Netrukus pasirodys nauja ketvirtoji jo knyga „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“, kurioje „Lietuvos ryto“ autorius pasakoja apie netolimos sovietinės praeities vaizdus, kvapus, skonius ir mintis. Portalas lrytas.lt pateikia knygos ištraukas.
***
Aistros dėl gatvių pavadinimų anaiptol nėra naujiena. Gatvių pavadinimai žmonėms buvo ir yra svarbesni nei paprastos lentelės – ir aš čia net nekalbu apie keistas, sodietišku patriotizmu alsuojančias aistras dėl lenkiškų lentelių Lietuvoje. Man lenkiškosios netrukdo, nežinau, kodėl turėtų trukdyti jums, Lietuvos dėl to prie Lenkijos neprijungs. Man, pavyzdžiui, žymiai mažiau suprantama, kodėl ligi šiol ant žalio medinio namo Vilniuje, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, yra rusiškas užrašas, kad ten gyveno rašytoja Žemaitė.
Antra vertus, ši rašytoja nemėgo tarpukario nepriklausomos Lietuvos ne mažiau nei šių dienų rausvieji runkeliai, tai gal ir dėsninga, kad ji pagarbinta rusų kalba.
Gatvių pavadinimai kelia prieštaravimų net ir tokiose šalyse, kur niekada nebuvo atsiboginusi Raudonoji armija. Anglijoje naujos statybos namus įsigiję žmonės pasipiktino, kai vietos valdžia vieną iš gatvių pavadino Afrikos nacionalinio išsivadavimo judėjimo didvyrio vardu. „Kas norės pirkti ten namą“, – sakė pirkėjai, nes afrikiečių vardais paprastai pavadinamos gatvės, užstatytos socialiniais būstais, tuose miestų rajonuose, kur policija bijo važinėti be šarvuočių.
Amerikoje, bet kuriame mieste, pasak humoristo Chriso Rocko, jei esi gatvėje, pavadintoje Martino Lutherio Kingo vardu, reikia dėti į kojas, nes nieko gero ten nebus. Žmogaus teisių gynėjo, juodaodžio dvasininko vardu nuosekliai vadino tas gatves, kur jis tikriausiai vargu ar būtų norėjęs pasirodyti be palydos.
Vilniuje tarybiniais laikais panašų siaubą sėjo Dzūkų gatvė (anksčiau buvusi Škaplierių) – daugiausia dėl sukarintos internatinės mokyklos. Įstaiga, liaudies vadinama „Dzūkų gatvės internatu“, buvo ten iki 1990 metų, kai buvo įrengti Vilniaus lietuvių namai mokiniams iš užsienio. 1960 metų internatas 1983 metais buvo sukarintas, tai yra disciplina buvo prisukta iki maždaug kalėjimo lygio, ir garsėjo kaip baisiausių miesto mažamečių banditų susirinkimas.
Kadangi tokias įstaigas kartais buvo mėgstama vadinti jubiliejų vardais, jis buvo pavadintas Visasąjunginės Lenino komunistinės jaunimo sąjungos 50-mečio garbei.
Po Antrojo pasaulinio karo okupuotoje Lietuvoje, kaip ir kitose tarybų šalies valdose, vietovių pavadinimai buvo keičiami, nors ir ne taip gausiai, kaip daug kam galėjo pasirodyti. Paklausk žmogaus – pasakys „viską pakeitė“, nors, atsisėdus prie žemėlapio, labai gerai matyti, kad ne, nieko panašaus.
Pavyzdžiui, rusai, išviję vokiečius iš Karaliaučiaus, ten nepaliko šlapios vietos, pakeitę tūkstančius pavadinimų – ne tik miestų ir gatvių, bet kiekvieno kaimelio ir upelio. Lietuvoje pakeistų miestų pavadinimų buvo vos keli: Marijampolė buvo Kapsukas (nuo 1955 iki 1989 metų), o dabartinis Visaginas 1975 metais buvo pavadintas tiesiog Sniečkumi, kai jį statė dėl Ignalinos atominės elektrinės, pagal vieno iš senų kaimų pavadinimą.
Antanas Sniečkus trisdešimt ketverius metus, nuo okupacijos pradžios (kai jis prisidėjo prie trėmimų į Sibirą organizavimo) iki pat 1974 metų, buvo tarybinės Lietuvos vadas, bet kažkodėl jį pagerbė nesmarkiai. Kad ir kaip žiūrėtum, jo vardu pavadino tik nedidelį miestelį prie Baltarusijos ir Latvijos sienos, apgyvendintą elektrinės darbuotojų, dauguma jų nė lietuviškai nekalbėjo. Galbūt tarp jų buvo ir tokių, kurie kurį laiką net dorai nežinojo, kurioje iš tarybinių respublikų apsigyveno.
Nors, žinia, po jo trylika metų valdęs Petras Griškevičius iki pat nepriklausomybės priešaušrio 1987 metais nė tiek negavo. Matyt, jau nebe keitimai buvo galvoje.
1986 metais Anglijoje du vyrai Marcas Polonsky ir Russellas Tayloras išleido knygelę „SSRS pagal originalią Karlo Markso idėją“, daugiausia pasakojančią apie tas Sovietų Sąjungos vietas, kur vykdavo turistai iš Vakarų: Maskvą ir tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgą).
Toje knygelėje, 55 psl., pridėtas „Bet kurio tarybinio miesto planas“, kuris, nepaisant to, kad schema išgalvota, yra nuostabiai panašus į tiesą.
Bet kurio tarybinio miesto centre yra Pergalės aikštė, kurią kerta Lenino prospektas ir galbūt Karlo Markso prospektas. Kiek toliau yra Tautų Draugystės bulvaras, o jau atokiau prasideda gatvės, pavadintos pagal revoliucijos penkiasdešimtmetį, Suvirintojų ir Replių gatvės, taip pat miesto gatvės, pavadintos trečiojo pasaulio broliškųjų šalių vardais.
Žiūrint į Lietuvos miestų tarybinių laikų schemas, matyti, kad revoliucinė liepsna, kaip čia pasakius, nelabai kaitriai švietė. Taip, daugumoje miestų (taip pat ir Vilniuje) centrinė gatvė buvo pavadinta Lenino* vardu. Pagrindinė Senamiesčio arterija, kuri dabar yra Pilies, Didžioji ir Aušros Vartų gatvės, vadinosi M. Gorkio gatvė pagal rusų revoliucinį rašytoją Maksimą Gorkį, rašiusį šiurpaus nykumo knygas apie kenčiančią darbo liaudį. Revoliucijai atėjus į Rusiją, M. Gorkis pagal galimybes stengėsi gyventi Italijos pietuose, kad pernelyg artimas sąlytis su išsvajotu režimu netrukdytų kūrybai.
Iš pagrindinių gatvių dar viena, vakarinę Vilniaus senamiesčio ribą žyminti Pylimo gatvė, vadinosi Komjaunimo gatve, bet, po teisybei, toji gatvė turėjo tiek pavadinimų, kad ir trumpas pakeitimas nelabai jautėsi: ir Purvinoji (Brudna), ir Arklių Turgaus, ir Reformatorių, ir Šaltinių (Zdrojowa), ir Karmelitų (Karmelitanskaja).
Reikėtų stebėtis ne tuo, kiek gatvių pavadinimų buvo keista, o tuo, kiek liko komunistų valdžios nepakeista: užtenka prisiminti vien tai, kad Kauno širdyje Laisvės alėja, trumpai (vos 15 metų, nuo 1946 iki 1961 m.) pabuvusi Stalino prospektu, taip ir liko Laisvės alėja. Tai lyg ir patvirtina teoriją, kad Kauno taip niekada ir nepasiekė tarybų valdžia: net 1919 metais pavadintos Laisvės alėjos, kuri garbino nepriklausomą Lietuvą ir jos idealus, niekas nepasirūpino pavadinti, pavyzdžiui, Karlo Markso gatve.
Apskritai, visas Kauno centras ir sovietmečiu buvo pilnas neidėjinių gatvių pavadinimų: lenkų bajorų rašytojos Elizos Ožeškienės**, kunigo ir poeto Maironio, lenkų ir lietuvių poeto Adomo Mickevičiaus ir anaiptol ne tarybinės Lietuvos apologeto, dainininko Kipro Petrausko.
Klaipėdoje dar geriau. Ten ligi šiol nesutariama ir nesugebama paaiškinti, kaip galėjo centrinė miesto gatvė vadintis ne Lenino, o Herkaus Manto vardu – XIII amžiaus prūsų sukilėlis, profesionalus karys ir nepasiduodančios baltų tautos simbolis tikrai niekur netilpo į tarybinę ideologiją.
Viena iš nuomonių, esą tai buvo Jono Gurecko, Klaipėdos komunistų vado 1968–1982 metais, nuopelnas (girdi, jis stengėsi uostamiestyje daugiau vadovaujamų darbų duoti lietuviams ir šiaip buvo tylomis už Lietuvą), nelaiko vandens (kaip sako anglai): gatvė vadinosi prūsų didvyrio vardu jau 1960 metais. Tais laikais Gureckas dar dirbo Vilniuje.
Uostamiestyje keistenybių buvo ir daugiau: sunku įsivaizduoti, bet pačioje okupacijos pradžioje, 1947 metais, Klaipėdos miesto valdžia prašė leidimo iš Ministrų tarybos Vilniuje pavadinti lietuvių gimnaziją Vytauto Didžiojo vardu.
Tada dar buvo likę šešeri metai iki Stalino mirties, miškuose tebekovojo tūkstančiai partizanų, o Klaipėdoje norėjo patriotiškai pavadinti gimnaziją ir net rašė dėl to į Vilnių. Ministrų taryba neleido, ir gimnazija buvo pavadinta, bet ne kokio nors tarybinio veikėjo, o Kristijono Donelaičio vardu. Kuo daugiau domiuosi tarybine praeitimi, tuo labiau matyti, kad net tarybinės ideologijos dalykai buvo prižiūrimi nei šiaip, nei taip.
Kristijonas Donelaitis, kad ir kaip žiūrėsi, nebuvo nei komunistas, nei revoliucionierius, o tik XVIII amžiaus kunigas ir rašytojas.
* Vladimiras Uljanovas (Leninas) buvo teisininko išsilavinimą gavęs ir neilgai pagal profesiją dirbęs rusų avantiūristas, kuris 1917 metais įvykdė Rusijoje perversmą ir valdė šalį iki 1924 metų, tada užvertė kojas, buvo užraugtas specialiame skystyje, kad negestų, ir iki šiol rodomas turistams Maskvoje kaip kokia iškamša.
** Kaip lietuvių buvo sugalvota ši pavardė lenkų rašytojai, neaišku. Eliza Orzeszkowa, mergautine pavarde Korwin-Pawłowska, o antroje santuokoje – Nahorska, niekada savęs taip nevadino. Jos vienas literatūrinių slapyvardžių buvo Gabriela Litwinka. Vadinti ją Ožeškiene – tas pats, kaip George’o W. Busho žmoną vadinti Bušiene arba Hillary Clinton – Klintoniene.
