Netrukus pasirodys nauja leidyklos „Tyto alba“ knyga „Antiška“, kurioje šis muzikos ir visuomeninio gyvenimo reiškinys atsiskleidžia visomis spalvomis – pirmiausia per „Anties“ poeziją. Knygoje A. Kaušpėdas pasakoja ir apie savo dukters Algės mirtį.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos ištrauką.
Baisiai džiugu!
Negaliu susitaikyti su Algės mirtimi. Atrodė, jai grįžus iš studijų Anglijoje, pagaliau pradėjome kartu gyventi, kurti. Atšventėm Algės dvidešimtpenkmetį... Po trijų savaičių ji žuvo.
Savaitė prieš Algės mirtį sugalvojau naujos „Anties“ programos pavadinimą – „Baisiai džiugu!“ Pamaniau, šiuose žodžiuose telpa visas šiandieninis gyvenimas: baimė dėl ateities, pavydas, pigi komercinė šypsena, svaiginimasis pramogomis. Pasiėmiau baltą rašomojo popieriaus lapą ir užrašiau: „Baisiai džiugu!“
Dvi dienos prieš mirtį Algė atėjo pas mane į darbą pasikalbėti. Buvo pirmadienio vakaras. Su didžiuliu entuziazmu pasakojo, kaip puikiai praleido savaitgalį Druskininkuose. Ilsėjosi viena, daug skaitė, naršė po internetą, vaikščiojo po parką, susipažino su senuku tremtiniu, ilgai ir nuoširdžiai su juo bendravo.
Grįždama pavėžėjo iki Vilniaus pusamžę moterį. Su pakeleive susidraugavo, išklausė jos nelengvo gyvenimo istorijos, pajuto didelę empatiją.
Spindinčiomis akimis, išraiškingai gestikuliuodama ji tęsė: „Tėveli, manyje kažkas pasikeitė, aš pajutau didžiulę meilę pasauliui, visiems žmonėms, kad ir kas jie būtų! Tai toks puikus jausmas! Nereikia nieko teisti, visus žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra...
Nekritikuok nieko, net artimų žmonių, kiek tik gali, būk švelnus ir mylintis. Ir viskas bus labai gerai, tu net neįsivaizduoji, kaip bus gerai!“
Algė juokėsi, bet skruostais tekėjo ašaros.
Džiaugiausi jos atradimais, sakiau, kad tai iš tiesų neįkainojamas patyrimas, bet prašiau taip nesijaudinti, žadėjau, kad jos gyvenime dar bus tiek daug visko gero ir... Supratau, kad kaip mokinys negaliu atlaikyti skvarbaus žvilgsnio. Vis nusukdavau akis į šalį... Ji teisi. Kaip dažnai tenka tik vaidinti savo socialinius vaidmenis. Apkabinau Algę, ir ji nusiramino.
Ankstų 2012 spalio 24-osios rytą suskambo telefonas. Skambino Algė, bet atsiliepęs netikėtai išgirdau policijos pareigūno balsą. Algės telefonu policininkas pranešė, kad ji žuvo.
Tvardydamasis, kiek įstengiau, užsirašiau pareigūno telefoną, tarnybos, kuri išvežė Algės kūną, duomenis... Ir išlėkiau į nelaimės vietą.
Po laidotuvių, tvarkydamas dokumentus, kišenėje radau popieriaus lapą, paskubomis išmargintą telefonų numeriais ir adresais. Vieninteliai tvarkingai parašyti žodžiai buvo – „Baisiai džiugu!“ Kokia ironija – tą baisų rytą nuo stalo pasičiupau pirmą pasitaikiusį popiergalį, tą patį, ant kurio buvau užrašęs naujos „Anties“ programos pavadinimą.
Po siaubingai sekinančio pusmečio nusprendžiau, kad turiu kažką veikti, nes sielvartas mane nužudys. Grįžau prie naujos „Anties“ programos.
Ką daryti su pavadinimu? Gal jį keisti? Tačiau jis nebekeičiamas, likimui panorėjus tragišku būdu susijęs su Alge. Susimąsčiau ir supratau, kad Algei išties patiktų pavadinimas „Baisiai džiugu!“, nes jo turinys šviesus – tai, ką prieš savo mirtį man atskleidė Algė: kad ir kaip būtų baisu, negaliu pasiduoti, turiu priimti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tiesų, turiu rasti jėgų tuo gyvenimu džiaugtis.
Kaukė
Būti savimi – tragiškai sunku... Žmonės stokoja originalumo, ir kaukės tai kompensuoja. Kopijuoti lengviau negu interpretuoti, kurti. Tačiau nebūtina kaukių vertinti kaip veidmainystės. Protingas žmogus visada po ranka turi jų keletą, nes nuolat būti savimi gali tik šventasis arba... silpnaprotis.
Privalome slėpti save, nes dažniausiai mūsų originalių nereikia. Žmogaus, kuriam ant kaktos būtų parašyta, ką jis galvoja, daugelis vengtų. Kaukė yra bendravimo filtras: ji paslepia tai, kas nereikalinga ir žalinga, ir parodo tai, kas priimtina. Kaukė – tai forma, aš – jos turinys. Gyventi savo gyvenimą – tai pripildyti formą prasmingo turinio. Forma turi būti darnoje su turiniu. Kai nėra turinio, forma virsta grimasa, o turinys be formos – nesuprantamas.
Gyventi savo gyvenimą be kitų ir ne dėl kitų būtų savižudiška. Žmogus yra sociali būtybė. Jis turi mokytis tinkamos elgesio ir išraiškos formos – mokytis grakščiai dėvėti kaukes ir gerai suprasti, kada tas kaukes galima nusimesti ir pasistengti būti savimi.
Žmogaus gyvenimą vertinu kaip nuostabią Dievo dovaną. Jei Dievas nusprendė man uždėti „Anties“ kaukę – pasitikiu jo sprendimu. Priimu jį.
Už kaukės – kaip už plytų sienos –
Sutiksiu tragišką naujieną,
Kad manęs jau nebėra,
Beliko kaukė ir tyla...
Ir kaukė privalės gyventi
Be šeimininko, be garanto –
Vien kaukės magiška jėga
Turės išsaugot ją...
Kaukė, kaukė, mano veidas – kaukė.
Kaukia, kaukia nelaimėlis po kauke.
Kiek kaukei paaukota metų,
Kad ji ir po manęs gyventų,
Kad ji išliktų geidžiama,
Kad žmonių būtų dėvima...
Gal kaukė atsidurs muziejuj,
Tamsioj dėžėj ar mauzoliejuj,
Kur bus žmonijos pamiršta,
Kol vėl bus atrasta...
Kaukė, kaukė, mano veidas – kaukė.
Kaukia, kaukia nelaimėlis po kauke.
Tik kaukė gali išgyventi,
Praaugti mus ir nepasenti,
Nes ji kaip laukianti knyga
Suras smalsuolį... Arba ne.
Kaukė, kaukė, mano veidas – kaukė.
Kaukia, kaukia nelaimėlis po kauke.
