Per beveik 100 pastarųjų metų Lietuvoje buvo pasirodžiusius tik dvi mūsų tautiečių parašytos knygos apie Svetimšalių legioną. Pirmoji išleista dar 1917 m., antroji – 1936 m. Žilvaro Braznausko „Legionas – mano tėvynė“ yra trečioji lietuvio knyga apie tarnybą legendomis apipintame legione.
Lrytas.lt savo skaitytojas siūlo pirmąją šios knygos ištrauką.
Kastelnodari mokomasis pulkas – Aukštakrosnė
Legionieriaus Šarūno Užusienio, mirusio 1994 m. lapkričio mėn. 7 d., laiškas Rapolui (Rapolas – vieno iš Šarūno draugų slapyvardis LR parlamento gynimo metu. – Aut. past.)
“Sveikas, Rapolai!
Kaip jau supratai, esu legionierius. Pradėsiu nuo pradžių. Rugpjūčio septintą dieną atvažiavau į Strasbūrą, į Svetimšalių legiono verbavimo punktą. Ten iš pat pradžių paėmė dokumentus, parodė vaizdajuostę (informacinę) apie legioną, po to paklausė, ar aš sutinku tarnauti, aš, aišku, pasakiau, kad sutinku. Tada mane pavalgydino, perrengė sportine uniforma ir parodė, kur mano lova. Tam verbavimo punkte išbuvau tris dienas. Ten po pirmos medicininės komisijos patikrinimo kiekvieną dieną tvarkėme (tokių kaip aš buvo apie penkiolika) kambarius, teritoriją. Po trijų dienų nuvežė į Prancūzijos pietus, į Obanę, Legiono pirmą pulką.
Jo specifika – savanorių atrinkimas, ten taip pat yra Legiono štabas, orkestras. Vienu žodžiu – administracinis pulkas. Tai va, ten išbuvau mėnesį. Per tą laiką reikia štai ką nuveikti: keturis kilometrus nubėgti per penkiolika minučių, kraują priduoti, plaučius peršviesti, būti medicininės komisijos patikrintam (Vilniaus sporto dispanseryje, man atrodo, kad griežčiau tikrina) ir dar psichologinis testas. Pastarasis elementarus – nupaišyti penki kvadratai, o šeštąjį reikia pritaikyti prie tų penkių ir t. t..
Šiaip per tas dienas reikia dirbti teritorijoje, valgykloje, kavinėje ir kt. Savanoriams ten gyvenimas pusiau civilinis, nes jų ateina ir išeina šimtai. Tuo metu buvo šeši žmonės į vieną vietą, dabar vos ne keturiasdešimt. Ten, Obanėje, ir pasirašiau galutinę sutartį (pirmąją Strasbūre). Kai duoda visą amuniciją, pradedant nuo batų ir baigiant ausų kimštukais nuo šaudymo, prasideda labai įdomūs dalykai. Tada atrinktą komandą iš šešiasdešimties žmonių veža į Kastelnodarí esantį 4-ąjį mokomąjį pulką („učebkę“).
Ten įvažiavus nuotaika krinta iki nulio. Visur tvarka ideali. Svetimšalių legione viską daro patys legionieriai, čia civilių nėra. Tai va, pirma diena prasidėjo nuo to, kad kapralas negras ir seržantas mokė mus skaičiuoti prancūziškai. Nežinai skaičiaus – gauni smūgį į krūtinę. Po poros dienų visi mokėjo skaičiuoti. Čia priimta į dūdą įmontuoti, bet ne iki tokio lygio kaip Rusijos armijoj. Mano kompanijai pasisekė, nes mūsų sekciono (kuopos) seržantai ir kapralai per daug šito nekultivuoja.
Čia yra keli sekcionai, kur ir kojom paspardo. Bet jeigu nebūsi stabdys, tai gyvensi normaliai, netgi gerai, tarkim, kaip aš. Cha cha cha! Aukštas lygis. Kai seržantai sužinojo, kad esu parašiutininkas, desantininkas, seržantas (aš niekam nesakiau, jog esu leitenantas, ir teisingai padariau, nes čia legionieriai nemėgsta karininkų, kaip ir visose armijose) ir dar plius toks, anoks ir šitoks, tai mano reitingas labai išaugo. Su manim dar tarnauja vienas ukrainietis, vienas rusas, vienas latvis ir vienas rusas iš Latvijos. Legionieriai visus iš Sąjungos vadina specnazu.
Kambaryje gyvena po septynis, aštuonis žmones. Kambariui priklauso vienas dušas, trys praustuvai, vienas balkonas. Sąlygos neblogos. Maitina skaniai, bet mažai, kai kada išeinam iš valgyklos sotūs. Pabuvus „učebkėje“ savaitę, mūsų sekcioną išvežė į „fermą“ (karantiną), visą mėnesį gyvenome dviejų aukštų panašiame į tvartą name, kėlėmės penktą ryto, gulėmės vienuoliktą, lakstėme liežuvius iškišę. Valgyti davė tiek mažai, kad vos nebadavome. Visiems per tą mėnesį nei gramo lašinių neliko. Labai daug sportavome, mokė prancūzų kalbos (buvo normalūs užsiėmimai) ir šiaip visokio niekalo.
Po mėnesio įveikę penkiasdešimties kilometrų maršą gavome baltas kepures – tapome tikrais legionieriais. Po to grįžome į Kastelį. Po „fermos“ čia kaip rojuje. Ir prisivalgom.
Tai va, Rapolai, man čia liko mėnuo. Gruodžio 22 dieną baigiam „učebkę“ ir išsiuntinėja į dalinius. Aš važiuosiu į parašiutininkų pulką, į Korsikos salą. Čia pats kiečiausias Legiono dalinys. Ten yra keturios kuopos. Pirma – komandosai (dirba pagal dvi specialybes: kova miškuose ir kova mieste), antra – koviniai alpinistai, trečia – koviniai plaukikai, ketvirta – snaiperiai. Ten dar atskiras specnazo būrys, į kurį labai sunku pakliūti.
Sausio 15 dieną pirma ir ketvirta kuopos važiuoja į Jugoslaviją kariauti, o balandžio mėnesį juos pakeis antra ir trečia kuopos. Taigi, kad ir kaip būtų, pakariausiu Jugoslavijoje arba po dviejų mėnesių, arba po pusmečio. Dabar čia gaunu tūkstantį penkis šimtus frankų (nes esu be laipsnio). O kare gausiu apie vienuolika tūkstančių frankų ir dar šešiasdešimt tūkstančių premijinių. Paskui bus kelionės į Džibutį, Čadą. Na kaip, neblogai?
Tiesa, su manim tarnauja tokių tautybių šutvė: latvis, rusas, ukrainietis, lenkai, čekai, slovakai, jugoslavas, rumunai, švedas, šveicaras, airiai, anglai, belgas, kanadiečiai, marokietis, amerikietis, prancūzai, pakistanietis. Atostogos po metų – penkiolika dienų, po dviejų – dvidešimt penkios, po trijų ir t .t. – keturiasdešimt penkios dienos. Atostogauti į namus gali važiuoti ne anksčiau kaip po trejų metų. O dėl prancūzų kalbos, tai jau šiek tiek įkertu, kažką ir pasakyti galiu. Vienu žodžiu, nesigailiu, kad čia atėjau tarnauti, nes įdomu ir dar neblogus pinigus gausiu po penkerių metų.
Rapolai parašyk, kaip ten „Geležinis Vilkas“ gyvuoja, kas apskritai Lietuvoje dedasi, nes aš visai be informacijos, tik, jei gali, apie viską kuo plačiau. Tiesa, atsiųsk Kapsų gatvės indeksą, nes man reikia šefui parašyti. Būtinai perduok visiems linkėjimus. Viso! Šarūnas.”
Tik atvykę į Kastelnodarí dislokuotą Svetimšalių legiono 4RE mokomąjį pulką, pakliuvom po didžiuliu ir sunkiu presu. Tiek fizinis, tiek psichologinis spaudimas buvo sunkiai pakeliamas. Iki tol įsivaizdavau, kad dveji metai sovietinėje kariuomenėje leis man lengviau ištverti tą laiką, bet viskas prasidėjo iš naujo, nuo pradžios: vėl jaunas, vėl naujas, vėl visko teko mokytis. Režimas kaip ir nieko tokio, jei žiūrėtum į tvarkaraštį, bet tarpai tarp užsiėmimų ir pratybų… Tiksliau, tų tarpų nebuvo. Visiškai jokio laisvo laiko, išskyrus dvi valandas sekmadienį, kai sodindavo prie stalo ir liepdavo rašyti mamai laišką. Na ir, žinoma, pratybų pagal tvarkaraštį intensyvumas nemenkas, širdelė dirbo pilnais apsisukimais, kraują po kūną stumdydavo susitraukinėdama maksimaliais dažniais.
Aukštakrosnė – kitoks palyginimas niekada į galvą neatėjo kalbant apie 4RE, dar vadinamą Svetimšalių legionierių fabriku. O mes visi, laimingieji, po atrankos patekę čia, pasirašę sutartį bandomajam laikotarpiui, buvom įvairios kokybės rūda. Mus dideliais kiekiais pildavo į krosnį, aukštoje temperatūroje sulydydavo, idant susimaišytų mūsų geriausios savybės. Po to supildavo į formeles, aušindavo, grūdindavo, vėl kaitindavo, lydydavo ir vėl aušindavo, kol po paskutinės technologinės procedūros iš formelių cechų išvažiuodavom pavirtę kareivėliais. Manau, kad alavinių kareivėlių vaikams žaisti gamyba panaši, tik naudojama prastesnės kokybės geležies rūda ir grūdinimo procedūrų mažiau.
Nakčiai įrengiant stovyklą, šefas paskirdavo, kur koks skyrius nakvos. Seržantas duodavo nurodymus, kapralas dar nuo savęs pridėdavo, kas kokiu eiliškumu budės ir t .t. Pirmiausia būtina susirasti tinkamus medžius, tarp kurių bus lengva ištempti savo hamaką ir moskitų tinklelį virš jo. Tuomet mačete nuo žemės ploto, virš kurio kabės hamakas, kruopščiai pašalinami lapai ir šakos, kad lapuose nesusirangytų gyvatė, raudonas šimtakojis su šimtu nuodingų kojelių ar skorpionas. Ištempiamas hamakas, virš hamako pritvirtintas moskitų tinklelis užleidžiamas ant jo. Hamako virves, kuriomis pririšdavome jį prie medžio, nupurkšdavom skutimosi putom, antraip gali sulaukti neprašytų svečių – keliaujančių skruzdžių ar kitų nelabai malonių gyvių.
Kuprinę irgi pakabindavom aukštai pasimokę iš Dereko nutikimo. Tas paliko gal valandai prasegtą kuprinę ant žemės, o kai atkėlė jos viršų, iš vidaus į Dereką piktai spoksojo dvi didelės, gal dešimties centimetrų skersmens dydžio voro akys. Visomis savo plaukuotomis kojomis voras buvo įsikibęs į naująją savo buveinę. Derekas jį išprašė pagaliukais, tada iškėlė palapinsiaustę, o ten dar vienas piktai žiūri, irgi plaukuotomis kojomis įsispyręs, priešintis gindamas naujus namus pasiruošęs. Jei gerai pamenu, tada iš jo kuprinės iškrapštėm šešiolika vorų. Tiksliau, Derekas krapštė, o aš žiūrėjau per saugų atstumą. Nenuodingi jie, bet dideli, plaukuoti ir bjaurūs. Taigi geriau kuprinę užsegti ir pakabinti aukštai: vorai dar nieko, o jei kokia nors gyvatė ar skorpionas netyčia užklystų. Tada automatiškai ranką į kuprinę kišdamas gali ir nemaloniai nustebti.
Ties hamaku į žemę įkaldavom kuolelius, ant kurių nakčiai pamaudavom batus, kad naktį į juos neprilytų, skorpionas kiaušinių perėti nepradėtų, galų gale prasivėdintų batų vidus. Permirkusius prakaitu švarkus irgi džiovindavom pakabinę. Būdavo, švarką džiovini ir juo užsiklojęs. Bet jau antrą buvimo džiunglėse dieną jis nuo prakaito ir klimato sąlygoto rūgimo proceso taip dvokdavo, kad užsikloti geriau būdavo kokiu nors ponču. Susirangai į hamaką ir išsijungi trims valandoms. Pavargęs kaipmat užmigdavau, tačiau nuo tos susirietusios embriono pozos greitai pavargsti: nei pasisukti, nei apsiversti nuo šono ant šono.
Jei kas pasiūlytų pamiegoti hamake, nes tai esą labai smagu, romantiška, nesuprasčiau. Per tuos Afrikoje įvairiu laiku praleistus dešimt mėnesių apie du miegojau hamake. Nepatogiau yra tik visai nemiegoti. Tad, kurie dar nemiegojote, bet labai norite pamiegoti hamake, nesigraužkit – tai velniškai nepatogu. Na, į hamaką lipčiau nebent popietės siestai ir tai tik pusvalandžiui, jei šalia ilgakojė gražuolė palmės lapu vėdintų ir mango sultimis girdytų.
