliu, naudotinu lietuvių kalbos žodžiu. Taip pasakė (parašė) internete tasai marketingo strategijos ekspertas Š. (https://www.pozicionavimas.lt/nuspresta-brand-atitikmuo-lietuviu-kalboje-brendas).
Visi jūs, jablonskiai, būgos, balčikoniai, visi dvidešimties tomų Lietuvių kalbos žodyno autoriai, galite pasislėpti, nes už jus dabar sprendžia marketingo strategijos ekspertas Linas Š., jau matantis nuo įsiūčio pajuodusius kalbininkių veidus, ieškančius būdų nubausti už tokį jų sugalvotų taisyklių nepaisymą, ir tuo besimėgaujantis. Įdomu, kaip jis pats pajuoduotų sužinojęs, kad yra ne marketingo, o rinkodaros strategijos ekspertas? Lietuvių kalbos žodyno praturtinimo srityje to Š. nuopelnai prilygintini indėliui į lietuvių dailę grafitininkų Solomonų, naktimis bjaurojančių miesto sienas.
Vienas iš porūšių yra „amberistai“ – žmonės, svajojantieji, kad taps žinomi ir vertinami visame pasaulyje, savo įmones ne vien angliškai pavadinę, bet dar ir panaudoję anglišką gintaro pavadinimą. Amber Grid, Amber logistics, Kredito unija Amber, Amber food, Amber trip, Amber pasta, Amber City – internete per akimirką visokių „amberistinių“ firmų ir firmelių pasirodo gerokai per šimtą. Įdomu, kokie motyvai paskatino Klaipėdos medikus įsteigti Amber Clinic. Gal ji skirta vien tik užsieniečiams, kuriems suprantamas pavadinimas yra svarbiau už rekomendaciją? O gal norima suvaizduoti, kad Amber Clinicos lygis tiek aukštesnis už kitų Lietuvos gydymo įstaigų, kiek didžiųjų Anglijos klinikų gydytojų atlyginimai didesni už Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojų algas?
Viešbutis Vilniuje prie Katedros aikštės keitė, keitė pavadinimus, galiausiai tapęs Ambertonu nesušvito, taip ir liko tikras architektūros baisuoklis. Arba štai troleibusas, vienas iš dviejų, Vilniuje surinktų. Šio troleibuso kėbulas, t. y. bendras pavidalas, baltarusiškas, kitos dalys iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Ukrainos. Anot jo „kūrėjų“, pavadintas simboliškai – Amber. Buvo ambicijų ir vilčių tokių troleibusų surinkti net eksportui. Tuomet juk neužrašysi ant jo priekio Gintaras. Nemokantieji lietuvių kalbos nesupras, kas per daiktas tas gintaras. Gal slypi kokia klasta, gal tai tik iš išvaizdos troleibusas, o iš tiesų yra moderni dušegubkos atmaina? Jaunimas jau nebežino, kad taip buvo vadinami sunkvežimiai furgonai, pritaikyti žmonėms uždusinti. Taupydami šovinius, juos kadaise sugalvojo komunizmo statytojai, vėliau patirtį perėmė vokiečių naciai.
Jei troleibusas yra Amber – visai kitas dalykas, nemokantieji lietuvių kalbos tikrai drąsiai juo važiuos. Be to, pasipils užsakymai iš užsienio miestų, ir važiuos troleibusas Amber per pasaulį taip, kaip anuomet jį apiplaukė lietuviška jachta Amber.
2011 metais vyko Europos krepšinio čempionatas. Jo talismanu išrinktas „Amberis“. Amberis – tai krepšinis – legendinis Lietuvos brangakmenis. Šį čempionatą sekė, ko gero, milijonai krepšinio mėgėjų visoje Europoje. Jų susidomėjimas nebūtų buvęs mažesnis, jeigu talismanu būtų buvęs „Gintaras“, o tūkstančiai europiečių šį žodį būtų ir įsiminę.
Dar kartą grįžome prie atviro klausimo – įvardyti, kas čia vyksta, kodėl net humanitarinių mokslų daktarės ir daktarai, profesorės ir profesoriai taip stengiasi angliškomis frazėmis ir žargonu pozicionuoti savo neaprėpiamą erudiciją, o tarptautinių žodžių mozaikomis – intelektualines gelmes?
Kodėl daugelis lietuvių verslininkų iš paskutiniųjų, net apeidami įstatymus, stengiasi savas įmones pavadinti angliškai ir gėdijasi lietuviškų iškabų? Taigi todėl, kad tebesame, nors tituluoti, premijuoti, diplomuoti, nostrifikuoti, laipsniuoti, habilituoti ir kitaip genetiškai modifikuoti, bet vis vien runkeliai.
