Knygą parengė turbūt geriausias menininko kūrybos žinovas – Vytautas Landsbergis. Profesorius rašo, kad būtent iš pareigos radosi Čiurlionio straipsniai apie Antrąją lietuvių dailės parodą – su pastabomis apie dailės prasmę ir liaudies dailę, – skyrius žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės apybraižų knygai „Lietuvoje“, dvi Česlovo Sasnausko muzikos veikalų recenzijos.
Tenka apgailestauti, kad itin vertingas Čiurlionio straipsnio apie naujojo dailės meno principus, savo estetinį požiūrį rankraštis pradingo, todėl neturime jokio galimo teksto „Apie dailę“, bet turime du „Apie muziką“, kuriuose autorius visai nekalba apie savo kompozicijas, tik plačiai apie rūpesčius muzikos kultūra.
„Reiktų mums patiems pasiklausti savęs, kodėl mūsų muzika taip sumenkėjo? Ar mums talentų stinga? Ar pritrūkome geros valios žmonių, kurie šioje dirvoje norėtų darbuoties? Ar mes patys nejaučiame geresnės muzikos trūkumo? Vis tai ne. Trūksta vien mūsų muzikos talentams jų visuomenės globos, jų visuomenės užuojautos. Trūksta taip pat žmonių, kurie įstengtų atvirai prisipažinti, jog taip, kaip yra – yra blogai, ir jog mes muzikos trokštame.“ – tai citata iš M. K. Čiurlionio straipsnio.
Pastabos apie dailę: „Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilavinime. Ji yra pirmutinis meilės, dailės pamylėjimo apsireiškimas, pirmutinis dvasios reikalų apsireiškimas, pirmutinis tvėrimo apsireiškimas. Neapšviestas žmogus, žiūrėdamas į esančius aplink jį gamtos gražumus, neišreiškia balsiai savo pasigėrėjimo, kaip tą kiekviename žingsnyje daro vadinamoji inteligentija, bet tai nereiškia, kad jis neatjaučia saulės tekėjimo ir nusileidimo gražumo, kad neatskiria giedros vaivorykštės nuo sunkaus debesies, upelio ūžimo nuo paukščių čiulbėjimo, tolimo griausmo murmėjimo nuo tamsaus iš senatvės miško bylos, pilnos paslapčių ir rimties.“
Knyga iliustruota Čiurlionio piešiniais, natų pavyzdžiais, nuotraukomis, faksimilėmis. Leidinys priskrtinas nuosekliai čiurlionianos darbų tąsai.
