Gal todėl tekstai turi paantraštę – poesizmai ir yra abstraktesni. Autorius vengia linijinio racionalumo, todėl interpretacijos metaforizuotos.
Kūrinio struktūra grindžiama Hegelio triada – tezė, antitezė, sintezė arba – meilė, gyvenamo laiko ženklai, mirtis. Atitinkamai pavadinti ir skyriai: „Jausmų ganyklos“, „Dulkių pripumpuotos lėlės“, „Susijungiančios žiemos“.
„Romas Daugirdas remiasi tiek lietuvių avangardo (futuristų, dadaistų, siurrealistų), tiek postmodernistine tradicija, tokia, kaip performansas. Priešinga kryptis postmodernizmui ir performansui – minimalizmas: pagal žanrą ir formą pasakyti mažiau, o išreikšti daugiau.
Tas dvi priešingas formas R. Daugirdas suderina žanriniame naujadare „poesizmai“. Kiekvienas kūrinys turi trumpą, neutralų pavadinimą, prozai būdingą fabulą, savotišką ritminę struktūrą. Galima atpažinti ir trumpuosius žanrus – novelę ar aforizmą, ironišką ar autoironišką refleksiją, anekdotinį pasakojimą, parodiją ar paradoksą. Kūrinio turinį dažnai užšifruoja trigubo perkėlimo tropai. Kartojasi griuvėsių, dvasinio žlugimo, gyvenimo tuštybės motyvai, egzistencijos mįslės. Ironizuojamas dabartinis menas, moderni drama.
R. Daugirdas turi lakią kalbos fantaziją. Kiekvienas žodis tarsi laukia draugystės su kitu žodžiu. Poetas išradingai suranda jam vietą, suranda ritminę giminystę. Mieliausias jam laikas – būsimasis, „kada nereikės atrinkti blogesnio nuo blogo“. Ir dar tariamoji nuosaka, kuri padeda išreikšti egzistencinį neapibrėžtumą.“ – Vitas Areška.
