Netrukus pasirodys nauja leidyklos „Tyto alba“ knyga „Antiška“, kurioje šis muzikos ir visuomeninio gyvenimo reiškinys atsiskleidžia visomis spalvomis – pirmiausia per „Anties“ poeziją. Skaitykite pirmą, antrą ir trečią ištrauką iš šios knygos.
Prisiminimai, istorijos, įžvalgos ir išpažintys nukelia skaitytoją į tą įsimintiną laiką, kai Lietuva ėjo laisvės ieškojimo keliu, o vėliau patyrė išbandymą laisve. Lrytas.lt siūlo paskaityti įžanginį šviesaus atminimo rašytojos Jurgos Ivanauskaitės straipsnį „Sugrįžimas iš tremties“, kuris buvo publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 1988 metų birželio 4 dieną.
***
„Anties“ (kurios, manau, nereikia pristatinėti nei roko gerbėjams, nei jo priešininkams) repertuare yra daina „Tremtis“. G. Patacko žodžiuose tikriausiai ne vienas atpažins savo būsenas ir nuotaikas: „Aš gyvenu – o nesimato..., aš gyvenu – o gal – buvau..., aš gyvenu – o atrodo – bandyčiau... priminti sau apie save..., aš gyvenu – o gal – dar būsiu...“
Raginimas sugrįžti iš tremties yra pagrindinė „Anties“ ir jos lyderio Algirdo Kaušpėdo deklaruojama tema. Nes tremtis – tai gyvenimas skolon, dar taip neseniai klestėjęs vegetavimas, įrėmintas lozungų apie šlovingą praeitį ir šviesią ateitį, egzistavimas ne čia ir ne dabar, puoselėjant viltis apie būsimą butą, namą, komfortą, mašiną, postą, paaukštinimą, medalį („Duokit medalį nuogam karaliui!“ – dainuoja „Antis“).
Tremtis – tai liūdnai pagarsėjusi vidinė emigracija, būdinga nemažai mūsų jaunimo ir inteligentijos daliai (juk vyravo nuostata, kas, kad žodžiais ir neišsakyta, kurią dabar A.Kaušpėdas desperatiškai rėkte išrėkia: „Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas, /... kam tu reikalingas?“).
Tremtis – tai pasyvumas, abejingumas, tingulys, konformizmas, melas, demagogija, pavydas – mus dusinančios, gožiančios šiukšlės, kurias „Antis“ ragina iššluoti („Salomėja – būk šlavėjai“).
Tremtis – tai vienatvė, susvetimėjimas, desperacija – destruktyvus pasaulio suvokimas, kai „ne tau, Martynai, mėlynas dangus, / Ne tau, berneli, rožėm klotas kelias...“ Tremtis – tai narkomanija.
Tremtis – tai įvairios sektos. Tremtis – tai nemeilė savo žemei, savo kalbai, savo tautai ir jos praeičiai (kuri buvo arba korektiškai nutylima, arba jėzuitiškai falsifikuojama).
Tremtis – tai savo žemėje gyvenančių žmonių nostalgija... savos žemės.
Tremtis – tai cinizmas ir dvasios atrofija, kai, vieniems mažos tautos atstovams prabilus apie jų žemę ištikusią „ekologinę mažakraujystę“, kiti tos pačios tautos atstovai užčiaupia jiems burnas, kai maža tauta svarsto apie totalinę evakuaciją sprogus atominiam reaktoriui.
Tremtis – tai baimė, kausčiusi mus ir vis dar tebekaustanti, tai bejėgiški kūrėjų alibi dėl juose glūdinčių vidinių cenzorių.
Tremtis – tai prarastas laisvės pojūtis. Laisvės pojūtis, kuris gal kiek iliuzoriškas, forsuotas, suvaidintas, o gal ir tikras (nebe visi žinom, koks jis?) prasiveržia „Anties“ koncertuose.
Žinoma, didesniajai žiūrovų daliai, ypač – paaugliams, tai roko terapija, kurios metu nukrinta varžtai, dingsta susvetimėjimas, uždarumas, susikaustymas, tai savotiškas ritualas, apeigos, vadovaujamos „kontrkultūrinio šamano“ (K.Stoškus).
Ši publikos dalis paprastai būna nusiteikusi „sakraliniam triukšmo vartojimui“ ir kurčia prasmingiems „Anties“ tekstams – visų pirma todėl, kad ilgą laiką roko muziką lydintys žodžiai buvo sakomi mažai suprantama (anglų ir kt.) kalba, antra – jauniems žmonėms būdingas tam tikras kurtumo sindromas viešai skelbiamam žodžiui.
„Anties“ tekstuose nėra infantilaus pesimizmo, kuriam pagavi paauglių auditorija. „Antis“ nepataikauja ištroškusiems vien pasilinksminimų ir žaidimų. „Ansamblio muzikantai – socialiai aktyvūs žmonės, būtent tokius, socialiai aktyvius, jie nori matyti ir savo klausytojus“, – teigia A.Kaušpėdas.
O kiti laisvai pasijunta išgirdę nuo scenos sklindančią teisybę, atmieštą socialine pagieža, aštrią, piktoką, niekuo nepridengtą. Teisybę, prie kurios dabar gal jau kiek ir pripratome, nors kai kam, klausantis „Anties“ tekstų, vis dėlto iškyla klausimėliai – „Kaip praleido?“, „Ar neprasidės ančių medžioklė?“ Ką gi, tokiems „Antis“ turi atsakymą:
Funkcionieriai – portfelių pilotai,
Funkcionieriai – Poncijai Pilotai,
Kad tik kas nenutiktų,
Maskva, Maskva nesužinotų.
Funkcionieriai – pradėkite bijoti –
Mes už demokratiją širdimi ir protu!
„Antis“ tvirtai laikosi nuostatos: „Tegyvuoja mintys, kurias mes galvojame, tegyvuoja žodžiai, kuriuos mes sakome!“
Treti patiria laisvės pojūtį, atsidavę karnavalinei koncerto atmosferai, ir į „Antį“ žiūri kaip į karaliaus juokdarį, kuriam – viskas leista. Beje, „Anties“ pasirodymai turi nemažai sąsajų su cirku, tik ne su tuo, prie kurio esame pripratę, kuris kelia mums alergiją, nes asocijuojasi su pigiais triukais, kiču ir ligotais gyvulėliais.
Cirkas – tai žaižaruojantis dioniziškasis pasaulis, iškylantis beveik kiekviename F.Fellini filme. „Cirkas, – rašo Manuelis Pereira, – tai ir gotika, ir romantizmas, ir barokas, ir siurrealizmas, tik ne klasicizmas: audringa, besiblaškanti dvasia negali įgauti klasikinio aiškumo.
Cirke sutelkta visa, kas netikėta, ekscentriška, paslaptinga, išdidinimas ir hiperbolizavimas – štai jo esmė!“ Manau, ne vieną šių bruožų galima rasti ir „Anties“ kūryboje, net pačioje jos muzikoje, keistose, barokiškai siurrealistinėse P.Ubarto aranžuotėse, kuriose taip pat skamba ir romantiškos, ir vaikiškai naivios, nuoširdžios gaidos.
Ta pačia dvasia pulsuoja paradoksalūs, neretai į juodąjį humorą ar į nonsenso poeziją (kurią anglai laiko tik savo privilegija) linkę tekstai. Dalies šių tekstų autorius pats A.Kaušpėdas, dalies – jaunas poetas E.Morkūnas. „Antis“ taip pat sėkmingai bendradarbiauja su G. Patacku. Kalbėdama apie „Anties“ tekstus, dar sykį norėčiau pabrėžti jų svarbą. „Mes skiriame mažiau dėmesio muzikinei dainos technologijai negu ideologijai, – sako A.Kaušpėdas. – „Antis“ – tai drąsių minčių ir idėjų ekspansija!“
Ekscentriškuose „Anties“ koncertuose-spektakliuose mus supanti realybė, tiksliau – rutina atsiveria lyg pro padidinamąjį stiklą, atsispindi kaip kreivame veidrodyje, iškyla tarsi košmariškame sapne, kuris gali prisisapnuoti žmogui, perėjusiam arba einančiam kryžiaus kelius iš kabineto į kabinetą ir vėl iš kabineto, ir vėl į kabinetą kokiame nors komitete, knibždėte knibždančiame draugų Tatatavičių (daina „Draugui Tatatavičiui“), tų biurokratų armijos monstrų.
Juk beveik kiekvienam iš mūsų yra tekę išgyventi nors vieną, kad ir mažytį, F.Kafkos „procesą“. Sykį A.Kaušpėdas pareiškė norįs statyti siaubo filmą ir, kai mano vaizduotėje ėmė kilti gotikinės pilys, begalinės anfilados ir jomis skriejantis koks nors kunigaikštis Drakula (žinoma, pats A.Kaušpėdas su juodu fraku ir savo makabrišku grimu), paaiškėjo, kad filmas turėtų būti apie „mažąjį žmogų“, atsidūrusį kokiame nors komitete.
Beje, tas komitetas vis dėlto asocijuojasi su Pilimi, bet F.Kafkos aprašytąja (romanas „Pilis“ tik dabar publikuojamas sąjunginėje spaudoje, nes anksčiau jame, kaip ir visoje F.Kafkos kūryboje, buvo galima įžvelgti pernelyg daug stagnacijos periodo realijų).
Galų gale cirko dvasiai artimas ir įspūdingas grimas (jo, taip pat kostiumų autorė – A.Kaušpėdienė), neatpažįstamai keičiantis visus ansamblio muzikantus, paverčiantis juos kažkokiais zombiais, monstrais, o, pasak A.Kaušpėdo, – „stalinoidais“. Paties A.Kaušpėdo personažas – tai Baltasis ir Rudasis klounai viename asmenyje (šiuo principu ne kartą rėmėsi F.Fellini, analizuodamas šiuolaikinius kūrėjus ir jų kūrybą).
Baltasis klounas – tai marionetiškai judantis antžmogis – diktatorius, šiuolaikinis Mefistas, virtuoziškai žongliruojantis visiems mums gerai pažįstamais biurokratinių ritualų atributais, fasadinės kultūros fetišais ir pompastiškų pseudotradicijų anturažu. Rudasis klounas – tai graudžiai juokingas „mažasis žmogus“, primenantis Ch.Chaplino ir M.Marceau herojus.
Tikriausiai kaip tik dėl pastarųjų savybių antiną taip myli vaikai.
Nors, beje, vaikai mėgsta ir bijoti – prisiminkime darželių folklorą, visas tas istorijas apie juodąsias moteris ar geltonąsias rankas, kurioms kažkuo artima fejeriška „Anties“ kūryba su konkrečiais baimių įkūnytojais: zombiais, mafija ar... troleibuso kontroliere.
Suaugusieji taip pat turi savo baimių – ūmių, chroniškų ar nepagydomų – kaip ligos, tačiau „Antis“ ragina nors trumpam jų atsikratyti. Pagrindinė šios grupės idėja yra išvesti savo klausytojus iš jau minėtos tremties, nugalėti įvairias baimes ir padėti jiems pasijusti laisviems. Tai nėra toks paprastas uždavinys, nes, kaip teigia E.Fromas, „kiekviename naujame žingsnyje slypi nesėkmės pavojus, ir tai yra viena iš dingsčių, kodėl žmonės taip bijo laisvės“. Ir gal ne be priežasties dabar tokia populiari parabolė apie tai, kaip Mozė keturiasdešimt metų vedžiojo savo tautą po dykumą, kol išmirė vergų karta.
Galbūt šiame straipsnyje per mažai liečiu „Anties“ muziką. Nesu roko specialistė. Bet manau, kad „Anties“, kaip ir bet kurios kitos muzikos, reikia klausytis, o ne skaityti apie ją.
„Antis“ – be jokios abejonės, stipriausia lietuviškojo roko grupė. Jos pasirodymą mūsų padangėje būtų galima palyginti su bombos sprogimu. Na, o ieškant analogų pasaulinio roko istorijoje... su „Bitlų“ atsiradimu. Aš jokiu būdu neketinu lyginti šių nepaprastai skirtingų grupių ar rasti ką nors bendra jų muzikoje, poetikoje, estetikoje. Turiu galvoje tą perversmą, kokybinį šuolį, poveikį tolesnei roko raidai, kurį padarė „Bitlai“ (Anglijoje ir visame pasaulyje) bei „Antis“ (Lietuvoje ir, tikėkimės, ne tik joje).
Beje, lygindama „Bitlus“ ir „Antį“, norėčiau pateikti vieną pavyzdį. Visi tikriausiai žino garsųjį „Bitlų“ himną „All you need is love!“
Meilės tema lydėjo visą „Bitlų“ kūrybą. „Antis“ retai dainuoja apie meilę, nors klausytojų minia kaipmat godžiai pasigauna „Kontrolierės“ refreną: „Meilė nežino ribų. / Žymėsiu talonus už du...“ Į šį gal kiek priekaištą primenantį palyginimą A. Kaušpėdas atsakė: „Bitlų“ laikais buvo galima dainuoti vien apie meilę, dabar pirmiausia reikia išvaryti neapykantą!“
Muzikos atžvilgiu „Antis“ – pakankamai originali grupė, padariusi nemažą įspūdį ir visko mačiusiems bei girdėjusiems „CBS News“ reporteriams, ir lenkiškojo „Magazyn Muzyczny“ korespondentams, ir tarybinio roko specialistams.
Apie kokias nors įtakas, manau, neverta kalbėti, norėčiau nurodyti tik kai kurias grupes ir dainininkus, į kuriuos orientuojasi ansamblio muzikantai: F.Zappa (JAV), „Talking Heads“ (JAV), „Trio“ (VFR), „Men at Work“ (Australija), Falco (Austrija), „The Police“ (Anglija), „U2“ (Airija).
Daug kam atrodo, kad visų tų spektakliais virstančių „Anties“ koncertų pagrindinis dramaturgas, režisierius, kompozitorius, scenografas, aktorius ir net žiūrovas (sugebėjimas į save pažvelgti iš šalies – vienas pagrindinių „Anties“ privalumų) yra A. Kaušpėdas, o kiti muzikantai atlieka tik statistų vaidmenis. Čia yra dalis tiesos, tačiau per „Anties“ repeticijas situacija iš esmės keičiasi. Joms dažniausiai vadovauja bosistas Gintaras Rakauskas, labai reiklus, profesionalus ir patyręs (jis grojo dar „Saulės laikrodyje“).
Žymiai praturtina muzikinę šio ansamblio paletę klavišiniais instrumentais grojantis kompozitorius ir vokalistas Vaclovas Augustinas. Atskirai norėčiau paminėti A.Kaušpėdo ir P.Ubarto tandemą. A.Kaušpėdo racionalumą, kategoriškumą, ekscentriką, rafinuotą ironiją papildo P. Ubarto poetiškumas, toks deficitinis šiais laikais širdingumas, tikrai lietuviškas lyrizmas ir humoras.
A.Kaušpėdas mėgsta tam tikrą plakatiškumą, deklaratyvumą, stiprius, net triuškinančius efektus, o P.Ubarto aranžuotės pasižymi subtilumu, tam tikra pirmaprade vaikiška laisve, jo muzikai būdingos specifinės erdvės, keistos gelmės ir žaižaruojantys verpetai, dėl kurių „Anties“ skambėjimo jau su niekuo nesumaišysi.
Prie šito „Anties“ specifiškumo daug prisideda pučiamųjų grupė: P.Ubartas (trimitas), P.Kovaliovas (altinis saksofonas), V.Kubilius (tūba), A.Luckus (trombonas).
„Anties“ pučiamųjų aranžuotės – laisvos nuo konvencionalių dalykų“, – teigia kompozitorius V.Augustinas. „Antis“ turi labai atsidavusį gitaristą A.Blūšių ir tikrą virtuozą L.Būdą, grojantį mušamaisiais. Taigi dar kartą, nesileisdama į platesnę analizę, aš siūlau šitos muzikos klausytis ir susidaryti apie ją nuomonę patiems.
Žinau, kad daugelis šio savaitraščio skaitytojų yra roko muzikos priešininkai. Todėl, kalbant apie roką, tektų veltis į daugelyje mūsų laikraščių bei žurnalų pradėtą, tęsiamą ir, mano galva, jau gerokai išsisėmusią roko priešininkų bei šalininkų diskusiją. Į šią diskusiją norėčiau įterpti tik vieną labai seniai išsakytą kiek apokaliptinį Lu Bu Ve teiginį: „Valstybės, esančios nuopuolio būklėje, ir žmonės, subrendę žūčiai, taip pat turi savo muziką, tačiau jų muzika nėra nei aiški, nei gryna, nei skaidri.
Todėl: kuo nirtulingesnė muzika, tuo melancholiškesni žmonės, tuo didesnis pavojus pakibo virš valstybės...“ Šiuo atveju vietoj „valstybė“ reikia sakyti „pasaulis“, o aiškumo, skaidrumo, grynumo nėra ne tik muzikoje, bet ir žmonių gyvenime, jų sielose...
Beje, šio ansamblio grojama „Odė bergždžiam darbui“ stulbinamai (lyg sferinis viską išdidinantis veidrodis) atspindi dar taip neseniai mus lydėjusias gigantomaniškas apeigas, kurioms jau tikrai galima taikyti Lu Bu Ve apibūdinimą. Tiesa, į roko gerbėjų ir jo priešininkų diskusijas paprasčiausia būtų atsakyti smagiu ir draugišku „Anties“ lozungu: „Tegyvuoja rokas darnioje kultūros vertybių šeimoje!“ Ir dar, kaip teigia A.Kaušpėdas: „Rokas – tai mūsų meilės prisipažinimas persitvarkymui.“
Kiekvienas „Anties“ pasirodymas scenoje yra nepakartojamas, nepanašus į kitą – tereikia prisiminti, kad „Antis“ koncertavo ir su V.Čekasinu, ir su V.Povilioniene, ir su „Ratilio“. Gaila, kad nėra galimybės juos įamžinti, nes tai, ką matėme A.Pozdniakovo filme „Kažkas atsitiko“, neišvengė apskritai šiai juostai būdingo konformizmo, snobizmo, kosmopolitizmo, o „Ančiai“ tai visai svetima.
Ansamblis siekia, kad įvykiu taptų ne tik kiekvienas koncertas, bet ir kiekviena nauja daina. Todėl kiekvienas naujas „Anties“ kūrinys nuo pirminės idėjos iki to, ką išgirsta klausytojai, nueina ilgą ir sudėtingą kelią (tuo galima paaiškinti ne tokią jau gausią „Anties“ produkciją).
„Mes norime, kad, klausydamasis „Anties“, žmogus pradėtų galvoti, – sako A.Kaušpėdas, – kad jis pasijustų kaip pakilęs į kalnus, iš kur toli ir plačiai matyti. Be to, mes tikimės, kad „Antis“ konsoliduoja lietuvių tautą, įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių ir pažiūrų jos atstovus.“
Dainavimas – tai žingsnis iš tremties. Dainavimas – tai laisvės pasireiškimas. „Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet kad savo daina suteiktų savo gyvenimui pavidalą, jį įbūdintų, – rašė O.Milašius. – Lietuvių liaudies daina – tai buvimas kartu, kuriame turi dalyvauti visi esantieji...“
Vieną saulėtą gegužės dieną pačioje Vilniaus širdyje – Gedimino aikštėje susirinkusi „Anties“ pasiklausyti daugiatūkstantinė minia pajuto tą šventą buvimo kartu jausmą. Suskambus kanklėms, scenoje pasirodė Veronika. Minia nuščiuvo, ir Veronika uždainavo: „Oi tu kleveli, žalias medeli, kodėl tu nežaliuoji..., oi tu berneli, jaunas berneli, kodėl tu nedainuoji...“ Veronikai pritarė A.Kaušpėdas ir visi „Anties“ muzikantai.
Dainą kaipmat uždainavo pakylą lipte aplipę metalistai ir po sceną zuję fotoreporteriai. Daina nuvilnijo per neaprėpiamą minią. Daina kilo link saulėje švytinčių Vilniaus bokštų, o žmonės buvo laimingi.
Išnyko mažiausias priešiškumas, nepakantumas, nežinia iš kur atsiradęs ir įkyriai mus persekiojantis noras skaldyti, ardyti, priešpastatyti, priešpastatyti, priešpastatyti: jaunąją kartą – vyresniajai, roką – liaudies ar simfoninei muzikai, elitą – masėms, talentingus – netalentingiems... Tada Gedimino aikštėje buvo tauta, iš visos širdies dainuojanti savo liaudies dainą.
Todėl ir aš norėčiau užbaigti „Anties“ šūkiu: „Tegyvuoja geležinis gyvenimo dėsnis, kuris vertė, verčia ir vers mus dainuoti.“
