„Supratau, kad turiu pasirinkti tik tuos popkultūros reiškinius, kurie svarbūs man kaip asmeniui ir tyrėjui. Tad atsirinkau tik nedidelį skaičių šios kultūros reiškinių ir veikėjų“, – atskleidžia A.Tereškinas.
Autorius knygoje užrašė savo mintis apie realybės televiziją ir pokalbių laidas, muilo operas, Džordaną Butkutę, įžymybių kultą Lietuvoje, kūnais dainuojančias merginų muzikines grupes ir Vilnių kaip popkultūros tekstą.
- Dar neteko skaityti tokios sociologinės lietuvių autoriaus knygos, kurioje šiuolaikinės Lietuvos analizė būtų pateikta taip patraukliai, suprantamai ir gyvai.
- Ačiū. Taip, stengiausi rašyti aiškiai, suprantamai, žaismingai, autobiografiškai, naudodamas ir fikcinius intarpus, tačiau neaukodamas analitinio aštrumo. Tai nėra visai įprasta strategija lietuvių sociologijoje ir apskritai socialiniuose moksluose.
Bet tai buvo sąmoningas pasirinkimas ir kartu iššūkis. Kiekviename skyriuje pasakoju vieno ar kelių popkultūros reiškinių istoriją.
- Pasirinkote labai skirtingus populiariosios kultūros reiškinius. Kas juos vienija knygoje?
- Kiekvieną knygos skyrių galima skaityti atskirai, tačiau visus juos sieja keliamos panašios problemos, tyrėjo asmuo, jo patiriamos emocijos, autobiografinis rašymo būdas.
Analizuojami popkultūros reiškiniai padeda atsakyti į, mano nuomone, esminius dabarties klausimus apie tai, ką reiškia gyventi gerą ar blogą gyvenimą, būti vyru ir moterimi, siekti dėmesio ir įžymumo, kentėti, užsiimti seksu, įsimylėti moteris, panašias į „Olialia pupytes“, nusivilti, priešintis nevilčiai, išgyventi gėdą, patirti nepatogumo jausmą. Todėl šią studiją galima laikyti ir savotiška tyrėjo autobiografija, papasakota gilinantis į popkultūros produktus.
- Labai netikėtas jūsų knygos skyrius „Ką reiškia būti įžymybe Lietuvoje: pasiklydę emocijose“, skirtas Lietuvos įžymybėms. Jame analizuojate sociologinį interviu su Agne Jagelavičiūte, žiniasklaidą ir komentarus apie įžymybes. Kuo ypatingos lietuviškos įžymybės? Ar jos skiriasi nuo globalių įžymybių, tokių kaip Paris Hilton ar Kim Kardashian?
- Jūsų minėtas globalias įžymybes palaiko nuolatinis žiniasklaidos dėmesys, patraukliai įpakuoti skandalai, dažnai susiję ir su seksu, periodiniai radikalūs išorės pokyčiai.
Lietuviškos įžymybės neatitinka šių „klasikinių“ įžymybių bruožų pirmiausia dėl puritoniškos ir moralistinės socialinės aplinkos: pas mus sekso skandalai negalimi (o jei įvyksta, baigiasi gana tragiškai, kaip Ruslano Kirilkino ankstyvosios jaunystės sekso skandalas, kai buvo paviešintos jo pornografinės nuotraukos), intymaus gyvenimo detalės slepiamos.
Tačiau stebint įžymybes jau kone dešimtmetį, matyti, kad išskirtinis Lietuvos įžymybių kultūros bruožas yra joje vyraujantis chamizmas: patyčios, žeminimas, socialinė nejautra – įžymybių elgesio standartas.
Kita vertus, ir mes patys, kaip įžymybių vartotojai, siekdami išsikrauti emociškai, į įžymybes nukreipiame savo neapykantą, pyktį ir įniršį. Per interviu A.Jagelavičiūtė sakė, kad žmonės žiūri į įžymybes taip, kaip į save. Todėl galima būtų daryti paradoksalią išvadą, kad tiek mūsų santykį su įžymybėmis, tiek su savimi pačiais labai dažnai persmelkia pyktis, neapykanta, noras žeminti. Tai savidestruktyvus santykis.
- Kaip rašote knygoje, „tiek mūsų neigiamas prisirišimas prie įžymybių, tiek įžymybių prisiimtas chamų vaidmuo – tos pačios gėdinimo, patyčių, netolerancijos ir smurto kultūros simptomas. Nekenčiu tavęs, nes noriu būti tavimi; žeminu tave, nes esu geresnis už tave; tyčiojuosi iš tavęs, nes tu man svarbus“.
Su šia kultūra siejate ir tiek Lietuvos viešajame gyvenime, tiek popkultūroje vyraujantį vyriškumą, kurį vadinate isterišku idiotišku protesto vyriškumu.
- Taip, šį vyriškumą įkūnijantys vyrai rėkte rėkia apie savo skausmus ir nerimastis. Jų elgesys rodo, kad vyriškumui gresia bet kas – ir stiprios nepriklausomos moterys, ir socialinės gerovės programos, ir lyčių lygybė, ir gėjai vyrai, ir smurtą šeimoje reglamentuojantys įstatymai.
Nors tokie vyrai ir viešajame gyvenime, ir mano analizuojamame seriale „Moterys meluoja geriau“ siekia įrodyti, kad jų vyriškumas tvirtas ir nepajudinamas, pagrindinės emocijos, kuriomis jis grįstas, yra baimė, nerimas ir gėda.
Vyrus nuolat lydi nesėkmės baimė: bijoma, kad nesugebėsi finansiškai išsilaikyti, nerimaujama, kad kiti vyrai ims niekinti tave, o moterys nebežiūrės į tave kaip į geidžiamą objektą; gėdinamasi pažeminimo ir kartu prisiimamas aukos vaidmuo, kuris patogus tada, kai reikia apkaltinti kitus dėl savo nepasisekimų.
- Netradiciškai knygoje aptariate ir moterišką seksualumą. Analizuodamas merginų muzikines popgrupes, tokias, kaip dabar jau nebeegzistuojančios „Olialia pupytės“ teigiate, kad gyvename pornoelegancijos kultūroje ir kad nebūtina smerkti savo kūnais dainuojančių merginų.
- Taip, pornoelegancija arba pornografinio seksualumo principai yra persmelkę televiziją, reklamą, populiariąją muziką.
Moterų ir kiek mažesniu mastu vyrų kūnai apnuoginami ir demonstruojami išryškinant pornografiškai labiausiai jaudinančias vietas.
Kita vertus, gyvename visuomenėje, kuri vis dar nesugeba atvirai kalbėti apie seksą ir seksualumą. Joje gana stiprus seksualumo prižiūrėtojų ir cenzūruotojų, pirmiausia Katalikų bažnyčios, konservatyvių politikų ir seksologų, vaidmuo.
Tiek socialistinis, tiek dabartinis „kapitalistinis“ režimas naudojo ir tebenaudoja seksualinę cenzūrą kaip gyventojų kontrolės įrankį. Galima sakyti, kad siekimas reguliuoti tiek seksualinius vaizdinius, tiek seksualines praktikas neatskiriamas nuo noro valdyti žmonių erotines mintis ir kartu drausti bet kokią seksualinę įvairovę. To Lietuvoje tikrai nemažai.
- Ar jūs teigiate, kad pornoelegancija – tai būdas pasipriešinti šiai kontrolei?
- Nebūtinai. Pornoelegancija taip pat kontroliuoja mus, nes mums dažnai siūlomi tik gana standartizuoti vyriško ir moteriško seksualumo vaizdiniai. Tačiau, mano manymu, mes, kaip popkultūros vartotojai, galime perkurti tuos vaizdinius savaip, priešindamiesi mums primetamoms seksualumo reikšmėms.
Dalyvaudami aiškiai pornografizuotoje kultūroje ne tik virstame bejėgiais kūnais ir organais, kaip mums norėtų įteigti moralistai, bet ir atrandame naują santykį su savo kūnu ir seksualumu. Olialia pupyčių klipas „Išpildyk mano norus“, kurį analizuoju knygoje, parodo, kad moteriškas kūnas ir seksualumas nėra vien tik gerai perkama ir pelninga prekė, bet ir individualaus pasirinkimo, savęs perkūrimo ir galios įrankis.
- Bet ar tai nėra pernelyg optimistiška „Olialia pupyčių“ interpretacija?
- Nemanau. Knygoje teigiu, kad popkultūrą interpretuojame atsižvelgdami į savo gyvenimo įvykius, į savo pačių patirtį ir emocijas. Todėl man merginos, dainuojančios didelėmis krūtimis, kolageno ar hialiurono rūgšties pripildytomis lūpomis, išreiškia kaitų, nenuspėjamą bei šiek tiek monstrišką moteriškumą ir kartu jį parodijuoja. Man kaip vartotojui ir tyrėjui toks moteriškumas kelia malonumą ir skatina fantazijas.
- Vienas iš knygos skyrių yra skirtas Džordanai Butkutei ir jos gero gyvenimo supratimui, atsiskleidžiančiam tiek jos dainose, tiek jos interviu ir biografijoje, parašytoje Jurgos Baltrukonytės. Kodėl Dž.Butkutė ir kodėl geras gyvenimas?
- Mane visada žavėjo Džordana Butkutė. Viename iš nesenų interviu ji yra sakiusi, kad laiko save „Lietuvos gėda“. Panašiai ir biografijoje rašoma, kad niekas nepavydi Butkutei jos gyvenimo.
Tad man norėjosi sužinoti, kaip ji įsivaizduoja gerą gyvenimą, kurį ji norėtų gyventi, juolab, kad apie gerą gyvenimą, subjektyvią gerovę ar laimę mąstome kiekvienas iš mūsų. Visi norime gerai gyventi ir būti laimingi, tačiau, kaip rodo apklausos, lietuviai yra viena iš nelaimingiausių tautų Europoje.
- Ar savo kūryba ir gyvenimu Dž.Butkutė atsako į klausimą, kaip turėtume gyventi?
- Na, ji pasiūlo savo viziją, tik nežinau, ar ši vizija daugumai iš mūsų priimtina. Pateikdama save kaip moterį-perteklių (ryškus makijažas, daug į akis krentančių papuošalų, rėksmingi rūbai), apsupusi save vartojimo daiktų gausa, trokšdama daug romantiškos meilės, ši atlikėja tarsi sako, kad meilės, emocijų, pinigų, alkoholio, daiktų perteklius – gero gyvenimo laidas.
Dž.Butkutė siūlo mums pertekliaus fantaziją tikrovėje, kurioje visada ko nors trūksta – pinigų, meilės, švelnumo, vyrų, sekso, draugų, užuojautos, supratimo. Tai kartu stipri kūrybinga „netradicinė“ moteris, kuriai “patinka taip gyventi/ Ir nuo nieko niekada nepriklausyt,/ Apie nieką negalvoti/ Ir mylėt, kai noriu aš pati!“ (daina „Man patinka taip gyventi“).
- Aptarėme tik keletą problemų, į kurias gilinatės savo studijoje. Joje taip pat labai asmeniškai aprašote Vilnių, kuriame gyvenate ir po kurį klaidžiojate, kalbate apie emocijų svarbą popkultūroje, analizuojate kentėjimo rinką ir skausmą kaip paklausią prekę pokalbių laidose. Joje skaitytojas tikrai ras sau įdomių temų.
Mane labiausiai džiugina jūsų optimistinis požiūris į popkultūrą: knygos gale teigiate, kad „popkultūra gali padėti mums susitvarkyti su varginančia kasdienybe ir išlaikyti aistrą gyventi“.
- Taip, visa mano knyga yra grįsta šiuo įsitikinimu. Kartu ši knyga – tai polemika su tais, kurie nurašo populiariąją kultūrą kaip „neteisingą“ kopijų, simuliacijų ir banalių emocijų žaismą.
Mano manymu, nors popkultūra gali manipuliuoti mumis ir piršti mums priespaudinę socialinę tvarką, ji kartu gali palaikyti viltį, kad įmanoma nugalėti dabarties neteisybes ir nelygybes.
Sutinku su tais užsienio tyrinėtojais, kurie teigia, kad nesuvokiant, kas vyksta šiuolaikinėje popkultūroje, neįmanoma būti nei politiškai raštingam, nei dalyvauti prasmingoje diskusijoje su skirtingų socialinių padėčių žmonėmis.
