Igor Argamante (tikroji pavardė Argamakow, g. 1928) – Vilniuje gimęs lenkų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Italijoje, Pizos mieste.
Pirmoje „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Lrytas.lt siūlo paskaityti trečiąją šio romano ištrauką.
***
Įžengęs į getą pasijutau lyg nusileidęs į apšnerkštą ir tamsų pusrūsį. Tarytum šviesa būtų prigesusi. Man prireikė net keleto dienų, kad vėlei pastebėčiau saulę ir žvaigždes. Jos nebebuvo tos pačios.
Mano šeima užėmė butą, kuriame buvo matyti skubaus iškeldinimo pėdsakų. Jo ankstesnieji savininkai akivaizdžiai nežinojo, kur juos ruošiasi gabenti. Galbūt tikėjosi galėsią vieną dieną čia sugrįžti. Jų turėta būti pagyvenusios, pasiturinčios poros, apie tai bylojo buto baldai.
Senos įrėmintos fotografijos, įvairūs mažmožiai, įmantrūs staliniai šviestuvai, jokių besimėtančių žaislų ar kitų vaikiškų niekučių. Vieno netikėtai nutraukto rytmečio pėdsakai, kai kažkas svetimas, uniformuotas ir su ginklu įsiveržė į jų namus ir įsakė sekti iš paskos.
Tuoj pat, nedelsiant. Lovos, regis, tebesaugojo šeimininkų kūnų šilumą. Kai naktimis nepajėgdavau užmigti, − o pirmomis savaitėmis tai nutikdavo dažnai, − man rodydavosi, kad regiu šių žmonių šešėlius, kurių gyvenimas taip netikėtai nutrūko.
Tai tamsiame kampe šalia komodos, tai įsipainiojusius užuolaidose, rodėsi, jie ten tūno valandų valandomis, nekrustelėdami, susitaikę su likimu, saugodami savo prarastus namus.
Brėkštant rytui šešėliai išnykdavo, kad ir vėlei sugrįžtų kitą naktį. Dieną prie jų daiktų bijodavau net prisiliesti, man rodėsi, kad jaučiu jų priekaištingą žvilgsnį. Paskubomis praeidavau pro veidrodžius, baimindamasis juos išvysti už nugaros.
Persisvėręs pro langą, matydavau medinę tvorą, dalijusią pasaulį į dvi dalis. Atpažinau, kad kitapus tvoros buvo gatvelė, vedusi pas mūsų dantų gydytoją. Kai prieš porą metų tėvai mano burnoje aptiko pirmąsias dantų ėduonies žymes, nuvedė pas daktarą būtent iš šios gatvelės.
Pameni, kaip tąsyk tu mane primokei: „Priešintis beprasmiška, – aiškinai. – Tik pasistenk kuo daugiau išpešti už savo dantį. Ten greta yra viena ledainė, nepraleisk progos! Ir dar pareikalauk, kad tėvai nuvestų tave į kiną.“ Ir išties, vos už keleto žingsnių nuo ledainės, šalia senojo žydų kvartalo, buvo įsikūręs nedidelis ir kuklus kino teatras, į kurį patekdavai pro tamsų ir dvokiantį praėjimą. Dieną ten rodydavo filmus vaikams. Tą popietę rodė tavo pamėgtą „Poną Tvardovskį“.
Buvai man apie jį pasakojęs daugybę kartų. Sniego užpustyta kaimo trobelė ir ten pasislėpęs Velnias, kuris ruošiasi iš lopšio pagriebti naujagimį – būsimąjį Karžygį, − mat nuo pat šio gimimo siekiąs pasiglemžti jo sielą. Kažin kodėl? Lemtingos dvikovos metu Nelabasis staiga nukreipia Karžygio kardą ir šis mirtinai perveria Karžygio mylimąją.
Velniui galiausiai pavyksta pagrobti taip trokštamą sielą, tačiau mergelė meldžiasi ir prašo Dievo Motinos Marijos užtarimo, Velnias priverstas išlaisvinti pagrobtą sielą. Vykstant dvikovai Nelabojo išvaizda buvo tokia šiurpi, kad aš nevalingai užsidengiau akis. Gali įsivaizduoti, kaip pyktelėjo mano tėtis, nekantravęs eiti namo:
Čia dabar, ne kiną žiūri, o akis dangstaisi?
Dabar tas Velnias mane laikė savo gniaužtuose. Mane, mano tėvus, mūsų bičiulius, mus visus. Ir net jeigu stipriai užmerkčiau akis, žinau, jis niekur neišnyktų. Aš negaliu pakilti iš vietos ir, palikęs kino salę, išeiti į saulėtą gatvę.
Supurtyti save ir užmiršti šią kvailą istoriją. Esu priverstas likti tamsoje ir žvelgti tiesiai Blogiui į akis. Jis jau išsirangė lauk iš už ekrano ir sėlino tarp kino salės eilių. Pasiimdamas tai vieną, tai kitą sielą. Niekas negalėjo užtarti pasmerktojo, niekas negalėjo pagelbėti. Ir jau niekas neįjungs šviesų, paskelbdamas filmo pabaigą.“
Įsitaisęs ant laiptų greta lango, kuris buvo toks purvinas, kad rodėsi keista, kaip apskritai pro jį šviesa prasiskverbia, sėdėjo akiniuotas berniukas. Jis buvo palinkęs virš knygos hebrajiškais rašmenimis. Hansis prisiartino ir nedrąsiai pasisveikino lenkų kalba.
Buvo spėjęs pramokti jidiš tiek, kiek užteko suprasti kitus, bet nepakankamai, kad jį patį suprastų. Žinojo, kad tai jo silpnoji vieta: Redst kein jidiš, bist nit kein jid − Jei nekalbi jidiš, nesi žydas. Akiniuotis itin rimtu žvilgsniu nužvelgė Hansį nuo galvos iki kojų ir paklausė, kuo šis vardu.
− Hansis? Argi tai žydiškas vardas? Ką tu čia veiki?
Teko vėlei teisintis ir atsiprašinėti, tarytum būtų kaltas. Nuo tos dienos Joselė, naujasis Hansio draugas, kartu su kitais kaimynystėje gyvenančiais geto berniūkščiais praminė prahiškį Hansele.
„Tu pameni, aš niekada nemėgau senamiesčio, žydų kvartalo. Nesigėdiju to pripažinti − man jis atrodė šlykštus.
Betvarkė, purvas, namais vadinamos landynės, rėkaliojantys žmonės ir kvapai – visa tai mane erzino. Žydų kvartalas buvo visiška priešingybė pasauliui, kuriame anksčiau gyvenau ir į kurį troškau sugrįžti. Tai, jog buvau įmestas į šią atstumiančią visatą, vertė mane neapsakomai kentėti.
Nors vokiečiai jau buvo spėję iš senamiesčio „iškeldinti“ didžiąją dalį senųjų jo gyventojų, vis tik ši teritorija pasirodė gerokai per maža sutalpinti ketvirtadalį viso miesto gyventojų. Žmonės gyveno sunkiai įsivaizduojamomis sąlygomis, kvėpuodami kaimynų šiukšlių dvoku. Pameni, senamiesčio žydų kvartale jau nuo seno spaudėsi per daug gyventojų. Varguomenė, kaip žinia, veltui nešvaisto erdvės, jai nereikalingos svetainės nei valgomieji − vargšų namai puikiai išsiverčia be šių „papildomų patogumų“.
Į tokį kunkuliuojantį žmonių katilą, kone besiliejantį per kraštus, ir įmetė mus drauge su šimtais kitų šeimų. Tiesa, geto teritorijos perimetras buvo kiek prailgintas: prijungtos dar kelios gretimos gatvelės, tačiau jų namų butai jau buvo užimti, didžiąja dalimi žydų. Nežydus vilniškius paskubomis iškraustė į nuo žydų atlaisvintus namus. Jau spėtus apiplėšti.
Gete išvydome tikriausią ir plačiausią žmonijos įvairovę. Prie senamiesčio gyventojų – krautuvininkų, meistrų, darbininkų, gatvės prekeivių, tarpininkų, elgetų – ar spalvingo aplink sinagogas ir religines mokyklas besisukančio pasaulio atstovų – rabinų, kantorių, sargų, mokytojų, Toros perrašinėtojų – bei kiek mažiau spalvingo nusikaltėlių pasaulio prisijungė lygiai tiek pat įvairių amatininkų iš miesto pakraščių. Čia buvo ir prestižinių kvartalų gyventojų: pasiturinčių prekybininkų, verslininkų ir bankininkų.
Anksčiau gyventa susiskirsčius pagal turtinį statusą tam tikruose kvartaluose, pastatuose ir netgi tų pastatų aukštuose, o gete viskas apvirto aukštyn kojom: žmonės buvo apgyvendinti atsitiktinai, kur papuolė: žinomas advokatas galėjo patekti į apleistą lūšnos pusrūsį, o jo batsiuvys − į prabangius viršutinio aukšto apartamentus. Ir taip nuo turčių iki varguolių, nuo tamsuomenės iki mokslo pažibų, nuo fanatikų ortodoksų iki užkietėjusių ateistų ar mešumadų – vadinamųjų atskalūnų. Negaliu sakyti, kad nuo visiškų skurdžių iki galingųjų. Gete mes visi tapome skurdžiais ir bejėgiais. Mus visus vienijo ta pati iš kitų išskirianti ypatybė − viena stipriausių ir labiausiai civilizuotų pasaulio tautų nepripažino mūsų teisės į gyvybę.
Visi tapo kankiniais ir didvyriais? Tikrai ne. Vieni, naiviai tikėdamiesi išnešti sveiką kailį, tapo gestapo patikėtiniais. Kiti, jų buvo daugiau nei pirmųjų, įsigudrino pasipelnyti iš nelaimės draugų. Bėgdami sovietai sunaikino ar su savimi išsivežė dalį politinių kalinių, o paprastiems nusikaltėliams plačiai atsivėrė kalėjimų durys.
Tad gete netrukus pasklido įvairiausio plauko piktadarių: nuo įprastų ganefų, vagių, iki tikrų valiutos padirbinėjimo meistrų.
Pastarieji ypač pralobo klastodami maisto korteles ir kitus dokumentus, jie turėdavo klientų netgi už geto ribų. Paklausiausi buvo darbo pažymėjimai. Kiti įsitraukė į juodąją rinką: vokiečiai juos taip pat laikė nusikaltėliais, tačiau turintiems, kuo susimokėti, parūpindavo, ko reikia. Būta ir tokių, kurie užmezgė ryšius su lenkų nusikaltėlių pasauliu ir gabeno į getą ginklus bei amuniciją.
Gete netrūko nei savo amatą praktikuojančių vagių, nei žudikų. Kai kurie veidai kėlė šiurpą vien į juos pažvelgus. Tikrai ne visi turėjo pašaukimą daryti žygdarbius, tačiau galbūt didvyriais tapo vėliau, prieš savo valią.
Getas buvo tikras pragaras. Alkis, šaltis, nuolatiniai nesutarimai, vandens ir drabužių stygius, nešvara, šiukšlės, drėgmė ir pelėsiai, blakės ir tarakonai. It į narvą sugrūsti žvėrys, buvome paeiliui atrinkti ir išsiųsti sunaikinti. Getas buvo tarsi mirties prieškambaris. Ne visi tai iš karto supratome.
Beveik kasdien vieną iš mūsų išsiųsdavo mirti, bet niekas negalėjo nuspėti, kada ateisianti jo eilė. Kaip parašyta Biblijoje? „Aš nutildysiu tavo dainas ir tavo arfų skambėjimą.“(1*)
Visi gyvenome iki kaklo panirę į srutas, tačiau ne visi buvome lygūs. Teoriškai taip, mat į getą buvo leista įsinešti po tris šimtus rublių ir po vieną lagaminą. O praktiškai – vieni pabijojo ir atidavė vokiečiams ir papuošalus, ir pinigus, jei jų turėjo daugiau.
Būta tokių, kurie įsinešė į getą papildomų pinigų ir brangenybių, tikėdamiesi, jog žydų bus pernelyg daug, kad visus patikrintų. Galbūt kuris nors turėjo stambesnę uošvę. Su papildomais ištekliais buvo galima nors truputį pasilengvinti gyvenimą. Arba būnant apsukriam ir įsitraukus į daugiau ar mažiau legalią veiklą.
Nedaugeliui, taip pat ir mums, ypač pasisekė: patekome į pasiturinčių šeimininkų namus. Likusiesiems teko apsistoti namuose, kuriuose trūko visko, išskyrus skurdą ir tarakonus. Papildomi ištekliai galėdavo padėti įsigyti padirbtus leidimus, bet ne visada užtikrindavo išlikimą. Paklausūs amatai buvo varguomenės rankose.
Elgetos ir inteligentai buvo pasmerkti sunkiems fiziniams darbams ir sunaikinimui. Melamedai, Talmudo žinovai, neapsukrūs ir nepralobę žydai, gyvenę savo atskirame pasaulyje, tapo pirmosiomis aukomis.
Privalėjau panirti į jidiš pasaulį ir iš pagrindų save pakeisti. Nustoti būti vaiku ir tapti jingele (2*). Nebe žydeliu, o jidele (3*). Neįsižeisk, iš pradžių tavo lenkų žydai man atrodė žydų karikatūros. O tam tikrais atvejais netgi apskritai žmonių karikatūros.
Jidiš kalba man skambėjo baisiau už bet kurią vokišką tarmę. Tu žinai, jog savo gimtąja laikau vokiečių, o ne čekų kalbą. Tada aš tuo labai didžiavausi.
O jidiš laikiau pavainike, vulgaria, svetimų žodžių užteršta kalba su išniekinta gramatika ir, tarsi to dar būtų maža, beprasmiškais rašmenimis. Pradžioje kankinausi. Paskui, priverstas kasdien jos klausytis, atsakinėti ir stengtis, kad mane suprastų, pripratau.
Farvogelte, farbiterte / farfolgte un farciterte / mir fremde fun der velt – Išbarstyti, nelaimingi, / persekiojami ir gąsdinami, / mes svetimi šiame pasaulyje. Kaip galėčiau tai pasakyti vokiškai?
Žinai, o mūsų būta sumanių žmonių. Nepaklusome įsakymui atiduoti vokiečiams visą atsivežtą turtą. Dalį paslėpėme prie savęs, kitą dalį atidavėme saugoti Janai ir Martai. Taip nusižengę galėjome gyventi kiek padoresnėmis sąlygomis. Mūsų grupę sudarė Prahos inteligentai. Žinojome, kad tai labiausiai vokiečių niekinama žmonių kategorija, kiekvienas privalėjo įsigyti naują amatą, laikomą praktišku, kad gautų darbo pažymėjimą ir galėtų įsidarbinti.
Kažkas prasitarė, kad vokiečiai pasigailėsią buhalterių, mat tokiai kruopščiai administracijai šie esą ypač reikalingi. Vokiečiai nelaikė jų inteligentais, veikiau nekenksmingais skaičių juodadarbiais. Mano tėvui, pagal profesiją mokytojui, neblogai sekdavosi derėtis, tad nedelsdamas pasiskelbė esąs buhalteris. Jį įdarbino fabrike „Kailis“, didžiulėje vermachtą kailiniais aprūpinančioje įmonėje.
Mano mama prisiminė jaunystėje siuvusi puikias prijuostes. Tapo siuvėja. Kelias savaites pradirbusi prie karinių uniformų ir šlapimu bei sperma permirkusių apatinių kelnių, ji taip pat pasiprašė įdarbinama fabrike „Kailis“. Siuvo pamušalus kailiniams. Ir taip gavo savąjį darbo pažymėjimą. Tebebuvau laikomas vaiku, tačiau nenorėdami rizikuoti tėvai ir mane į fabriką įtaisė.
Buvau kruopštus ir turėjau dailią rašyseną, ėmiau leisti valandų valandas palinkęs ties įmonės suvestinėmis. Kaip tada atrodė, mes turėjome visas galimybes išlikti.
Mano tėvas labai didžiavosi savo naujomis pareigomis, kurios mums sugrąžino saugumo jausmą.
***
1* - Ez 26, 13.
2* - Jingele (jid.) − berniukas.
3* - Jidele (jid.) − jaunas žydas.
