„Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ – daugiasluoksnis romanas. Jis paremtas autoriaus biografiniais faktais, įvairių pasaulio bibliotekų archyvine medžiaga ir sava vaizduote.
I.Argamante (tikroji pavardė Argamakowas, g. 1928) – Vilniuje gimęs lenkų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Italijoje, Pizos mieste.
Pirmoje „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Deja, neilgam... Į Vilnių netrukus įžygiuoja vokiečiai ir įkuria getą. Romanas ir skirtas šiam berniukui.
Antrojoje dalyje pasakojamos su Vilniaus getu susijusios istorijos iš kitų romano veikėjų perspektyvos. Tai žydas vagis Avidanas, kuris išdavė savo tautiečius, Vilniaus geto kovotojas Raulis, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jokūbas Gensas, Mordechajus, kuris Paneriuose turėjo deginti savo tautiečių kūnus, šiems darbams vadovavęs vokietis Kurtas ir daugelis kitų.
I.Argamante romaną „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ parašė itališkai 2010 m., jį išleido italų leidykla „Bollati Boringhieri“. Italijoje tai bene pirmoji grožinės literatūros knyga, skirta Lietuvos istorijai ir kultūrai. Romanas buvo nominuotas vienai prestižiškiausių Italijoje Italo Calvino literatūros premijai.
IArgamakowo-Argamante romanas „Jerichas“ prisideda prie Lietuvoje vis dar neįprasto kultūros reiškinio: grožinių tekstų apie Holokaustą. Šalia jau kelis dešimtmečius leidžiamų faktografinių, analitinių bei memuarinių kūrinių pamažu atsiranda meninių.
Holokausto atspindys mene, grožinėje literatūroje – tai iki šiol visame pasaulyje kontroversiškai vertinami bandymai, ir tik pastaruoju metu Lietuvos skaitytojas turėjo galimybę su tokiais susipažinti (iš verstų tekstų tai, pavyzdžiui, Jošua Sobolio pjesė „Getas“, daugeliui žinoma iš Audriaus Juzėno filmo jos pagrindu; ką tik išleistas Edgaro Hilsenrath‘o „Nacis kirpėjas“; o iš Lietuvos rašytojų kūrinių – Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai“, Daivos Čepkauskaitės pjesė „Diena ir naktis“). Visi šitie tekstai sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų, sukėlė diskusijų, ir ne tik dėl jų aktualios ir skaudžios temos, bet ir dėl pačios sunkiai suvokiamos prieigos. Ne kartą ir Lietuvoje buvo prisiminta garsi Theodoro Adorno 1949 metų frazė: „Kurti poeziją po Aušvico yra barbariška.“ Tačiau kiekvienas grožinis tekstas ar kitas meno kūrinys Holokausto tema neišvengiamai pritraukia dėmesį.
Manau, I.Argamakowo-Argamante romanas to dėmesio tikrai vertas. Visų pirmą jis parašytas iš unikalios perspektyvos: tai ne žydo, pergyvenusio karą, bet nepatyrusio geto ir kitų žydams nutikusių tragedijų, atsiminimai apie Vilniuje prieš karą stebėtą žydų bendruomenės gyvenimą bei apmąstymai apie šios bendruomenės likimą, kai Vilniaus žydai buvo uždaryti gete ir stebėti nebebuvo galima.
Iki šiol Lietuvoje buvo žinomas tik vienas iš tokios perspektyvos parašytas tekstas, bet ne grožinis, o dokumentinis: Paneriuose šalia žydų masinių žudynių vietų gyvenusio lenko žurnalisto Kazimiero Sakowiczo užrašai (Sakowicz K. Panerių dienoraštis. V., LGGRTC, 2012).
Nors romanas didžiąja dalimi yra autobiografinis, jo negalima pavadinti memuariniu, nes pasakodamas geto kalinių bei jį „valdžiusių“ nacių istorijas autorius negali pasikliauti asmenine atmintimi: jis grindžia savo pasakojimą istorinę literatūra bei nuosava vaizduote.
Maža to, romano pasakotoją neteisinga būtų visiškai tapatinti su autoriumi, taigi čia ne tiek autoriaus, kiek jo personažo atsiminimai. Nereikia pamiršti, kad karo metu I.Argamakowas buvo vaikas, o savo romaną tema, jo, ko gero, neapleidusia visą gyvenimą, rašo būdamas brandaus amžiaus – tai dar vienas argumentas, kodėl kūrinio žanras neapibūdintinas kaip memuarai.
Šio teksto žanrą iš viso sunku apibrėžti. Tai yra ir teksto pliusas, ir tam tikras trūkumas: juk skaitytojas gali nepritarti bandymui perteikti geto vaizdus remiantis kitais, dokumentiniais, šaltiniais, juolab kad jie dažnai yra gerai atpažįstami, bet pateikiami be kabučių ir nuorodų, kaip autorinis tekstas (pavyzdžiui, Hermano Kruko dienoraštis).
Bet, mano manymu, svarbesnį ir vertingesnį romano klodą sudaro geto kalinių jausmų ir išgyvenimų rekonstrukcija, sutelkta į pasakotojo draugą, Čekijos žydų berniuką Hansį. Įsivaizduojamas Hansio pasakojimas apie getą meistriškai sukonstruotas iš romano autoriaus perskaitytų ir giliai emocionaliai perimtų pasakojimų apie getą.
„Mūsų kaimynai išėjo nuleistomis galvomis, neatsigręždami atgal. Mumyse liko gilus gėdos jausmas, kuris nuo tos dienos jau niekad mūsų neapleido. Nerimaudamas mąsčiau, kad galbūt būtent dabar kažkur kitur lygiai tą patį pažeminimo ritualą atlieka Hansis ir jo artimieji. Ir staiga suvokiau, jog gyvenu pasaulyje, kuriame valdžia − dabartinė, ankstesnioji ir, ko gero, būsimoji − gali su mumis daryti viską, ką nori, netgi išmesti mus it kokias šiukšles į sąšlavyną.“
Štai tokie romano fragmentai gali priversti skaitytojų ne tik susimąstyti apie Lietuvos žydų likimą, bet ir asmeniškai pajusti netektį.
Romano „Jerichas“ stilius – savotiškas, persunktas sauso makabriško sarkazmo, kurį vertėjai pavyko perteikti. Skaityti jį nėra „komfortiška“, o romano išleidimą neabejotinai lydės reakcijų įvairovė, bet abejingų jam nebus.
