Rašytojas I.Meras mirė šių metų kovo 13-ąją Tel Avivo ligoninėje. Antradienio popietę Kauno Vytauto Didžiojo universitete bus pagerbtas jo atminimas. Uždegę atminimo žvakelę, renginio dalyviai skaitys I.Mero kūrinių ištraukas, dalysis nuomonėmis apie kūrybą, taip pat klausysis VDU Lietuvių literatūros katedros vedėjos Dalios Kuzinienės pasakojimo apie bendravimą ir susirašinėjimą su garsiu rašytoju.
O prieš 22 metus, kalbėdamasis LRT studijoje su literatūros kritiku Algimantu Bučiu, I.Meras pabrėžė: nors rašytojui svarbu pasakyti ką nors nauja, tai niekada nebuvo jo tikslas. Jam esą buvo svarbu parašyti, kaip jis nori ir ką nori. Rašytojo manymu, kiekviena jo knyga yra kitokia. „Kas blogai, tai blogai – aš nesu Dievas, nesu genijus. Aš esu eilinis lietuvių prozininkas“, – kalbėjo I.Meras.
– Mielas Icchokai, labai malonu jus vėl matyti Lietuvoje. Labai džiugu, kad ši kelionė sutapo ir su paties gimtadieniu spalio 8 d. Ta proga noriu širdingai pasveikinti ir pasidžiaugti, kad pirmą kartą, kiek sprendžiau iš spaudos, televizijos, mūsų Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis rašytoją, t. y. jus, pasveikino ir įteikė gėlių, jums teko pasikalbėti. Norėčiau paklausti – gal tai koks nors ženklas, kad apskritai bus daugiau dėmesio skiriama lietuvių literatūrai? - teiravosi A.Bučys I.Mero.
– Pirmiausia ačiū už sveikinimus. Mane sveikino daug bičiulių, daug draugų, pasveikino ir pirmininkas V.Landsbergis. Mes seni pažįstami, ne pirmą kartą susitinkame ir tikiuosi, kad dar susitiksime. Taip išpuolė, kad susitikome būtent spalio 8-ąją, per mano gimimo dieną, ir jis mane pasveikino. Tai man buvo malonus siurprizas. Aš jam įteikiau savo knygą, jį irgi pasveikinau, nes greitai, spalio 18 d., bus jo gimtadienis. Spalio 18 d. jau turėsiu skristi namo, negalėsiu jo pasveikinti. Taigi mes iš anksto vienas kitą pasveikinome. Jei manai, jog tai – geras ženklas, kad jis pasveikino rašytoją, tai esu įsitikinęs: aš ne pirmas ir ne paskutinis.
– Tikėkimės, kad ne paskutinis. Grįžkime prie knygos, kuri šiuo metu guli knygynuose ir laukia savo skaitytojo, savo pirkėjo, nors šiuo metu knygai yra sunkūs laikai... Mano nuomone, ši knyga – išskirtinė. Išskirtinė, nes pirmą kartą Lietuvoje išspausdinti du paties romanai: „Striptizas“ („Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“. – Red.) ir „Sara“. Pradėkime būtent nuo „Striptizo“. Jį rašėte 1971-1972 metais, gal ir anksčiau. 1971 m. pabaigoje „Pergalės“ 11-12 numeriuose išėjo žurnalinis romano variantas. Tuo šito romano karjera Lietuvoje baigėsi, atskira knyga jis nebuvo išleistas. Kiek žinau, „Pergalės“ redakcija, kuri išspausdino tą eksperimentinį, drąsų romaną, dėl to sulaukė priekaištų, jų būta ir iš tuometinio CK (Centro komiteto. – Red. ). Jums buvo atsakyta, kad knygos nespausdins?
– Teisybė.
– Norėjau paklausti, ar paties išvažiavimas turi ryšio su tos knygos likimu Lietuvoje? Ar tai nulėmė apsisprendimą išvykti? Ar, net jei knyga būtų buvusi gerai priimta, kaip ir visos ankstesnės jūsų knygos, kurios sulaukdavo puikių recenzijų ir Lietuvoje, ir užsienyje, Maskvoje, vis tiek būtumėte išvažiavęs? Ar būtumėte išvykęs, jei šios knygos likimas Lietuvoje būtų susiklostęs sėkmingai?
– Atskirčiau tai, visiškai atskirčiau – tai du visiškai atskiri reiškiniai. Romanas „Striptizas“ ir mano išvykimas – tai du visiškai atskiri ir beveik nesusiję dalykai. Tarybų Sąjungos žydai emigravo iš Tarybų Sąjungos, ir tai buvo nacionalinis, tautinis reiškinys. Daugelis (gal ne visi) jautė ir aš jaučiau pareigą užimti šiokią tokią poziciją, o ne likti visiškai abejingas tam, lyg nieko nevyktų. Todėl turėjau pasirinkti. Dar buvo, žinoma, šeimyninių priežasčių. Bet, atidėjęs į šalį šeimynines priežastis, turėjau pasakyti, kad esu kartu su jais, nors tai buvo politiškai ir ideologiškai nepriimtina. Tą ir padariau – išvažiavau.
– Aišku.
– Jei „Striptizas“ būtų išėjęs, tegul ir ne atskira knyga... Juk jis vis dėlto buvo išspausdintas žurnale „Pergalė“...
– Na, taip, buvo.
– Tai man irgi buvo svarbu.
– Aš to klausiu, nes visas „Striptizo“ tekstas yra pateikiamas kaip kažkokio prancūzo Etjeno Moro užrašai. Tas E.Moro autobiografiškai labai artimas I.Merui. Jis gimęs spalio 8 d., jam tuo metu 36 metai, eina 37-eri, o 1971 m. ir pačiam ėjo tie metai. Jis yra laisvasis menininkas, jis nuolat bijo – štai ateis žaliūkai sanitarai ir už kūrybą išveš į psichiatrinę ligoninę. Žinome tų laikų praktiką. Manau, kad tokios grėsmės, kūrybinės nelaisvės šešėlis slėgė ir patį, o galbūt ir skatino priimti vieną ar kitą sprendimą. Kaip pačiam atrodo?
– Slėgti slėgė, žinoma. „Striptizas“ buvo savotiškas formos prasme. Galų gale mene, literatūroje turinys neatskiriamas nuo formos, nors mes kadaise tai ir atskirdavome, lyg taip ir būtų. Aš pasiekiau kažkokią viršūnę abstrahavimo prasme, pasiekiau tokią simboliką ar alegoriją, kurios nebuvau pasiekęs jokiame savo kūrinyje.
Grėsmė, be abejo, buvo visą laiką. Kiekviena knyga, kiekvienas romanas nebuvo leidžiamas taip jau paprastai. Tu, man regis, turėtum tai prisiminti. Tiesa, Lietuvoje tai buvo paprasčiau, lengviau. Tačiau jei kalbėtume ne apie Lietuvą ir ne apie lietuvišką originalą, bet apie vertimą į rusų kalbą, visada buvo nesibaigiančių problemų. Ir tokia grėsmė buvo.
Buvo ir savotiškas jausmas, kad vėl kažkas bus, visi varžteliai bus užveržti ir t. t. Nors žinojau, kad ne romanas „Striptizas“ yra tas indikatorius, nes ten tikrai jau buvo pasiekta tokia abstrakcija, kuri, net labai išplėsta, jokiu būdu negalėjo būti priimta kaip susijusi su socrealizmu...
Man kadaise sakė komplimentų, kad lyg plečiu socialistinio realizmo metodą. Aš tai priėmiau kaip komplimentą. Bet nieko. Galiu spręsti ir iš vieno recenzento, vidinės recenzijėlės „Vagos“ leidykloje. Man ją davė paskaityti, kai „Vagai“ įteikiau „Striptizą“. Tiksliai neatsimenu, bet ten buvo parašyta, kad tai – antisocialu, antiistoriška, antigeografiška, kas tik nori „anti-“. Ir, žinoma, todėl tos knygos negalima leisti. O svarbiausia, kad iš autoriaus jau nieko negalima reikalauti, nes, kad ir ko reikalautum iš autoriaus, jis to nebepadarys, knygos pataisyti nebeįmanoma, ji jau yra tokia, kokia yra. Ir jau niekaip negali sudaryti tokių sąlygų, kad knyga būtų išspausdinta. Pasakysiu, kad man tai buvo didžiausias komplimentas. Man skaudėjo širdį, kad knyga neišeina, bet kaip rašytojui tai buvo didžiausias komplimentas. Ir ačiū Dievui.
– Bet turbūt buvo dar maloniau, kai, jau pačiam išvykus, lietuvių išeivijoje romanas „Striptizas“ buvo išleistas viešai ir gavo lietuvių premiją kaip geriausia tų metų lietuvių išeivijos knyga?
– Taip, man tai buvo didžiulė dovana. Nes tada buvo manoma (ar bent man taip buvo paaiškinta), kad Lietuvių rašytojų draugijos premija yra lyg Lietuvos nepriklausomos valstybinės premijos pakaitalas, jos tęsinys. Todėl man buvo nepaprastai smagu. Tai ir labai garbinga premija.
Tada pirmą kartą turėjau galimybę nuvykti į Jungtines Valstijas ne tik tos premijos pasiimti ir trumpos kalbelės pasakyti salei, kuri buvo perpildyta – ne tas žodis – ji sprogo, kiek žmonių ten buvo susirinkę. Taip pat turėjau progą susitikti su žmonėmis, su kuriais susirašinėjau, kurių nepažinojau asmeniškai: su rašytojais, kritikais, šviesiais žmonėmis, kurie galų gale visus tuos 20 metų su manimi bendrauja, mane lydi, manimi rūpinasi.
Jiems rūpi mano kūryba. Jie spausdina mano kūrybą. Jie laukia manęs. Jie laukia kiekvieno mano romano. Jie laukia net nesvarbu, ko – esė, apybraižos, vertimo, visko, kad ir ką aš duočiau. Jie laukia visko, ką mano plunksna sugeba parašyti juodai ant balto. Tai labai svarbu. Man asmeniškai tai – nepaprastai reikšminga. Aš labai vertinu tas jų pastangas. Todėl mūsų santykiai yra labai labai geri.
– Labai malonu tą girdėti. Mums, likusiems čia, Lietuvoje, kartais atrodė, kad galbūt ta premija turėjo ir šiokį tokį politinį atspalvį: komunistinėje Lietuvoje tai buvo uždraustas kūrinys (vadinasi, sukritikuotas, neišleistas), o jie jį įvertino labai gražiai. Tą mintį stiprino dar vienas dalykas, todėl šiuo klausimu norėčiau išgirsti paties nuomonę.
Ar lietuvių skaitytojas, išaugęs jausdamas klasikinės lietuvių tradicijos buitinio, poetinio realizmo dvasią, visada suvokdavo jūsų eksperimentus, bandymą lietuvių literatūros požiūriu rašyti avangardiškai ir peržengti ne vieną tabu? Juk, išėjus „Striptizui“, net apsišvietę Vilniaus žmonės baisėjosi nepadoriais dalykais, žmogaus apnuoginimu.
Ar į „Pergalės“, ar į „Literatūros ir meno“ redakciją ateidavo nemažai laiškų su pasipiktinimais, kad skaitytojai nesupranta to žmogaus apnuoginimo. Ir išeivijos spaudoje buvo tokių atsiliepimų. Tas paprasto, eilinio skaitytojo susidūrimas su paties abstrahuota, gana sudėtinga forma laukia ir dabartinio skaitytojo, kuris nusipirks šiuos romanus, ypač „Sarą“. Net tokia pripažinta kritikė kaip Violeta Kelertienė pasakė, kad pats sieki iš pažiūros pornografišku turiniu paveikti skaitytoją ir privesti jį prie moralinio apsisprendimo momento. Ar neatrodo, kad šie dalykai sudarydavo barjerą tarp lietuvių skaitytojo ir paties kūrybos?
– Pirmiausia tai du romanai, atskirkime vieną nuo kito. Jei mes kalbame apie „Striptizą“, pakalbėkime apie „Striptizą“ ir sudėkime taškus, jei sugebėsiu juos sudėti. O paskui kalbėkime apie „Sarą“.
– Gerai.
– Iš tikrųjų išeivijos spaudoje buvo pora balselių, labai nereikšmingų. Buvo pora laikraščių, kurie tiesiog apkaltino visus išeivijos kritikus. Ir ne tik juos, bet ir pranciškonus, ir jėzuitus, ir marijonus, ir visą katalikų bažnyčią dėl to, kad už tą romaną gavau premiją. Kunigas Bagdanavičius parašė labai įdomų ir išsamų straipsnį apie šį romaną. Nepaprastai vertinu jo mintis apie vienuolio monologą. Prisimenu, kad jis pasakė – jei išbrauktume vieną ar du žodžius, šis vienuolio monologas galėtų būti malda. Kai rašytojui pasako tokį dalyką, rašytojas pasijunta septintame ar devintame danguje. Aš nesigėdiju to – iš tikrųjų pasijutau šitaip.
Kas ten buvo? Nieko ypatingo ten nebuvo. Ką reiškia apsinuoginimas? Tai ir yra apsinuoginimas – striptizas yra apsinuoginimas. Tik čia apsinuoginimas visų pirma yra dvasinis, o ne fizinis. Kai žmogus taikstosi prie mūsų pasaulio, prie visokių ideologijų reikalavimų, gyvenimo prievartos, jis vieną po kito nusiima dvasinius apdangalus ir galų gale lieka nuogas. Man svarbiausias kitas dalykas – kad likęs nuogas, tik su savo kūno spalva, jis jau pasiryžta – galbūt geriau mirti, negu likti gyventi bet kokia kompromiso sąlyga.
Jei tarp jų visų (nenoriu vardyti) yra skaitytojų, kurie neskaitė tos knygos, nenoriu jiems gadinti nei ūpo, nei įdomumo. Bet ten yra vienas skyrius, kuris vadinasi „Meilužis“. Dėl Dievo meilės, ar meilužis yra tam, kad, apsivilkęs sutaną, taptų kunigu ir mišias laikytų, ar jo žmogiška paskirtis yra visiškai kita? Tu man atsakyk į tokį klausimą, tada aš tau atsakysiu, ką reiškia normos.
O jei sakai, ką ir kiti sakė... Vienas kritikas, kurį labai gerbiu, rašė, kad tokios knygos lietuvių literatūroje dar nebuvo. Nesigėdiju to sakyti, nes taip ir buvo parašyta. Tai man irgi buvo didžiulis komplimentas.
Rašytojas yra ne tam, kad kartotų tradicijas, kad rašytų taip, kaip visi iki jo rašė, ir nieko naujo nepasakytų. Jei rašytojas gali pasakyti ką nors naujo – ačiū Dievui. Jei taip tvirtini, aš nuoširdžiai už tai dėkingas. Aš to noriu, visada to norėjau. Nors tai nėra rašytojo tikslas – parašyti kitaip. Ne, aš tokio tikslo niekada neturėjau. Man visada buvo svarbu, ką ir kaip aš noriu pasakyti. Man tai buvo svarbu ir aš ieškojau formų, kaip išsakyti save.
Tu esi vienas iš nedaugelio Lietuvos kritikų, sekęs visą mano kūrybą nuo pradžios iki šiol. Tu, ko gero, esi rašęs apie visas mano knygas. Aš už tai tau labai dėkingas iki šios dienos. Tu tikrai matai, kad kiekviena knyga yra savotiškai kitokia. Kas blogai, tai blogai – aš nesu Dievas, nesu genijus. Aš esu eilinis lietuvių prozininkas.
– Mane paties kūryboje ir traukia nuolatinis atsinaujinimas, kai kiekviena knyga kitokia. Bet, man atrodo, su „Striptizu“ buvo prieita ta riba, kai masinis skaitytojas vis dėlto stabtelėjo. Nes, pažiūrėk, „Geltonas lopas“ ar „Mėnulio savaitė“ – viskas masiniais tiražais, tada dar nebuvai priėjęs tos ribos kaip Jamesas Joyce`as, kuris pradėjo mielais, gražiais „Dubliniečiais“ (apsakymų rinkiniu), o baigė romanu „Finegano budynė“, kurio jau nebesupranta net specialistai. Tai irgi toks novatoriaus, nesiskaitančio su skaitytoju, kelias. Bet dabar nuo „Striptizo“ pereikime prie „Saros“. Vis dėlto šiame romane, kurį jau parašei ir išleidai emigracijoje, pats truputį atsitraukti nuo to kraštutinės abstrakcijos, kokia buvo „Striptize“ ir kuri apsunkino skaitymą.
– Tu teisus. Aš pamačiau, kad, deja, vis tiek nesu iš tų rašytojų, kurie (nors tai yra mano svajonė, mano idealas) rašo tam, kad rašytų. Nesvarbu, skaito, neskaito, bet tikslas yra pats kūrybos procesas. Labai norėčiau tai pasiekti, nors, matyt, jau niekada to nepasieksiu. Aš negaliu šitaip gyventi.
Man reikia to proceso, to rato: kūryba, rašymas, paskui išspausdinimas, paskui skaitytojas skaito, paskui kritikas kažką sako. Paskui aš atsigaunu, atsipeikėju, viską apgalvoju, truputį pailsiu, ir vėl ateina noras, vėl ateina mūza, o aš vėl pradedu ratą iš naujo. Aš esu toks. Galbūt aš dariau kompromisą suprasdamas, kad plačiajam skaitytojui kartais sunku išskaityti daugybę simbolių literatūroje, kuri gali tiek apibendrinti, kad jau beveik galo ir ribų nėra. Vis dėlto manau, kad mano geriausias romanas savo tokiu užbaigtumu yra „Striptizas“. Nors kiti mano romanai tikrai populiaresni.
– Icchokai, man atrodo, kad tai geriausiai padarytas romanas, tobuliausias savo forma. Ten tikrai nieko negalima nei pridėti, nei atimti.
– Kai sakai „padarytas“, įvedi neigiamą elementą, su kuriuo nenorėčiau sutikti, nes tai jau savotiškai amato ar specialaus darymo reikalas. Aš šito žodžio nevartočiau. Kad skaitytojas ar klausytojas, kurs mūsų klausosi, mane suprastų, pasakysiu, kad niekada neturėjau tokio kūrybinio pasitenkinimo, kaip rašydamas šitą romaną „Striptizas“. Tas romanas nebuvo daromas.
– Suprantu, bet, matai, jo forma, kai vienas skyrius beveik atkartoja kitą, pasikartojimai primena ne improvizaciją, o apgalvotą, logišką darbą. Bet gal man taip atrodo.
– Tu gali taip manyti, jei nematysi viso laipsniavimo ir matysi tik fabulą, kuri lyg kartojasi, bet iš tiesų nesikartoja. Visą laiką yra kažkas trumpinama, kažkas ilginama, kažkas keičiama, yra tam tikras laipsniavimas. Tai labai subtilus kūrybinis procesas, kurio nesutapatinčiau su darymu. Bet, taip, yra forma, konstrukcija. Tai irgi kūrybos dalis.
– Man jis labiausiai primena Maurice`o Ravelio „Bolero“, kur dalys lyg kartojamos, bet kulminacija visą laiką auga ir auga. Manau, kad ten idealus amato ir kūrybos derinys.
– Pridėsiu dar vieną dalyką. Jei būčiau talentingesnis, gabesnis, galbūt tą knygą būčiau parašęs geriau, prieinamiau ir masiniam skaitytojui. Be abejo, dėl to turiu kaltinti ir save. Bet aš save lyginu tik su savimi, nelyginu savęs su kitais. Lyginu vieną savo knygą su kita knyga. Mano knygų skalėje man „Striptizas“ labai svarbi knyga.
– Sakai, kad čia tik paties asmeninis šaltinis. Bet ar rašant „Striptizą“ nebuvo kokios žydų literatūros, Biblijos įtakos? Juk romane veikia pranašai, yra sintaksinio panašumo.
– Man būtų sunku išnagrinėti ir pasakyti, iš kur ir koks poveikis buvo. Galiu pasakyti tik tiek, kad niekada nesiginiau, jog esu žydas, mano vardas irgi labai žydiškas. Todėl bet kokia žydų literatūros, Biblijos ar žydiškos Biblijos, kaip kad tu sakai, įtaka galėčiau tik didžiuotis.
Bet abejoju tuo, nes Biblija priklauso mums visiems. Biblija man į rankas pateko labai labai vėlai. Ir aš jokiu būdu nesakyčiau, kad esu žinovas ar bent jau gerai pastudijavęs Bibliją. Ne. Bet mane veikia aplinka. Jei nori klasifikuoti ir rasti kokią nors terminologiją, gali prirašyti ir žydiškos Biblijos įtaką, ir krikščionybės ar katalikybės. Ir gali apie mane kalbėti kaip apie pagonį, nes kas gi galų gale yra koks nors paukštis ir kokia nors žuvis, jei mes kalbame apie „Striptizą“. Kažkas, ko gero, Rimvydas Šilbajoris, nagrinėdamas mano kūrybą, kalbėjo apie visus šiuos pradus, pasireiškusius tam tikru būdu. Kodėl ir kaip, nežinau. Jei tai gerai – ačiū Dievui. Jei ne, galiu tik pasakyti – mea culpa.
– Įdomu, ar buvo verstas „Striptizas“?
– Ne. „Striptizas“ kol kas yra tik lietuviškas romanas, dar neišleistas kitomis kalbomis, nors kai kurios vokiečių, prancūzų leidyklos jau svarsto. Kiti mano romanai jau išleisti turbūt 20 kalbų. Net ir „Sara“ šiomis dienomis išėjo vokiškai. Labai graži knyga, tarp kitko. „Striptizas“ – ne, nes tai išskirtinė knyga, kurią reikia pamilti, kuri kažko reikalauja. Ji reikalauja kažkokio neabejingumo.
– O „Sara“ turbūt buvo išversta?
– „Saros“ dar irgi nespėjo išleisti. Yra rusiškai, hebrajiškai. Dabar – vokiškai. Viena kita kalba, bet dar ne dešimčia kalbų.
– Klausiu, nes man įdomu, ar išėjo hebrajų kalba. Kokia reakcija Izraelyje į paties kūrybą ar bent jau į tą romaną? Koks santykis su žydų skaitytoju? Ar jie priima, sutinka? Ar nesukuria barjero ta tavo pagoniška, lietuviška dvasia. Juk esi sakęs, kad Kelmė, kur gimei, – tavo Lietuva ir tavo Jeruzalė.
– Manau, kad yra tokių reiškinių, nes hebrajų literatūra, kuri yra pagrindinė ir vyrauja Izraelyje, irgi turi savo tradicijas. „Sara“ jau truputėlį šalia ar už tų tradicijų, gal kitokia, o tai savotiškai veikia skaitytoją, kritiką. Buvo labai įvairių atsiliepimų, kai ką ši knyga labai sukrėtė. Nežinau, kaip tu matai „Sarą“, bet Izraelyje skaitydami žmonės galvoja ir apie save, apie savo likimą, apie savo valstybės, savo tautos likimą. Kartais, perskaičius tokią knygą (nors ji ir nedidelė knygelė), kažkas tave sukrečia.
– Noriu priminti klausytojams, kad romane figūruoja tas garsusis Izraelio Šešių dienų karas.
– Dovanok, Šešių dienų karas buvo anksčiau. Čia yra Jom Kipuro karas. 1973 m. Jomp Kipuro karo viena diena, arba Atgailos diena, arba, kaip aš vadinu, Teismo dienos karo diena. Galbūt suklaidinau skaitytoją pavadinęs tą dieną Teismo diena.
– Tai momentas, kai Izraelis tapo kovojančia tauta, suvokusia, kad iš tikrųjų jie yra tauta, yra valstybė ir atsakomybė už save yra būtent kaip už valstybę. Man labai patinka, kaip visa tauta ar valstybė (ar jos likimas) simboliškai atsispindi tos paprastos žydų moters Saros likime.
„Striptizu“ grožiuosi kaip krištolu, kuris manęs nešildo. O šis romanas yra šiltesnis. Gal būtent dėl to, kad didžios valstybinės problemos suvestos į moters likimą. Jos kūną kažkuris kritikas lygino su Izraelio žemėlapiu – kalnynais ir lygumomis. Įsivaizduoju, kaip gali sukrėsti žydų skaitytoją, kuris iš tikrųjų buvo tiesiogine ir kitokia prasme prievartaujamas, Saros prievartavimas, kurio nemaža romane.
Kaip pats galvotum, ar tokia simbolinė romano kryptis nesupaprastina istorinės problematikos? Pavyzdžiui, ar romanas nebūtų sulaukęs didesnio pasisekimo, jei būtum tą vienos dienos karą aprašęs istoriškai, davęs karo, mūšio vaizdų? Ar tie mūšio vaizdai ne labiau sukrėstų negu vieno žmogaus – Saros – prievartavimas dukters akivaizdoje?
– Aš ne tas rašytojas, kurs taip rašytų, kaip tu man dabar siūlai. Manęs tai nedomina. Taip, kaip man niekada nebuvo įdomu socialinė psichologinė plotmė, kurią gali aprašinėti be galo. Tai man buvo, labai teisingai pastebėjai ir aš tau dėkingas, romanas apie prievartą, išreikštas lytine prievarta tam, kad viskas būtų užaštrinta ir kad kiekvienas žmogus, kad ir kas jis būtų, galėtų tai pajusti, nes kiekvienas žino, kas tai yra. Čia jau ne kažkokie nepasiekiami, nesuprantami ar neapčiuopiami simboliai. Tai man buvo svarbu.
Sara man yra laisvas žmogus, kurs elgiasi kaip nori, kada nori, jei ji neužgauna kito žmogaus ar nepakenkia kitam žmogui. Ji net nužudo, kai atsiranda prievarta ir kai ją kažkas nori prievartauti panaudodamas fizinę jėgą ar net mintyse norėdamas ją prievartauti. Aš labai grubiai aptariu tai.
– Man atrodo, kad čia ir lietuvių skaitytojai pajustų sąlytį su tuo romanu, nes beveik tomis dienomis, tais metais lietuvių tauta taip pat išgyveno suvokimą, kad ji prievartaujama, ir pasiryžimą pasipriešinti prievartai. Romanas iš tikrųjų bus labai suprantamas, daug artimesnis.
Ką gi, mūsų pokalbio pabaigoje norėčiau pasidžiaugti tokia kovinga paties nuotaika, noru išlikti savimi ir palinkėti literatūroje eiti tais nepramintais takais. Pačiam minti taką galbūt yra sunkiausia, galbūt ne taip populiaru, bet tai vienintelis kelias į literatūros viršūnes, į kurias pats jau esi įkopęs. Manau, kad paties kūryba – labai ryškus takas dabartinėje lietuvių prozoje, nors ir buvo išbraukta. Tu buvai išmestas iš visų bibliotekų, visų enciklopedijų, kai 1971 m. išvažiavai į Izraelį, bet tavo sugrįžimas primins tą taką. Iš tikrųjų galėsi ir pats juo žengti, ir turėtum turėti daug pasekėjų.
– Ačiū tau. Ačiū Lietuvos radijui, kurs mums suteikė galimybę pakalbėti. Ačiū klausytojams, kurie mūsų klausėsi. Man tikrai būtų labai svarbu, kad jaunoji karta, kuri beveik 20 metų negirdėjo mano vardo, irgi pabandytų pasklaidyti šitą naują mano knygą. Gal ir jie ten ką nors surastų. Ačiū visiems.
Algimantas Bučys, LRT radijo laida „Literatūros akiračiai“, LRT.ltI.
