Igor Argamante (tikroji pavardė Argamakow, g. 1928) – Vilniuje gimęs lenkų kilmės rašytojas, šiuo metu gyvenantis Italijoje, Pizos mieste.
Pirmoje „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ romano dalyje pasakojama apie vilniečio berniuko Igorio draugystę su bendraamžiu Čekijos žydu Hansiu, kuris su šeima rado prieglobstį Lietuvoje. Deja, neilgam... Į Vilnių netrukus įžygiuoja vokiečiai ir įkuria getą. Romanas ir skirtas šiam berniukui.
Romane į geto kasdienybę žvelgiama giedru vaiko žvilgsniu, todėl visi siaubingi įvykiai išgyvenami kitaip: smalsiai, naiviai, žaismingai. Antroje dalyje pasakojamos su Vilniaus getu susijusios istorijos iš kitų romano veikėjų perspektyvos. Tai žydas vagis Avidanas, kuris išdavė savo tautiečius, Vilniaus geto kovotojas Raulis, Vilniaus geto žydų policijos viršininkas Jokūbas Gensas, Mordechajus, kuris Paneriuose turėjo deginti savo tautiečių kūnus, šiems darbams vadovavęs vokietis Kurtas ir daugelis kitų.
Igoris Argamante romaną „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ parašė itališkai 2010 m., jį išleido italų leidykla „Bollati Boringhieri“.
Italijoje tai bene pirmoji grožinės literatūros knyga, skirta Lietuvos istorijai ir kultūrai.
Autorius nevengia būti ironiškas, atskleisdamas absurdą, kurį teko išgyventi romano veikėjams. Romanas buvo nominuotas vienai prestižiškiausių Italijoje Italo Calvino literatūros premijai.
„Kiekvienas grožinis tekstas ar kitas meno kūrinys Holokausto tema neišvengiamai pritraukia dėmesį. Manau, Argamante romanas to dėmesio tikrai vertas,“ – mano Rytų Europos žydų kultūros tyrėja dr. Lara Lempertienė.
Lrytas.lt siūlo paskaityti šio romano ištrauką:
− Žydai po mūsų stogu? Švenčiausioji Mergele Marija, saugok mus nuo pikto! Kokia gėda! − žinia tetą Mariną stačiai pribloškė.
Tiesą pasakius, buvo kalbama visai ne apie tą patį stogą. Marina, mūsų teta iš močiutės pusės, gyveno ne didžiajame daugiabutyje name, į kurį kėlėsi žydai, − ji buvo ištremta į vidiniame kiemelyje įsikūrusį mažesnį dviejų aukštų pastatą, besislepiantį daugiabučio šešėlyje, greta dvokiančios ir visad perpildytos atliekų talpyklos.
Tai būta pastato su mažomis, tamsiomis ir drėgnomis patalpomis, kur neprasiskverbdavo nė menkiausias saulės spindulys ir kuriose glaudėsi smulkaus sudėjimo žmonės, regis, pasmerkti nuolatiniams iškeldinimams. Puikiai tinkantis nepasiturinčiai giminaitei, kurią močiutė išlaikė vien dėl tos priežasties, kad šioji − „mūsų kraujo kraujas“.
Mano mama, iš teologinės pusės labai paviršutiniška moteris, veltui bandė prieštarauti:
− Betgi, teta Marina, kodėl Jūs taip nusistačiusi prieš žydus? Juk Jėzus taip pat buvo žydas.
Teta Marina neteko žado:
− Jėzus − žydas? Švenčiausioji Mergele Marija, kaip tau liežuvis apsiverčia taip piktžodžiauti? Jėzulis buvo lenkas, visi tai žino. Jo Nekalčiausioji Motina irgi buvo lenkė! Būtent taip, juk ji − Lenkijos Karalienė! − teta užbaigė savo kalbą tonu, kuris neleido prieštarauti.
− Judas Iskarijotas buvo žydas, štai taip! − pridūrė patenkinta.
Tetą Mariną ir močiutę siejo bendras įprotis − neleisti kitiems prieštarauti jų nuomonei, būtent dėl šio panašumo jos viena su kita ir nebendravo.
Paaukojusi savo nekaltybę ant Marijos altoriaus ir išsižadėjusi visų pasaulietiškų pagundų, teta Marina pasiskelbė šeimos dvasiniu autoritetu; kitaip nei močiutė, kuri nedalyvavo nei religinėse procesijose, nei devyndienių maldose Marijos garbei, kuri galutinai pasidavė Mamonos (1*) meilikavimams, pasišvęsdama nuompinigiams, mokesčiams, iškeldinimams ir pasaulietiškiems tauškalams, ir kuri dabar išdrįso priglausti savo namuose klastinguosius žydus.
Teta Marina pasirodė esanti gerai informuota. Viešpaties vardo niekintojų būta keturiasdešimties ir dar vieno berniuko. Šiems judaizmo išpažinėjams močiutė išnuomojo tris erdvius butus prašmatnioje daugiabučio dalyje. Jie čia atkako mažomis grupelėmis, nusisamdę du iš miesto aikšte zujančių vežimų su vietoje nenustygstančiu Šmuleku ant pastovo (tais laikais Vilniuje (2*) taksi dar nebuvo). Ir kol naujieji atvykėliai ruošėsi lipti žemėn ir krauti savo mantą prie daugiabučio durų, Šmulekas žaibiškai šoko iš vežimo ir įgudusio dirigento mostais nurodinėjo vežikams, kaip ir kur statyti vežimus. Beje, taip buvo veltui eikvojamos jėgos, nes arkliai patys puikiausiai žinojo, kur jiems sustoti. Bet Šmulekas nepasidavė − jis jautėsi labai svarbus.
Visa ši scena vyko kiemsargio Stepono akyse. Pasirėmęs į vartų koloną ir tvirtai spausdamas rankoje savo valdžios skeptrą − šluotą, kiemsargis stebėjo šį reginį besimainančiu žvilgsniu: tai su pašaipa, tai su neslepiamu pasipiktinimu. Su pašaipa, nes nemokėjo kitaip žvelgti į žydus, su pasipiktinimu, nes arkliai neišvengiamai apdergs gatvę, ir jam, kiemsargiui, teks visa tai iškuopti.
Šmulekas buvo Luftmensch, nei pastovaus darbo, nei nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis asmuo. Pasitaikius progai uždarbiavo tarpininkaudamas įvairiuose sandėriuose, nuolat lakstė vykdydamas pačius keisčiausius pavedimus ir iš esmės galą su galu sudūrinėjo gaudamas šalpas. Vienas klajūnas, nežinia kokiais keliais atkakęs iš Sarajevo, praminė Šmuleką serbiškai – jebi veter, krušančiu vėją, ir gal dėl to, kad junginys ne tik buvo madingas, bet dar ir panašiai skambėjo rusų bei lenkų kalbomis, Vėjakrušio pravardė Šmulekui prigijo visiems laikams.
Iš šalies Šmulekas atrodė žvairas, bet tai buvo tik įprotis dairytis vienu metu keliomis kryptimis. Kol kairioji Šmuleko akis naršydavo po purvą ar dulkes, nelygu metų laikas, dengiančias gatvių grindinį ir galbūt slepiančias kokią vertingą monetėlę, dešinioji atidžiai tyrinėdavo visus gatvės užkampius ir griovius, vildamasi užtikti skėtį ar kokį kitą pamestą daiktą. Dėl Dievo meilės, Šmulekas niekada neprasikalto nei mintimis, nei darbais ir šiukštu nieko nevogė, na, beveik nieko. Tačiau itin brangino visus savo radinius, lyg koks Meiseno porceliano ar Bucharos kilimų kolekcionierius.
Tą patį gebėjimą tuo pat metu žvilgčioti vogčiomis sau po kojom ir akies krašteliu stebėti aplinkinį pasaulį aš išvydau jau po keleto metų tarp rusų karo belaisvių, pavargusiu žingsniu žygiuojančių pirmyn atgal mūsų gatvėmis į priverstinius darbus, prižiūrint pasenusiems, išvaržų, išijo ir hemorojaus kamuojamiems vermachto kareiviams. Vos tik išvydę numestą nuorūką ar kokią valgomą atlieką − obuolio nuograužą ar apipuvusią bulvę − belaisviai žaibiškai pasilenkdavo ir čiupdavo nelauktą grobį, atskleisdami netikėtus energijos likučius.
Sutikęs kokį atokesnio štetlo gyventoją, Šmulekas niekada nepraleisdavo progos užvesti derybas dėl prekių partijos, egzistuojančios vien jo vaizduotėje. Tačiau geraširdžių žmonių pasitaikydavo vis rečiau ir Šmuleko prasimanyta debesų pardavėjo profesija buvo sunku verstis.
Tačiau šįkart jam pavyko netikėtai sėkmingai uždirbti, tai regėdavo tik sapnuose, bet prabudęs nedrįsdavo viltis, jog sapnas išsipildys.
Atvykėliai, kuriuos jis aprūpino vežimais, darė pasiturinčių žmonių įspūdį ir, nors priklausė tai pačiai religijai, tikrai nebūtų pašykštėję arbatpinigių. Tad tardamasis dėl kainos su vežėjais Šmulekas sugebėjo išsiderėti jiems geresnes sąlygas. Net ir kūdikiai nepasitenkina viena motinos krūtimi.
Stebėjau šį reginį susidomėjęs, kaip ir mūsų kiemsargis, iš ketvirto aukšto balkono. Pamačiau iš vieno vežimo išlipantį mano amžiaus berniuką su kuprine ant pečių ir krepšiu rankoje. Jis akimirkai sustojo ir ėmė dairytis aplinkui. Paskui pakėlė akis, nužvelgė pastatą ir išvydo mane. Nusišypsojo, o aš jam atsakiau rankos mostelėjimu. Taip prasidėjo mano draugystė su Hansiu.
Naujakuriai pasirodė esą pabėgėliai iš Čekoslovakijos. Jie prisistatė kaip žydai, bet jų išvaizdoje tai neatsispindėjo: jokių žydiškų veido bruožų nei gomurinės tarties, jokių energingų rankų gestų nei keistų ar senamadiškų rūbų.
Vyrų nepuošė barzdos, jie vaikščiojo nepridengta galva ir namuose nenešiojo kipos.
Jokių susuktų sruogų − peisų − palei smilkinius, o kutų − cicit, − paprastai kyšančių iš kiekvieno pamaldaus žydo skvernų, nė žymės. Trūko viso to, kas mano mieste paprastai padėdavo akimirksniu atpažinti žydą.
− Atrodo kaip tikri krikščionys, − nusprendė Kazimiera, mūsų virėja.
Keisčiausia buvo tai, kad jie visiškai nemokėjo jidiš kalbos, vargiai ją suprato ir tarpusavyje bendravo vokiškai.
− Viskas aišku, tai – vokiečių šnipai, − pro sukąstus dantis iškošė Profesorius (tiesą pasakius, Stasiukas buvo tik eilinis į pensiją išėjęs pradinių klasių mokytojas, bet kieme visi jį vadino Profesoriumi).
− O berniukas? Nejau jis irgi šnipas?
− Berniukas reikalingas priedangai. Jis − pasiuntinukas.
Profesorius 1920 metais kovėsi su rusais ir kariniai dalykai buvo jam jokia paslaptis. Kiekvieną rytą Stasiukas nusileisdavo į mūsų kiemą, kur parimęs ant jau nebenaudojamo šulinio krašto praleisdavo valandų valandas stebėdamas šiukšlių kelionę į talpyklą ar pirmyn atgal skriejančias tarnaičių kojas ir dosniai dalydamas visiems patarimus ir išsakydamas įvairias prognozes.
Mūsų kieme Profesorius buvo itin gerbiamas. Jis buvo nuspėjęs ir išpranašavęs bene viską: kometos pasirodymą, karą, Zosės nėštumą (advokato tarnaitės, susidėjusios su vienu kapralu, kuris galiausiai dingo karo sūkuryje, palikdamas šį vienintelį savo pėdsaką). Tik Profesoriaus pranašystė apie Vilnių vaduosiančių prancūzų išsilaipinimą Baltijos pajūryje dar nebuvo spėjusi išsipildyti. Dabar jis laikė savo pareiga stebėti tą penktąją Hitlerio koloną ir prireikus imtis veiksmų.
Mūsų persikraustymas į močiutės namus po tėčio suėmimo man reiškė bet kokio ryšio su ankstesniąja gyvenamąja vieta nutraukimą, draugų netektį, naują mokyklą. Baigėsi vienas pasaulis, jį keitė kitas, kurį dar turėjau užpildyti naujais bičiuliais, kraštovaizdžiais ir nuotykiais. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kai močiutės daugiabutyje apsigyveno mano bendrametis Hansis.
Tai buvo smulkaus sudėjimo, vidutinio ūgio berniūkštis, visad dailiai sušukuotas ir rūpestingai aprengtas, gerai išauklėtas ir rimtas, gal netgi kiek per rimtas savo amžiui. Kalbėjo gryna, jidiš akcento nei žodžių nesudarkyta vokiečių kalba; jokia smulkmena neišdavė jo kilmės, atrodė lygiai toks pat krikščionis, kaip ir mes visi. Vienturtis sūnus, jis buvo vienintelis vaikas visoje atvykėlių grupėje. Mes netrukus susibičiuliavome.
***
1* - Mamona (hebr. mamon − turtas) − Evangelijoje (Mt 6, 24 ir Lk 16, 9–13) minimas stabas, kuris simbolizuoja godumą, turtų kaupimą išsižadant amžinojo gyvenimo.
2* - Autorius visur rašo Wilno.
