– Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?
– Ir savo knygelėje „Stebėto jo užrašai", ir buitinėje kasdienybėje esu Gyvenimo Stebėtojas. Žiniasklaida, pramogasklaida, brukalosklaida ir visokia kitokia sklaida veikia kaip fonas, vienaip ar kitaip savo bevieliais būdais patekdamas mano vidun ir vėliau netikėtais pavidalais atsispindintis pasirašančiuose tekstuose. Visa ta įvairiaspalvė įvairialypio informacinio srauto sklaida – šiuolaikinės kasdienybės dalis, nuo kurios atsiriboti reikėtų specialių treniruočių arba radikalesnio gyvenimo būdo pakeitimo. O štai trigrašio kaišioti į politines realijas tikrai nemėgstu, nes politines realijas ir pilietiškumą suvokiu kaip du šiek tiek skirtingus dalykus. Geriau jau koks nors kuklus trigrašio kyštelėjimas lietuvių poezijos erdvėje kokiame nors PDR'e.
– Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?
Poetų aplinkoje lankausi retai, toliau sėkmingai esu SVETIMAS, kaip ir prieš dvidešimt metų. Kolegas poetus geriau pažįstu iš jų poetinių tekstų. Kadangi poezija – ne sportas, nesirungiama su sekundėmis, kilogramais ar atviroje kovoje su kitu poetu, tai ta konkurencija nėra tiesioginė. Žinoma, poezijos laimėjimus galima išmatuoti parašytų ir publikuotų eilėraščių skaičiais, išleistų knygų kilogramais ar tiražais, bet šiuose matavimuose pergalės labai sąlyginės, ir aš šioje plotmėje nesu pasiekęs reikšmingų pergalių. Mane labiau žavi tai, kaip skirtingai ir kitoniškai skirtingi poetai mato pasaulį ir kaip kitoniškai kiekvienas jų kuria savo poetinį pasaulį. Ar gali tarpusavyje konkuruoti skirtingi pasauliai ir kuris nors būti geresnis už kitą, jei jų sąrangos skiriasi? Pats paprasčiausias ir veiksmingiausias parašytų tekstų propagavimo būdas – jų publikavimas. Tokia tekstų propaganda kartais užsiimu. Paprastai tekstai turi savybę kalbėti patys ir gyventi savo gyvenimą, megzti savuosius dialogus su skaitytojais. Man, kaip dirbančiam reklamos srityje, visada baugu, kai reklama savo turiniu ir forma nustelbia tuščiavidures reklamuojamų produktų ar paslaugų formas. Ypač neskanu, kai taip nutinka kultūros bei meno pasauliuose.
– Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?
– Kultūros leidinius paskaitau internete. Popieriniai variantai kartais perkami kaip kolekciniai, dėl kokių nors konkrečių publikacijų, kurias norisi turėti lentynoje. Spaudos leidinių persikėlimas į internetą – akivaizdi tendencija, bet tai nereiškia, kad turėtų būti tik taip ir ne kitaip. Kaip turbūt galutinai neišnyks popierinės knygos, taip galutinai neišnyks ir spausdintinė kultūrinė spauda. Abu formatai – popierinis ir virtualusis – turi savų privalumų ir minusų, nė vienas jų nėra absoliučiai geresnis už kitą. Man jie tiesiog vienas kitą papildo ir suteikia pasirinkimo alternatyvą pagal konkretų poreikį.
– Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?
– Taip, renginių daug. Didesnėse sostinėse jų dar daugiau. Ir kartu mažai. Nes daug dar nereiškia gerai. Tiesiog pati pasirinkimo galimybė yra gerai. O toliau viskas priklauso nuo kiekvieno domėjimosi erdvių ir galimybių. Pavyzdžiui, Poetinis Druskininkų ruduo su savo anoniminių eilėraščių konkursais – man smagi kasmetė tradicija. Ar profesionalusis menas turėtų konkuruoti su pramogų kultūra? Tiesioginė konkurencija paprastai veda į niekur, į nereikalingą kaktomušą, dirbtinę diskusiją. Žmogus daugiasluoksnis ir visaėdis. Kultūriniu aspektu irgi. Valgo ir greitmaistinį dešrainį degalinėje, ir kokį nors ypatingą gurmanišką patiekalą prabangiame restorane. Čia labiau turėtų rūpėti ne skirtingo meno lygio konkurencija, o investicijos į kultūrinį žmogaus švietimą nuo pat mažų dienų, kad jis ir kultūrinėje plotmėje mokėtų pats atsirinkti, kas yra jo sielos maistas, kas sveika jo sielos harmonijai – vien dešrainiai ar ir kitokie skoniai su poskoniais.
– Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?
– Nesu susipažinęs su pažadais. Linkiu pažadėjusiems pažadų laikytis. Tiesiog trumpa istorija: Metų knygos rinkimų kontekste neseniai teko susitikti su vieno rajono mokyklos mokiniais. Mokytojų paklausiau, ar dažnai į mokyklą atvyksta rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, filmų kūrėjai. Atsakymas – labai retai. Va čia – į kultūrinį žmogaus lavinimą nuo mažų dienų – ir kreipčiau paramas, sujungdamas švietimo ir kultūros tarybų bei tarnybų skirstomas lėšas.
– Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?
– Mane labiau stebina ir vis nesiliauja stebinti saulėtekiai Nidoje ir saulėlydžiai ant Olando kepurės, potvyniai pamaryje, rūkai virš Sartų, Londono parkų voverės, lipančios į žmones kaip į medžius...
– Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?
– Pasaulį stebiu nuolat, visos antenos įjungtos nuolat. Tik ne visada jos prasimuša pro kasdienybės triukšmą ir pagauna tuos impulsus bei signalus, kurie paskatina užrašyti pirmuosius naujo teksto žodžius. Tad didžioji neegzistuojančios kūrybinės dienotvarkės dalis dažniausiai praeina tildant kasdienybės triukšmą ir mažinant eterio užterštumą.
