„Fridomanija“ prasidėjo 1990 metais, kai buvo pastatytas filmas, paremtas Hayden Herreros biografine knyga „Frida“. Atrodytų, kad jos gyvenimas tiesiog sukurtas Holivudui – spalvinga, bet randuota Fridos gyvenimo istorija nepalieka abejingų.
F.Kahlo augo revoliucijų apimtoje Meksikoje, kai šalis ieškojo savo tapatybės. Paveiksluose ji atskleidė daugybę Meksikos kultūros detalių, mokėjo pademonstruoti istorijos tęstinumą ir atsakyti į klausimą, kas mes esame.
Tačiau dauguma žavėjosi jos užsispyrimu, ryžtu ir kantrumu. Kai kuriuose paveiksluose vaizduojamos mirties scenos ir kančios. Frida mokėjo nutapyti skausmą taip, kad jį pajustų ir kiti. Šiais laikais, kai moterys stengiasi padaryti viską, kad tik atrodytų gražesnės, Fridos autoportretai tarsi sako: „Priimkite mane tokią, kokia esu.“
Fridos darbai tampa vis populiaresni. Kai kurie mano, kad dalininke ji tapo tik dėl tragiškos gyvenimo istorijos, tačiau vargu ar ji šiandien būtų tokia garsi, jei nebūtų įdėjusi daug pastangų ir darbo. Gyvenimas ir darbas yra neatskiriami.
H.Herreros nuomone, Frida nebuvo gera dailininkė - ji buvo nuostabi. Tam tikrus Fridos gyvenimo aspektus knygos „Frida“ autorė atskleidė pokalbyje su filmo kūrėja Amy Stechler, kurį publikuoja svetainė pbs.org.
– Kaip lemtingoji avarija paveikė Fridos gyvenimą?
– Jei Frida nebūtų patekusį į tą nelemtą avariją, per kurią buvo stipriai sužalota, nežinia, ar būtų tapusi dailininke. Ji pradėjo tapyti, nes nuobodulys varė iš proto, be to, šeimai trūko pinigų, o dėl blogos sveikatos jokio kito darbo nebūtų galėjusi susirasti.
Žinoma, tapymas jai buvo būtinas ir psichologiškai. Tai buvo būdas nusiraminti, nesijausti tokiai trapiai. Nutapiusi save, ji tarsi atsidurdavo paveiksle visam laikui. Po nelaimingo atsitikimo ji jautėsi tokia pažeidžiama ir mirtinga, kad mirties baimę galėjo įveikti tik tam tikru būdu save įamžinusi.
Šiaip ar taip nėra labai svarbu, kokios priežastys nulėmė jos populiarumą, juk svarbiausia, kad gera menininkė būtų pripažinta visame pasaulyje.
– Pasirinkimas tapyti autoportretus buvo jos būdas pranešti apie save?
– Ji dažnai jausdavosi vieniša. Izoliuota traumos, Frida atitrūko nuo aplinkos, gyvenimo tėkmės. Galbūt todėl Frida savo autoportretus dažnai dovanodavo draugams, taip norėdama išlikti kitų atmintyje. Jai reikėjo dėmesio, ji nenorėjo būti vieniša ir visų pamiršta.
– Kodėl Frida buvo taip prisirišusi prie Diego?
– Šiek tiek keista, kad ji pasirinko vyrą, kuriam reikėjo dar daugiau dėmesio nei jai pačiai. Pati Frida visuomet kartodavo, kad myli Diego Riverą dėl jo ūsų.
Be to, ji jautė stiprų ryšį su tėvu, galbūt kaip tik dėl šios priežasties pasirinko už save daug vyresnį vyrą.
Diego tikrai nebuvo labai išvaizdus vyras, tačiau jis buvo charizmatiškas, jo linksmas charakteris ir iškalba traukė moteris.
– Kada žmonės pradėjo Fridą pripažinti kaip tapytoją?
– Pati Frida visuomet stebėdavosi ir negalėdavo patikėti, kad jos paveikslai gali kam nors patikti. Diego, kuris visuomet skatino ją dažniau tapyti, pastangomis buvo surengtos kelios parodos Niujorke bei Paryžiuje, tačiau Frida po jų neišgarsėjo. Paskutiniais Fridos gyvenimo metais pagaliau buvo surengta paroda ir Meksikoje, jai tai atrodė labai svarbu.
Iki pat 7-ojo dešimtmečio Meksikoje ji buvo labiau žinoma kaip Diego žmona, kuri tapė keistus paveikslus.
Paveikslai buvo labai savotiški, per daug keisti. Dabar esame prie jų pripratę, bet jie vis dar yra savotiškai keisti. JAV taip pat nedaug žmonių buvo girdėję apie Fridą. Frida ėmė populiarėti tik devintajame dešimtmetyje plintant feminizmui. Dar daugiau žmonių apie ją sužinojo, kai buvo išleista biografinė knyga, o vėliau pasirodė ir filmas.
– Koks didžiausias Fridos palikimas?
– Savo darbais ji paskatino kitus menininkus tapyti jausmingiau ir asmeniškiau, giliau kapstytis savo fantazijose. Žmonėms ji tapo stiprybės ir užsispyrimo etalonu.
– Kaip pakomentuotumėt „fridomaniją“ komercijoje?
– Visa tai, manau, labai pralinksmintų Fridą. Žmonėms patinka turėti ką nors materialaus. Tai šiek tiek primena religiją, kai kiekvienas tikintysis būtinai turi turėti kryželį ar kokį šventojo paveikslėlį, tik šiuo atveju šventąja tampa Frida. Jei ji pamatytų visas tas pagalvėles, plakatus, padėkliukus, megztinius su savo atvaizdu, turbūt apsiverstų karste, bet ne iš pasipiktinimo, o iš juoko.
