Igor Argamante (tikroji pavardė Argamakow, g. 1928) – Vilniuje gimęs lenkų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Italijoje, Pizos mieste.
Pirmoje „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Lrytas.lt siūlo paskaityti ketvirtąją šio romano ištrauką.
***
Mano brolis Olegas gyveno pramoniniame Šančių rajone, piečiausiame Kauno priemiestyje, priešais Vilijampolę. Pagrindinė gatvė su bažnyčia, vaistine, kino teatru ir mokyklomis atrodė išties miestiškai, joje buvo nemažai mūrinių pastatų.
O mes tada gyvenome Kranto 19-oje gatvėje, vienoje iš dvidešimties negrįstų gatvelių, kurios ėjo nuo pagrindinio kelio ir vedė žemyn link upės. Greičiau tai buvo daržo takiūkščiai nei tikros miesto gatvelės, palei kurias driekėsi kuklūs mediniai namukai, su šaligatvius atstojančiomis medinėmis lentomis, kai jų likdavo. Čia tiekdavo elektrą, bet apie kanalizaciją nebuvo ko nė svajoti.
Greta mūsų namo stovėjo nedidelis, taip pat medinis namukas, kuriame gyveno viena totorių šeima. Jie buvo tolimi kalinių palikuonys; net ir praslinkus šimtmečiams, šie totoriai turėjo protėvių veido bruožus ir tebesaugojo jų tradicijas.
Atrodė eilinė šeima: tėvas – samdomas darbininkas, motina – namų šeimininkė, dvidešimtmetis sūnus ir už mane nežymiai vyresnė duktė. Šioji elgėsi it tikra panelė: jos nuostabios juodos, migdolo formos akys dažnai mane varstė ir vertė raudonuoti – nelabai žinojau, kaip elgtis, o ir prisibijojau jos tėvo.
Jis turėjo įprotį mušti vaikus visiems matant, tiesiog kieme, kaimynų pramogai.
Sklido kalbos, kad kartą vienas vaikinas, kuriam netrūko ryžto, bandė nusitempti totorių dukrą į malkinę, kur buvo laikomos vištos: esą pažiūrėti, ar jos priperėjusios kiaušinių. Deja, vaikinui pasitaikė galimybė juos pamatyti iš arti, mat malkinėje jį prirėmė merginos tėvas, ir abu vyriškiai, stebimi vištų, ten išbuvo gan ilgokai.
Buvo pasakojama, kad greičiausiai tėvas tą berną sodomizavęs, kaip liepia senos užkariautojų totorių tradicijos (moterys būdavo išsivedamos, o jaunuoliais pasinaudojama vietoje). Bent jau sprendžiant iš valiūkiškos motinos šypsenos, taip ir buvo – ji prigludusi prie malkinės sienos ne vien slapčia klausėsi. Šeimininkai malkinės sienose buvo prakirtę platokas angas, kad nepaliktų vargšių vištų visiškoje tamsoje.
Dažniausiai moteris rūpindavosi daržu (eidavau pas ją svogūnų laiškų) ir, atsirėmusi į kastuvą, valandų valandas plepėdavo su kaimynėmis. Paskui vieną dieną netikėtai pradingo totorių sūnus: nebegirdėjome jo barnių su tėvu. Motina dažnai pasirodydavo užverktomis akimis, dūsaudavo, nenoriai leisdavosi į kalbas ir su dar didesniu įkarščiu darbavosi darže.
Retkarčiais pakeldavo į dangų akis, tarsi ketintų melstis, ir kiek praskėtusi kojas ištuštindavo šlapimo pūslę. Paskui vėl kibdavo į darbą. Vieną dieną atėjo žinia apie sūnaus žūtį – sušaudytas už partizanavimą. Motina išėjo į kiemą išsiverkti, išsiplūsti ir išrėkti savo skausmą. Nesiliovė rėkusi kelias valandas.
Kiek kitokie riksmai mus pasiekdavo iš apatinio buto, dažniausiai naktį – jie tęsėsi jau keletą mėnesių. Po mūsų kambariu, pirmame aukšte, gyveno Bronė, sovietų karininko žmona (ar buvusi žmona). Šis pradingo dar pirmąją karo dieną, nespėjęs nė kaip reikiant atsisveikinti su Brone.
Sovietų okupacijos metais į Kauną atsikėlė nemažai rusų karininkų ir tarnautojų šeimų. Kai prie miesto ėmė artintis vokiečiai, vietiniai galėjo patogiai įsitaisę prie langų stebėti tikrų tikriausią medžioklę − pramogą, nuo seno laikomą kilniu ir auklėjamuoju užsiėmimu.
Rusų karininkai parlėkė namo uždusę susirinkti savo žmonų ir vaikų, tačiau jų prakaitu žliaugiančios nugaros virtu lengvu taikiniu lietuvių sukilėliams, pradėjusiems šaudyti pro langus, iš už žemų gyvatvorių ar serbentų krūmų.
Bronė buvo apvalių kūno formų ir visada geros nuotaikos moteriškė. Dirbo kojinių fabrikėlyje, kur didelės kūno apimtys buvo nepamainomos, mat talpioje moters liemenėlėje visada atsirasdavo vietos kokiai kojinių porai.
Kartais tas kojines ji parduodavo mano mamai, ne dėl pinigų − tiek uždirbusi vargu ar būtų galėjusi ką įsigyti, − o norėdama mums padėti. Bronė žinojo, kad mes badavome ir kad mama skubėdavusi pas valstiečius iškeisti vertingas medvilnės kojines į truputį maisto.
Savo nedideliame dviejų ar trijų kambarių bute su virtuve Bronė buvo priglaudusi seserį Jonę su vyru, lietuvių karininku, kuris tarnavo vokiečiams. Jonė buvo tikra gražuolė, bet truputį kvailoka. Laukėsi vaikelio, todėl ją dažnai pykindavo. Kartą užsuko pas mano mamą patarimo. Sakė jaučianti, jog kūdikis stumiasi į viršų, tarsi norėtų išlįsti pro gerklę. Ar įmanoma, klausė Jonė mamos, kad būtų pastojusi per burną.
Iš apačios naktimis atsklindantys riksmai nesiliovė keletą mėnesių. Bronė, tikra pleputė, dažnai mamai išsipasakodavo – ji nuolat skundėsi svainiu.
Naktį šis prabusdavo net keletą kartų ir kriokdavo lyg gyvatės įgeltas. Tos naktys, kai girdėjosi gąsdinantys svainio riksmai ir geidulingos sesers dejonės, kurių plonos trobos sienos neatlaikydavo, vargšei Bronei slinko bemiegės. Naktinės kaimynų aimanos pasiekdavo net ir mus, giliai įmigusius.
Svainis buvo lieknas, ryškių veido bruožų ir neįprastai išblyškusios odos žmogus stikliniu žvilgsniu. Visi su juo pagarbiai sveikinosi – atsakydavo, bet niekada neišspausdavo šypsenos. Bronė pasakojo, kad vokiečiai svainiui liepdavę dirbti naktimis: lietuviams išdalydavo konjako, kad šie prisilaktų, ir palikdavo juos vienus darbuotis Forte, o patys, įsitaisę atokiau, viską filmuodavo ir fotografuodavo.
Parsivilkęs namo, svainis griūdavo tiesiai į lovą ir ilgai miegodavo, kartkartėmis surikdavo pro miegus. Vėliau Bronė mums papasakojo, kad svainis priklausė vienam juokingai vadinamam būriui – Rollkommando (1*). Kiekvieną dieną šis būrys vykdavo į kokį nors provincijos užkampį ir parsirasdavo tik vakarop, užbaigęs darbą.
O naktimis svainis rėkdavo, kaip visada.
Paskui jis ėmė dingti vis ilgesniam laikui. Bronė paaiškino, kad, matyt, Lietuvoje būrys visus darbus jau nudirbęs, tad dabar vokiečiai jį siuntė pagastroliuoti po Lenkiją ir Baltarusiją. Vienu žodžiu, būrys turėjo pasisekimą ir buvo visur laukiamas.
Pasibaigus karui, kartą atsitiktinai sutikome Jonę. Ką tik buvome gavę žinią, kad Amerika mus priglaus kaip karo pabėgėlius. Paklausėme Jonės apie vaikelį. Moteris puolė į ašaras. Kauno stotyje, beprotiškame atsitraukimo sąmyšyje, Jonė su vyru paskubomis krovė kelioninius lagaminus į pasiruošusį išvykti traukinį.
Kaip įsivaizduoju, lagaminams buvo teikiama pirmenybė: žydams prieš sušaudant liepdavo išsirengti, mat jų rūbuose aptikdavo brangenybių, aukso monetų ar dolerių − tai radiniai, kurie paprastai atitekdavo SS, bet šis tas nubyrėdavo ir į lietuvių kišenes.
O kur dar laimikis iš apiplėštų žydų namų. Tik traukiniui pervažiavus tiltą, Jonė su vyru susigriebė, jog pasiėmė visus lagaminus, bet stoties perone pamiršo vežimėlį su kūdikiu. Tai buvo paskutinis traukinys į Vakarus, rusai jau stovėjo prie miesto vartų ir nebuvo jokios galimybės grįžti atgal.
Yra nutikę, jog išvykdamas atostogų esu pamiršęs išjungti vonioje šviesą, tačiau pamiršti savo vaiką − niekada. Nežinau, kaip tokioje situacijoje jaučiasi žmonės. Netgi jei paliktas vaikas buvo pradėtas per burną.
***
1* - Rollkommando (vok. „skrajojantis būrys“) − SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno (1913–1945) vadovaujamas vietinių talkininkų būrys, kuris 1941 m. liepos 7 d. – spalio 2 d. išžudė apie 70 tūkst. okupuotos Lietuvos ir Latvijos žydų.
