Netrukus pasirodys nauja ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“, kurioje „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas.
***
Pasileidimas klestėjo, ir valstybė, tiesiai pasakius, prie to prisidėjo, kiek galėdama. Poilsinės kelionės pagal vadinamuosius „profsąjunginius kelialapius“* (kitokių, laisvai perkamų, ne itin daug ir buvo) daugiausia būdavo skiriamos vienam šeimos nariui, retai – su sutuoktiniu, o jau kad visa šeima galėtų išvažiuoti su vaikais, buvo išskirtinai reta.
Dviejų miegamųjų viešbučio numeris neatsitiktinai būdavo vadinamas „liuksu“ (tai, kas Vakarų viešbučiuose vadinama junior suite, tai yra miegamasis su svetaine, kur galbūt yra sofa ir žurnalinis staliukas, buvo vadinama „pusiau liuksu“, kas yra savotiškai komiška, nes kiek primena kokio nors daikto įvertinimą kaip pusiau puikaus), ir tik jame galima būdavo užtikti dvigulę lovą, nes įprastame dviviečiame viešbučio kambaryje dažniausiai buvo dvi viengulės lovos.
Tai turėjo logikos, nes viešbučiuose nebuvo itin keista du nepažįstamus (tiesa, pagal tvarką – tos pačios lyties) žmones apgyvendinti dviviečiame kambaryje, kaip tolimoje jaunystėje esu patyręs vieną kartą Maskvoje.
Naujoji ekonominė tvarka vos brėško, ir aš, nuvažiavęs ten su Lietuvos radijo reikalais, atsidūriau viename triviečiame kambaryje su dviem kitais „diedais“, kurie buvo atvažiavę ar dėl kažkokių veržlių, ar dėl automobilių kuro priedų tiekimo, tačiau irgi buvo panašios ekonominės gyvenimo klasės.
Kadangi sviestu košės nepagadinsi, tai prisiminsiu dar du tos istorijos puslapius. Pamatęs, kad rūkau užsienietiškas cigaretes Camel (pirkau ten pat prie metro stotelės), vienas iš komandiruotėn atvykusių „diedų“ man pranešė: „Turbūt normaliai uždirbi, kad gali kamelą rūkyti.“ Pirmoji pamoka: tarybinėje sistemoje galima ne tik dairytis į kito žmogaus gerovės požymius, bet ir garsiai komentuoti.
Į Vilnių tais laikais lėktuvai skraidė iš tokio Vnukovo oro uosto, skirto skrydžiams šalies viduje. Oro uosto išvykimo pastatas buvo padalintas į dvi dalis, kurios buvo daugmaž vienodo dydžio.
Vienoje dalyje buvo gal, sakykim, 1500 keleivių, laukiančių skrydžio. Ji buvo skirta tarybiniams piliečiams. Kitoje dalyje, panašioje erdvėje, buvo gal 15 keleivių. Ta išvykimo salės dalis buvo skirta užsieniečiams.
Nors skirtumo ypatingo nebuvo (ir aš iš valiutos turėjau tik dvi Vokietijos markes, už kurias sėkmingai nusipirkau kavos valiutiniame bare), aš nuėjau laukti į užsieniečių salę. Kaip ir maniau, apsiavusio ne veltiniais ir ne su ausine kepure niekas mano dokumentų netikrino, galėjau sėdėti erdviai sau kaip užsienietis. Dėl tikrumo dar išsitraukiau ir šalia pasidėjau užsienietišką žurnalą.
Tai štai, grįžtant prie poilsio vietų. Šeimos reikalams tenkinti, kaip jau sužinojome, net ir viešbučio kambarį ne visada gaudavai (kai kur būdavo aiškus skelbimas – kambariai tik su rezervacija ir tik su komandiruotėmis), o čia juk net ne viešbučiai. Mes kalbame apie poilsio namus.
„Poilsio namai“ yra atgyvenęs pavadinimas, kurio skirtumą nuo viešbučio reikia įsisavinti, kad suprastum socialistinio poilsio specifiką.
Vakarietiška viešbučio samprata (ypač amerikietiško motelio su įėjimais į kambarius iš lauko, kur svečiai turi maksimalią autonomiją, jokio bendruomeniškumo ir kuo mažiau galimybių susitikti) socialistiniam gyvenimo būdui ir ideologijai buvo įtartina būtent dėl to, kad viešbutis visa savo esme yra ne kolektyvinis, o labai asmeniškas dalykas.
Į viešbutį atvažiuojama dažniausiai privačiai, neorganizuotai, pagal savo poreikius, išvykstama kada panorėjus, vakare grįžtama, kai šauna į galvą ir kai norisi miego, valgoma arba pačiame viešbutyje, arba mieste – vėlgi kaip šauna į galvą**. Tai yra tokia pati netvarkos ir nekontroliuojamo individualizmo išraiška, kaip laisvas valiutos pirkimas ir pardavimas arba laisvas darbo vietos pasirinkimas, baigus aukštąją mokyklą.
Bendruomeniškumui puoselėti buvo priimtinesni poilsio namai.
Poilsio namai, kaip organizuoto, tvarkingo, į sveikatą orientuoto poilsio įstaiga sveikiems žmonėms (tai yra atvažiuojantiems ne ligų gydytis), atėjo į Tarybų Sąjungą ne iš kur kitur, o iš nacių Vokietijos.
Didžiausias pasaulio istorijoje organizuoto poilsio kompleksas buvo pastatytas Vokietijoje, Riugeno (Rügen) saloje, Baltijos jūroje. Kompleksas, kuris vadinosi „Prora“, arba „Proros kolosas“ (Koloss von Prora), išstatytas prie jūros kranto tarp 1936 ir 1939 metų, buvo skirtas vienu metu ilsėtis dvidešimčiai tūkstančių žmonių. Pagal sumanymą, kiekvienas vokietis darbininkas turėjo galėti ten pasiilsėti.
Projektą valdė valstybinė Vokietijos poilsio organizavimo institucija, baugiai pavadinta „Kraft durch Freude“ („Į jėgą – per džiaugsmą“), kuri rūpinosi milijonų žmonių atostogomis ir poilsiu, nuo sporto klubų iki nuosavo kruizinio laivo.
„Proros“ kompleksas buvo visų poilsio namų motina. Visi dviviečiai kambariai buvo vienodo dydžio, 12 kvadratinių metrų, ir visi žiūrėjo į jūrą. Kambaryje buvo tik lovos, prausyklė ir spinta (tualetai ir dušai buvo koridoriaus gale). Kilus Antrajam pasauliniam karui, komplekso taip ir nespėjo baigti, baseinai taip ir liko nepastatyti, po karo tarybinė kariuomenė ten įrengė savo bazę, o paskui ambicingiausių pasaulio poilsio namų liekanos buvo naudojamos įvairiems tikslams, net pabėgėlių iš buvusios Jugoslavijos bendrabučiui.
Kad galima būtų įsivaizduoti planuotą to nacių komplekso mastą, reikia pasakyti, kad šių dienų didžiausias pasaulio viešbutis, esantis Mekoje, Saudo Arabijoje, ir besivadinantis „Abraj Al Bait“, gali apgyvendinti tik 8000 žmonių.
Vokiečiai, kurdami poilsio projektus, nebrangaus masinio poilsio darbininkams idėją savo ruožtu perėmė iš Anglijos bendrovės Butlins, steigusios šalyje pigias dideles atostogų stovyklas, kur prie vandens saulėje galėjo ilsėtis ir šiek tiek linksmintis paprasta darbininkų šeima.
Ten būdavo ir labai nepretenzinga nakvynė (tačiau anglai ir šiaip nereiklūs būstui), gal kokios nors lipynės, valgyklų korpusai, ir baseinas. Anglai nuo vaikystės pamilsta baseiną ir net pajūrio viešbučiai, kur visiškai šalia švarus paplūdimys, turi ir naudoja baseinus ne mažiau nei tie, nuo kurių artimiausias vandens telkinys labai toli. Anglų vaikų į jūrą nė varu nenuvarysi, kai greta esama baseino.
Būtent poilsio namai Tarybų Sąjungoje tapo organizuoto poilsio forma, tačiau, skirtingai ir nuo Britanijos, ir nuo Vokietijos, ir nuo daugelio kitų šalių, šeimos atostogos kartu visiškai nebuvo prioritetas, kelialapius skirstydavo priklausomai nuo to, kiek jų tekdavo darbovietei, ir žmonės neretai keliaudavo be savo antrųjų pusių, dėl to, suprantama, prasidėdavo paleistuvystė ir vadinamieji „kurortiniai romanai“, kuriems analogijų laisvame pasaulyje bemaž nebuvo.
Nors anglų kalboje yra analogiškas terminas holiday fling, jis beveik išimtinai taikomas jaunimui, nesusisaisčiusiam šeiminiais ryšiais.
Poilsio namuose būdavo ir šeimų, ir pavienių atostogautojų, o sanatorijose išimtinai būdavo pavieniai šeimų nariai – čia jau būdavo ilsimasi gydomaisiais tikslais, medikams paskyrus (išskyrus tuos atvejus, kai pažįstami gydytojai sugalvodavo būdų išsiųsti mėgstamą pacientą nemokamai pailsėti ir neradę itin sunkių susirgimų). Būtent sanatorijose žmonės po šeiminio gyvenimo metų sugalvodavo, kad yra pribrendę naujiems jausmams ir potyriams.
Nemažai reiškė ir tai, kad daugelis dėl prastų gyvenimo sąlygų tik išvažiavę rasdavo progą pasimylėti, nes gyvenimas viename bute su tėvais arba viename kambaryje su vaikais (arba ypatingais atvejais viename kambaryje ir su tėvais, ir su vaikais) nesudarė romantiškų sąlygų. Tiesą sakant, nesudarė jokių romantiškų ar žmoniškų sąlygų. Nuteistieji daugelio šalių kalėjimuose turi galimybę trumpai susitikti su sutuoktiniais atskirame kambaryje, o čia net ir tokio varianto nebuvo.
Kad siautėjimas ir ėjimas į kairę, atsiradus mažiausiai progai, buvo beveik norma, galima suprasti ir iš populiaraus anų laikų folkloro, šiek tiek atspindėto net ir sankcionuotame humore visokiuose satyros žurnaluose (Lietuvoje buvo žurnalas „Šluota“).
Vyras, netikėtai grįžęs iš komandiruotės ir užklupęs žmoną su meilužiu spintoje arba už užuolaidų, kaip ir vyras, grįžęs su lūpų dažų žymėmis ant marškinių apykaklės, buvo neišsenkamas to meto humoro siužetas.
Ypatinga romantiškų nuotykių kategorija buvo komandiruotė, kur galima buvo dvejopai prasisukti. Pirmiausia, susikukuoti su patikusia bendradarbe, jeigu ją išsiuntė kartu su jumis. Antra, traukiniai, važiuojantys per naktį, su restoranais (kur komandiruotės šventimas prasidėdavo praėjus pusvalandžiui po to, kai traukinys palikdavo stotį) buvo palankus postūmis pasilakstymui prasidėti kuo anksčiau.
***
* Profesinės sąjungos – visiškai skirtingai nuo Vakarų supratimo – buvo materialinių gėrybių ir gretutinių darbdavio teikiamų privalumų skirstymo mechanizmas. Vakaruose profesinės sąjungos buvo skirtos tam, kad galima būtų reikalauti geresnių sąlygų iš darbdavių. Kad būtų didesnis užmokestis, kad darbuotoją būtų sunkiau atleisti, kad darbdaviui nesinorėtų samdyti pigiau apmokamų jaunų darbuotojų, kad nebūtų pernelyg automatizuojamas gamybos procesas ir reikėtų kuo daugiau darbo rankų.
Tarybų Sąjungoje profesinės sąjungos skirstė paskyras (talonus) baldų komplektams, kilimams, dulkių siurbliams, taip pat kelialapius į poilsio namus ir sanatorijas.
** Dar labiau privatumą pabrėžia tradiciniai japonų viešbučiai, ryokan, kur pagal galimybes svečiai išvis nesusitinka ir nežiūri vieni į kitus niekur, išskyrus tik maudynes karšto vandens baseine, nes vakarienė tradiciškai patiekiama į numerį. Kadangi japonų viešbučiuose vyrai ir moterys dažniausiai maudosi atskirai, tai galimybės pamatyti, kas su kuo atvyko, beveik neturi niekas, išskyrus viešbučio savininkus.
Tai gan skiriasi nuo tarybinio viešbučio, kur registruojantis kartais būdavo tikrinami atvykusiųjų pasai ir santuokos antspaudai juose (buvo žiūrima, ar susituokę – jei nesusituokę, reikėdavo įkalbėti administratorę, ir tam dažniausiai padėdavo 3 arba 5 rubliai) ir kur itin budriai svečius sekdavo kambarinė-budėtoja, kuri saugodavo visą aukštą ir kurios kambarėlis su nuolatos įjungtu televizoriumi bei nuolatos kaistančia arbata stiklinėje su spirale dažniausiai buvo atviromis durimis ir prie lifto, kad ji galėtų matyti, kas pas ką vaikšto.