Netrukus pasirodys nauja ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“, kurioje „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas.
***
Lietuvių kalba nespėjo kartu su technikos pažanga, ypač kai 1970 metais Rusijoje, Toljatyje prie Volgos, buvo pradėti gaminti pirmieji tikrai masiniai automobiliai Žiguli, kurių pirmasis modelis buvo VAZ-2101*. Lietuviai priprato prie naujo gyvenimo būdo visai netrukus, ir į kalbą žodžiai byrėjo taip greitai ir gausiai, kad tvarkyti juos nebuvo kada.
Taip buvo daugelyje sričių. Viena iš labiausiai rusiškų ūkio sričių buvo laivyba, nors, kad ir kaip keista, būtent Klaipėdos uoste dar tarybiniais laikais greta rusiško ТИХИЙ ХОД buvo kone pirmasis oficialus, kelių metrų raidėmis užrašytas, iš visų pusių matomas angliškas užrašas ant doko sienos – SLOW SPEED**.
Atkurtos nepriklausomybės ankstyvuoju laikotarpiu pasirodęs pirmasis „Jūrų technikos, laivybos, žvejybos lietuvių–anglų–rusų žodynas“ (Klaipėdos universiteto leidinys, autorius Jurgis Banaitis, Klaipėda, 1994) atrodė ne tik kaip titaniškas darbas, bet ir kaip drąsus bandymas įvesti lietuvių kalbą ten, kur jos, regis, niekada beveik nebuvo.
Lietuvių kalbai sunkiai sekėsi suspėti ne tik paskui naujus daiktus, bet ir paskui naują realybę: valstybės ir gamybos administravimas, nauji darbo santykiai vis didesniuose kolektyvuose prašė naujos kalbos ir naujų įpročių. Kuo didesnės ir svarbesnės buvo gamyklos bei mokslinių tyrimų institutai, kuo daugiau naujienų būta jų darbe, tuo arčiau jie buvo rusų kalbos ir ne tik jos žodžių, bet ir sakinių struktūros.
Tada atsirado dalykų, kurie pasiliko, prikepė ir į kuriuos mes nebekreipiame dėmesio.
Pavyzdžiui, laiškuose vartojamas šlykštus kreipinys „Gerb.“ yra grynas rusiškos raštijos tradicijos palikimas. Paklauskite taip rašančio, kodėl jis neparašė „gerbiamasis“ arba „gerbiamoji“ – bene šešios sutaupytos raidės tokios svarbios, kad jas sutrumpinus sutaupoma daug laiko?
Ne, tai tiesiog duoklė raštijos sistemai, kuri buvo išprotėjusi dėl trumpinimo. Anglosaksų tradicijoje rūpinamasi ir mandagumu, ir suprantamumu, o rusai mus mokė kuo labiau mistifikuoti, žodžius jungiant ir kapojant, kad jie atrodytų skambiai, techniškai, sudėtingai. Kad visi žinotų, jog kalbantysis ne veltui penkerius metus ar daugiau aukštojoje mokykloje mokėsi.
Pirmiausia, lietuvių kalbą užteršė rusiško stiliaus trumpiniai: „redkolegija“, „vyr. redaktorius“, „vyr. inžinierius“, „genplanas“.
Paskui kaip tuštybės ir negalvojimo kirmėlės užplūdo žodžiai „specialusis“ arba „specialioji“, sutrumpinti iki „spec.“ Kai kada tai buvo nuostabiai sąžiningas būdas apibrėžti tai, kas buvo prieinama tik išrinktiesiems: spec. poliklinika, spec. mokykla, spec. parduotuvė. Tai dar būtų buvę suprantama.
Tačiau susirgimas išplito, ir keturios raidės buvo prikergtos prie visko, kas juda. Kiekvienu atveju, kai norėta pabrėžti kokį nors mistinį ypatingumą, pakakdavo pridėti „spec-“, ir taip atsirado „spectarnybos“, „specoperacija“, „specpriemonės“, „spectransportas“, „specprograma“, „specįgaliojimai“, „specužduotis“, „speckontrolė“.
Pakaktų atsitraukti ir pagalvoti. Specialiosios tarnybos – kas tai? Visos tarnybos yra specialios, ypatingos, nes kiekviena tarnyba atlieka specialią, jai priskirtą užduotį: kanalizaciją taiso tam skirta tarnyba, užsienio šnipus gaudo kita.
Visas transportas yra specialus: jei sniegui valyti reikalingas transportas, tai ir arkliui aišku, kad tam darbui netiks miesto autobusas arba asfalto volas.
Didžiausias idiotizmas yra „speckontrolė“ oro uoste, tik palyginti neseniai tapusi saugos patikra. Ta pati kontrolė taikoma absoliučiai visiems oro uosto lankytojams, svečiams, darbuotojams ir keleiviams, patenkantiems į uždarą teritoriją, todėl ji yra tiesiog kontrolė. „Speckontrole“ ją pavadino rusai, kad būtų baisiau ir kad žmogus suprastų, jog čia valdžia tikrai nejuokauja. Čia ne šiaip patikrins, nežinodami, ko ieško***, čia tikrins specialiais būdais, gal net guminėm pirštinėm ir labai, labai kruopščiai.
Žodį „spec.“ ligi šiol labai mėgsta žurnalistai, kurie bando juo pribarstyti pipirų į istoriją: ne keli pareigūnai sulaikė du sukčius, pasiklausę jų telefono pokalbio su auka, o „operatyviniai pareigūnai kruopščiai suplanuotos spec. operacijos metu, panaudoję spec. priemones, sulaikė itin pavojingais laikomus nusikaltėlius“. Iškart viskas atrodo labai rimta.
Vienas absurdiškas ir grynai tarybinis žodis sėkmingai nukeliavo į praeitį. Jaunesnioji karta jo net neprisimena: tai „automėgėjas“.
Tais laikais, kai privatūs automobiliai buvo retenybė, buvo priimta manyti, kad automobilį – autobusą, sunkvežimį, na, blogiausiu atveju, taksi – gali vairuoti vairuotojas specialistas. Normalus susisiekimas buvo visuomeniniu transportu – laisvas ir netrukdomas keliavimas nuosavu transportu, kur akys mato, atrodė įtartinas ir ideologiškai pavojingas. Taip pat įtartinas buvo ir pats noras turėti nuosavą transportą, todėl reikėjo tą troškimą kaip nors pasukti kitu kampu.
***
* Skirtingai nuo populiaraus įsitikinimo, kad šis automobilis buvo „nukopijuotas nuo italų“, konkrečiai nuo Fiat-124, kuris pasirodė kiek anksčiau, 1966 metais, iš tiesų jis nebuvo nei kopijuotas, nei vogtas, tiesiog rusai gamino kitaip pavadintus Fiat iš italų pirkta įranga, o pirmaisiais metais – ir iš itališkų detalių. Rusai pasirinko Fiat-124 tais pačiais metais, kai jis pasirodė (o ne morališkai pasenusį), tiesiog, kol buvo pradėta jo gamyba, praėjo nemažai laiko: skubos darbą velnias renka. Kaip komercinis projektas, rusiška italų automobilio kopija buvo be galo sėkminga: net patį pirmąjį modelį gamino 18 metų, iki pat 1988-ųjų, kiekvienas save gerbiantis vyras galėjo beveik bet ką automobilyje pataisyti, o primityvi konstrukcija padėjo šiems negudriems automobiliukams išsilaikyti apyvartoje daug metų ir nuvažiuoti pasakiškus atstumus. Jie buvo geri ne dėl to, kad negedo, o dėl to, kad juos galima buvo lengvai pataisyti ir gendančių dalių buvo nedaug. Patys rusai šią automobilių šeimą nustojo gaminti tik 2012 m. rugsėjį, nors Egipte gaminama ligi šiol.
Dar vienas populiarus mitas yra, kad Rusijos miestą Stavropolį pavadino Toljačiu (Togliatti) italų komunisto Palmiro Togliatti garbei būtent todėl, kad ten atsirado itališka automobilių gamykla. Tai netiesa. 1964 metų rugpjūčio 21 dieną Italijos komunistų partijos generalinis sekretorius Palmiro Togliatti, lankydamasis Arteko pionierių stovykloje Kryme, Ukrainoje, netikėtai mirė. Jam tada buvo 71 metai. Stavropolį pervadinti nuspręsta neįprastai greitai, per savaitę, ir rugpjūčio 28 dieną Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu miestą prie Volgos pavadino jo vardu. Iki itališkų automobilių gamybos tame mieste buvo likę daugiau nei penkeri metai.
** „Lėta eiga“. Šiandien jis yra jau ir lietuviškai.
*** Patys nežinantys, ko ieško, pareigūnai dažniausiai sutinkami mažose, atsilikusiose šalyse: susidūrę su nepažįstamos arba didesnės valstybės popieriais, jie sutrinka ir išsigąsta, tačiau bijo tai parodyti. Mano mėgstamas pavyzdys: nuėjus išsikeisti pinigų į banką Ganoje, kvailas tarnautojas visiškai susinepatogino, paėmęs į rankas lietuvišką pasą, ir ėmė jį vartyti puslapį po puslapio. Radęs seną JAV vizą, pamatė, kad jos galiojimo laikas jau pasibaigęs, ir atkišo man.
Aš jo paklausiau, ar, jo nuomone, kad išsikeistum Britanijos svarus į vietos pinigėlius Ganoje, reikia turėti galiojančią JAV vizą ir kodėl, ir koks apskritai jo reikalas yra banke žiūrinėti mano vizas, jis gūžtelėjo pečiais ir pradėjo kvailai juoktis kaip vaikas, kurį pagavo meluojant. Vėl pakartojo, kad mano vizos galiojimo laikas baigėsi. Aš dar kartą paklausiau, koks jo reikalas žiūrinėti mano vizas: „Ar turi, – sakau, – imigracijos tarnybos įgaliojimus?“ Mano idiotiškas klausimas su rimtu žodžiu „įgaliojimas“ tikrai paveikė, jis užsikimšo ir iškeitė pinigus.
Antrasis įsiminęs atvejis buvo Armėnijoje, Jerevano oro uoste. Tais laikais dažnai skraidydavau į Armėniją ir turėjau daugkartinę tos šalies vizą. Vienintelis apribojimas buvo toks: per metus bendras viešnagės laikas neturėjo viršyti 90 dienų. Jaunas, bet bukas tarnautojas, baksnodamas šratinuku, pradėjo skaičiuoti atvykimo ir išvykimo antspaudus ir laiką tarp jų – bet ne tą laiką, kai aš viešėjau Armėnijoje, o tą, kai aš ten nebuvau. Pamatęs, kad tas laikas viršijo 90 dienų, nubėgo pas savo viršininką, o šis jam liepė eiti atgal ir nekvailioti.
