Su Pauliaus V. Subačiaus pratarme.
2014 metais minėdami Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines iš naujo skaitome jo svarbiausio veikalo, poemos Metai tekstą, stengdamiesi suprasti, kaip jį skaitė mūsų pirmtakai.
Vienas parankių būdų tai daryti – nagrinėti teksto įvaizdinimą, jo medžiaginę raišką, arba bibliografinį kodą, kuris atspindi konkretaus leidimo statusą amžininkų akyse, prasmes, kurias poemai teikė teksto leidėjai, rinkę popierių, šriftą, užsakę iliustracijas, maketą, nustatę tiražą ir kainą, t. y. numatę leidinio plitimo sąlygas ir adresatą.
Kristijono Donelaičio poema Metai, parašyta apie 1765–1775 metus, pirmą kartą išleista 1818 metais, nuo XIX amžiaus pabaigos yra laikoma gyvuoju nacionalinės klasikos paminklu. Poemos reikšmė ypač išaugo XX amžiaus pradžioje lietuvių tautai susirūpinus savosios klasikos ištekliais.
Tačiau klasikos paminklui derantis bibliografinis pavidalas Metams suteiktas tik XX amžiaus viduryje: 1940 metais išleistas pirmasis (Juozo Ambrazevičiaus ir Vytauto Kazimiero Jonyno), vėliau ir dar keli prabangiai apipavidalinti poemos leidimai.
Su 1940 metais gimusiu bibliografiniu kodu glaudžiai susijęs Metų skaitymo kanonas pradėtas kvestionuoti tik tada, kai poema peržengė SSRS ir socialistinio bloko sienas erdvėje (švedų leidimas), o vėliau ir laike (Petro Repšio iliustracijos).
Studijos – pasekti vyraujančio Metų bibliografinio kodo atsiradimą, aptarti, kokiu būdu jis įgijo kanono galią, kaip šis kanonas veikė poemos skaitymą ir tolesnį jos įvaizdinimą, apčiuopti kanono irimo simptomus, – atskleisti svarbiausias šio proceso manifestacijas.
