„Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – trečiasis Rasos Aškinytės romanas, stilistiškai pratęsiantis rašytojos grožinės kūrybos liniją (pirmas romanas „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 m., „Tyto alba“; antrasis – „Lengviausias“, 2011 m., „Vaga“).
Laimantas Jonušys apie romaną Žmogus, kuriam nieko nereikėjo:
„Kaip ir dviejose ankstesnėse autorės knygose, į žmonių santykių kasdienybę čia žvelgiama be sentimentų, bet skvarbiu, analitiniu žvilgsniu. Tai daroma ne moksliškai , o literatūriškai žaismingai. Su kandžia (bet nepikta, veikiau linksma) ironija bandoma kvestionuoti kiekvieną įprastinį santykių judesį, kiekvieną veiksmą ir atoveiksmį – per paradoksus ir šypseną norima parodyti, kad viskas yra ne taip, kaip paviršutiniškai atrodo.“
Autorės kūryba vertinama už originalų stilių, įtikinamus personažus ir gyvenimo siužetus. Be to, „dažnai išlenda Milorado Pavičiaus kūrinių dvasia. {...} Na, o juodasis humoras turėtų patikti kad ir tiems, kurie atmintinai žino Daniilo Charmso kūrybą.“
Audrius Ožalas
Rasa Aškinytė – humanitarinių mokslų (filosofijos) magistrė, rašo ne tik grožinės literatūros kūrinius, bet ir etikos, filosofijos vadovėlius.
„– Ar tu jauti man bent kruopelytę švelnumo? Jaučiu, kaipgi nejausiu. Kruopelytę jaučiu, švelnumo – ne.“
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo
