Madeline Miller gimė Bostone, bet užaugo Niujorke ir Filadelfijoje. Brauno universitete ji įgijo klasikinės filologijos bakalauro ir magistro laipsnius. Jau daugiau kaip dešimt metų M. Miller moko vyresniųjų klasių moksleivius lotynų ir graikų kalbų, veda kursą apie Shakespeare'o kūrybą.
Be to, „Achilo giesmės“ autorė Čikagos universitete studijavo socialinius mokslus, o Jeilio dramos mokykloje – klasikinių tekstų adaptavimą, pasitelkiant šiuolaikinius raiškos būdus. 35-erių metų rašytoja gyvena Kembridže, Masačusetso valstijoje.
„Achilo giesmė“, šiuo metu išversta jau į 23 pasaulio kalbas, – patraukli knyga, ypač tiems skaitytojams, kurie domisi Troja ir Homero epais. Ji pasakoja apie Achilą ir Patroklą.
Achilas, „geriausias iš graikų“, jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus, – tvirtas, miklus gražuolis. Jam negali atsispirti nė vienas žmogus. Pasiekus žiniai, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę, visi Graikijos didvyriai pakviečiami į žygį prieš Troją.
Suviliotas pranašystės apie būsimą šlovę Achilas prisideda prie žygio, o meilės ir nerimo draskomas jo draugas Patroklas seka iš paskos. Jie nė nenumano, kad lemties deivės moiros jiems numatė sunkų išbandymą ir pareikalaus siaubingos aukos.
Antikos herojai autorės lūpomis prabyla kaip niekad gyvai ir poetiškai, didvyriai, dievai ir karaliai pasakoja netikėtą karo dėl valdžios ir grožio versiją, rašo judithstarkston.com. Toliau pateikiame pokalbį su rašytoja apie jos kūrybą.
- Achilas – ko gero, garsiausias herojus Vakarų tradicijoje. Spėju, prireikė nemažai laiko, kol šis personažas įgijo tokį pavidalą, koks yra Jūsų knygoje. Kokie Achilo asmenybės bruožai, perimti iš „Iliados“ ir kokie pakito jūsų vaizduotės dėka?
- Mane visada stulbino Achilo jaunumas. Lengva pamiršti, kad jis buvo jauniausias iš visų į karą patraukusių herojų. O juk jam teko sunkiausia – lemties našta. Jis puikiai žino, kad niekada negrįš namo. Todėl jo elgesyje juntamas tam tikras pramuštgalviškumas, sakyčiau, net akiplėšiškumas, būdingas žmogui, pastačiusiam viską ant kortos.
Iš Homero perėmiau nepaprastą Achilo tiesumą ir sąžiningumą. „Iliadoje“ jis sako: „Pasibjaurėjimo vertas it Hado vartai kiekvienas, kas širdyje galvoja vienaip, o kalba ką kita.“ Tai labai tvirta pozicija, ypač kai palyginame su Odisėjo manipuliacijomis, – šis veikėjas nuolat sako tik pusę tiesos ir daug ką nutyli.
Achilas – sudėtinga asmenybė, ir tai mane visada žavėjo. Tik pagalvokit, jis – nuožmiausia žudymo mašina achajų kariuomenėje.
Bet taip pat jis – talentingas dainininkas, aukščiausio lygio menininkas. Norėjau pabrėžti šią jo asmenybės pusę, juk kas žino, jeigu jis nebūtų Achilas, galbūt būtų tapęs kitu Orfėjumi.
Nagrinėdama šią Achilo pusę, atradau, kad jam būdingas tyrumas. Bent jau mano romane jis pasižymi įgimtu didžiadvasiškumu. Ši savybė dažnai susiduria su jo dieviškąja, egocentriškąja puse ir, deja, ne visada nugali. Bet ji tikrai egzistuoja. Achilas niekada nebūna žiaurus sąmoningai, be to, jį dažnai šokiruoja kitų karių žiaurumas.
- Kokie antikos kultūros atradimai Jums padarė didžiausią įspūdį? Galbūt įstrigo kokios nors Mikėnų kultūros detalės, net jeigu jos nepateko į knygą?
- Man labai patiko tyrinėti Minojo kultūrą. Kasinėjimai Kretoje atskleidė daugybę įdomių dalykų – Minojo kultūra buvo neįtikėtinai pažangi ir meniška, pradedant nuo vandentiekio ir baigiant puošnia keramika bei erotinėmis užuominomis piešiniuose, vaizduojančiuose šokinėjimą ant buliaus.
Man pavyko šen bei ten įpinti keletą detalių apie Kretą – dažniausiai rašant apie Kretos karalaitį Idomenėją. Deja, redaguojant beveik viską teko išmesti. Galbūt šios detalės nukeliaus į kitą knygą.
- Achilo motina Tetidė visiškai nevertina mirtingos meilės, kol žūva Achilas. Papasakokite, kaip įsivaizduojate Tetidę ir kaip formavosi jos personažas.
- Tetidės istorija man visada atrodė jaudinanti. Ji – antraeilė dievybė, apdovanota neeiliniu potencialu. Anot pranašystės, jos sūnus didybe turėjo pralenkti savo tėvą. Iš pradžių Dzeusas ja labai domėjosi, bet, išgirdęs pranašystę, išsigando, kad gali prarasti savo galią, – juk jis pats vyriausiuoju dievu tapo nuvertęs nuo sosto savo tėvą. Siekdamas apriboti būsimo Tetidės sūnaus galią, Dzeusas nusprendžia apvesdinti ją su mirtinguoju.
Tetidė ištekinama už Pelėjo ir jai tenka pratintis prie minties, kad jos sūnus – nors ir nepaprastas – mirs jaunas. Ji supranta, kad galiausiai jai nieko neliks.
Vis dėlto aš puikiai suvokiau, kad dievai nepanašūs į žmones, jiems tai neskirta. Nerimas, širdgėla, sielvartas – ne tie jausmai, kuriuos dievai galėtų ilgai pakęsti. Šie jausmai susiję su bejėgiškumu, o tam prieštarauja dieviška prigimtis.
Dievai nemoka ilgai liūdėti, jie veikiai savo skausmą paverčia neapykanta, pykčiu, kerštu. Bet Tetidė suvokia negalinti nieko padaryti, kad atitolintų neišvengiamą sūnaus žūtį. Ji nežino, kaip išsivaduoti iš sielvarto spąstų.
- Tetidės nepakantumas Patroklo ir Achilo meilės ryšiui – anachroniškas ir istoriškai vargiai pateisinamas, nors jos neapykanta nuosekliai juntama visame kūrinyje. Kodėl fizinis ryšys tarp Achilo ir Patroklo tapo Tetidės neapykantos priežastimi? Odisėjas irgi neigiamai atsiliepia apie jų santykius, aiškindamas, kad tokia meilė dera berniukams, o jie jau suaugę vyrai. Kokie istoriniai šaltiniai pagrindžia homoseksualumo temą jūsų knygoje?
- Iš tikrųjų Tetidės neapykanta Patroklui nėra susijusi su tuo, kad jis – Achilo mylimasis. Sakyčiau, tai labiau susiję su Patroklo asmenybe.
Tetidės akimis žiūrint, jis yra labai žmogiškas, o tai reiškia – silpnas. Vienintelė jos viltis – išaukštinti sūnų, kitaip tariant, paversti jį dievu. Tetidei atrodo, kad Patroklas tėra vidutinybė, kliuvinys, jai jis įkūnija visas blogiausias žmogiškas silpnybes, traukiančias Achilą žemyn. Be to, Patroklas yra jos konkurentas varžybose dėl Achilo dėmesio, o juk dievai – labai pavydūs.
Kalbant apie homoseksualumą antikos pasaulyje – nėra tokio dalyko, kaip tikslus atsakymas ar šaltinis, – ilgainiui viskas keičiasi, priklausomai nuo epochos, vietos ar socialinio statuso. Bet viena aišku – antikos laikais vyrui turėti meilužį buvo normalu, bent tol, kol jis nevengdavo vedybų ir apsirūpindavo palikuoniais.
O jeigu tokius santykius palaikydavo iš paauglystės išaugę ir žmonų neturintys jaunuoliai, tai būdavo laikoma keistenybe ar net nukrypimu nuo įprastų normų, – taip ir sakė Odisėjas. Pavyzdžiui, Aleksandras Makedonietis buvo atsidavęs savo mylimajam Hefaistionui, bet jis turėjo žmoną...
Deja, tiksliai nežinome, koks požiūris vyravo Mikėnų civilizacijos laikais – tai yra vykstant Trojos karui. Vienintelis mūsų šaltinis – Homero epai, bet jie sukurti penkiais šimtmečiais vėliau, o juk tuomet dar nebuvo bibliotekų, kuriose būtų galima atlikti nuoseklius tyrimus. Todėl rašant apie to meto normas, teko improvizuoti, bet aš rėmiausi rimčiausiais man prieinamais moksliniais tyrimais.
- „Achilo giesmė“ siūlo naują antikos herojaus, Homero epuose atitinkančio aristos achaion (geriausias iš achajų) apibrėžimą. Kaip Jūs manote, kas yra herojus? Kokia šios sampratos dalis perimta iš homeriškosios tradicijos?
- Esama daugybės herojų tipų – herojus gali būti tykus arba iškart krintantis į akis, jo privalumai gali būti susiję su fizinėmis ar dvasinėmis savybėmis, bet Homero pasaulyje išsiskiria keli tipažai: stiprūs vyrai, gudrūs diplomatai, nieko nepaisantys lyderiai ir atsidavę sūnūs.
Be išvardintųjų, ieškojau ir kitokių heroiškumo rūšių. Mėginau nagrinėti, ką reiškia būti etiškam tokiomis žiauriomis, smurtingomis aplinkybėmis. Ar tai išvis įmanoma?..
- „Achilo giesmė“ – Jūsų debiutinis romanas. Kas Jums labiausiai patiko knygos rašymo ir leidybos procese? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
- Man patiko tai, kad atsirado daug progų susitikti su knygų mylėtojais ir mitologijos gerbėjais. Knygos rašymas susijęs su vienišumo, atskirties jausmu, bet vėliau stebint knygos kelią pas skaitytojus ir tai, kaip jie priima knygą, užplūsta nenusakomas džiaugsmas.
Jeigu kalbėtume apie iššūkius – buvo įdomu išbandyti save socialiniuose tinkluose, ypač Twitter. Aš iš prigimties esu stebėtoja, mieliau klausausi kitų. O dabar stengiuosi pasikeisti!
- Apie ką planuojate rašyti toliau?
- Norėčiau dar kurį laiką likti Homero pasaulyje ir parašyti apie jį dar vieną knygą. Kurdama Odisėjo personažą, patyriau didelį malonumą ir užsimaniau papasakoti apie jį daugiau. Jo istorijoje mane ypač domina moterys – Kirkė ir, žinoma, Penelopė.
- Viename interviu minėjote, kad buvo svarbu nenutolti nuo Homero teksto. Ir Jums pavyko likti ištikimai jo pasaulėvaizdžiui. Stebina, koks platus Homero epų pasaulis, kiek galimybių jis teikia ištisoms rašytojų kartoms. Kaip manote, kodėl taip yra?
- Visiškai sutinku. Homero epai išties pasižymi ekspansyvumu, jie dosnūs interpretacijoms. Homero epai leidžia menininkui sukurti pasaulį, ne mažiau įtikinamą nei jo paties, ir vis tiek lieka vietos kitiems kūrėjams.
Manau, taip yra todėl, kad Homero kūriniai skirti deklamuoti, todėl jie pasižymi lankstumu – galima ką nors pridėti arba ko nors atsisakyti, priklausomai nuo auditorijos ir atlikėjo norų. Pavyzdžiui, romėnų poetas Vergilijus niekuo nenusileidžia Homerui, bet jo eilutės sudėliotos taip apdairiai, jos taip glaudžiai tarpusavyje susijusios, kad būtų sunku rasti vietos improvizacijai...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
