Ar tikrai pakankamai žinome apie šią šalį, trečdaliu mažesnę už Lietuvą, tačiau
toli pralenkiančią gyventojų skaičiumi – beveik 8 milijonai žmonių labai nedidelėje
teritorijoje, turint galvoje, kad du trečdalius visos Šveicarijos užima kalnai, netinkami
gyventi. Ši šalis pralenkia mus ir gyvenimo lygiu, ne vien gyventojų skaičiumi.
Šveicarija žavi užsienietį, ypač tą, kuris augęs ir gyvenęs lygumose, nuostabiomis,
baltumu žėrinčiomis Alpių viršūnėmis, kuris neišnyksta visus metus ir matyti už
dešimčių kilometrų, puikiai sutvarkytais slėniais su šiuolaikiniais miestais, kaimais
ar miesteliais, su senovinėmis pilimis ir idealia švara, pedantišku tvarkingumu ir
punktualumu.
Tai turtinga daugiakalbė valstybė, susiformavusi iš kelių kultūrų
samplaikos, garsėjanti aukštosiomis technologijomis, labiausiai išplėtota Europoje
savivalda, unikalia bankų sistema ir galingų valstybių pripažinta neutraliteto politika,
kurios pradėta siekti dar XVI amžiuje.
Knygos autorius, buvęs generalinis konsulas Ženevoje, vėliau – Lietuvos ambasadorius
Berne, daugiau kaip ketverius metus gyvenęs Šveicarijoje, pateikia puikią
šios šalies panoramą, iliustruodamas gausia informacine ir vaizdine medžiaga.
Pateikiame knygos ištrauką:
Šveicarai mandagūs, bet nebūtinai draugiški svetimiesiems
Vienas žinomas šveicarų rašytojas ir kandumu garsėjantis publicistas Andreasas Tylas (Andreas Thiel) 2010 m. sausį savaitraštyje „Weltwoche“ su ironija rašė apie šveicarų požiūrį į užsieniečius:
Mes, šveicarai, esame mandagūs, bet mes nesame draugiški. Mandagumas yra pagrindinė helvetų dorybė, išlavintos mandagumo formos leido mums, šveicarams, nepaisant kultūros bei kalbos skirtumų, taikiai sugyventi. Šveicariškas mandagumas tarnauja taikai, stabilumui, o tuo pačiu ir mūsų gerovei.
Vokiečiai ir kiti užsieniečiai šveicarų mandagumą ir korektiškumą priima kaip svetingumą, bet tai ne visada teisinga. Tikras šveicaras, pavyzdžiui, vengia tiesioginio neigimo. Vietoj žodžių „ne, taip nėra“, jis greičiau pasakys „galbūt to nėra“.
Iš tiesų šveicarų intelektualai buvo ir yra gana kritiški savo pačių, savo šalies ir visuomenės atžvilgiu. Žinoma, ne visi ir ne visada, bet dauguma – tikrai, nes intelektas ir savikritika dažniausiai esti greta. Įsitvirtinęs stereotipas, kad šveicarai – ne tik mandagūs, bet pedantiški, uždari ir nelabai linkę bendrauti žmonės. Iš dalies tai tiesa. Jūs galite dviese su šveicaru važiuoti viename traukinio vagone porą valandų ir išgirsite iš savo bendrakeleivio tik pasisveikinimą įlipant ir atsisveikinimo žodžius išlipant.
Šveicarai kuklūs, patriotiškai nusiteikę, didžiuojasi, kad yra šveicarai. Jų gatvės pilnos valstybinių vėliavų, nesvarbu, ar tai būtų Ciurichas, ar Ženeva, ar mažas kurortinis miestelis Murtenas/Morat. Tačiau, kita vertus, šalia raudonos vėliavos su baltu kryžiumi visada plevėsuoja ir to miesto, ir kantono vėliavos. Vėliavos didžiulės, dažnai keičiamos, todėl švarios.
Per ketverius su puse metų neteko matyti nublukusios šveicarų vėliavos. Kitur mačiau. Taigi jie myli ne šalį apskritai, o tą šalį, kur yra jų gimtasis miestas ir savas kantonas.
Regioninis, t. y. miesto, kaimo, slėnio, kuriame augo, patriotizmas labai jaučiamas visoje Šveicarijoje. Apskritai šveicarai pirmiausia identifikuoja save kaip konkrečios vietos žmones. Pirmiausia jaučiasi esąs Ciuricho pilietis ar Ženevos miestietis, o tik paskui – šveicaras.
Šveicariška kilme jie mėgaujasi būdami užsienyje, nes raudonas pasas su baltu kryžiumi kelia pasitikėjimą kitų šalių pareigūnams ir atveria kone visų valstybių sienas. Jo turėtojas – turtingos šalies dažniausiai pasiturintis pilietis. O tokie visur mėgstami labiau nei piliečiai, pavyzdžiui, iš neturtingų šalių.
Šveicarai nuo seno pasižymi dideliu taupumu, kuris kai kada virsta šykštumu. Berne teko keliems mėnesiams nuomoti laikinas patalpas besikuriančiai ambasadai būtent iš tokio šykštaus savininko. Jis turėjo keletą namų ir butų.
Faktiškai priklausė šalies milijonierių sluoksniui.
Išsinuomojome mums labiausiai tinkamą, bet jis aprodė ir kitus objektus, kuriuos norėjo išnuomoti. Tarp jų ir didžiulį savo namą su mansarda, prikimštą nuo apačios iki viršaus įvairiausių daiktų, paveikslų ir kitokių senienų, daugiau kičo, nei tikrojo meno.
Visas jo kiemas taip pat buvo kažkuo užverstas. Pats važinėjo gal dvidešimties metų senumo pusiau karišku džipu, taip pat prigriozdintu visokiausių daiktų, buvo apsirengęs, jeigu galima taip pasakyti, labai kukliai ir ne itin švariai. Sakytum tikras šveicarų Gobsekas iš Balzako romano apie XIX a. gobšuolį.
Vis dėlto būkime atviri, tokių „gobsekų“ yra ir Lietuvoje.
Dalis šveicarų, ypač vyresnio amžiaus, stengiasi jokių senienų iš namų neišmesti. Jos arba kaupiamos, arba parduodamos gausiuose „blusų“ turguose, kur net mažamečiai vaikai po penkis frankus pardavinėja įvairiausius savo žaislus.
Žinoma, taip daro ne visi. Ne visi taupiai gyvenantys virsta šykštuoliais. Tačiau tai krenta į akis. Vaikai iš mažens mokomi taupyti. Senelės savo anūkams dažniausiai neperka žaislų ar saldumynų, o įduoda dviejų, rečiau penkių frankų monetą, kad pinigėlius vaikas įprastų skaičiuoti nuo mažens.
Net per TV rodomi reklaminiai klipai vaikams, kaip reikia taupyti.
Štai toks kasdienybės siužetas: pagyvenusios močiutės išveda ant laiptų šuniukus pasivaikščioti, pribėga kelios mergaitės ir paima šuniukus už pavadėlių, po to grįžta ir visos už darbą gauna po kelių frankų monetą.
Gautas monetas neša į banką, kur joms atidaroma sąskaita. Visi patenkinti: šuniukai, močiutės, vaikai, o labiausiai, matyt, – bankas.
Kam ne prie širdies šveicariška tvarka ir begalė rašytų ir nerašytų taisyklių, kurių čia gyvenant privalu laikytis, mėgsta kandžiai pajuokauti sakydami, kad kiekvienas šveicaras – pusė policininko. Žinoma, policijai labai palengvina darbą, kai piliečiai yra aktyvūs ir reaguoja į kiekvieną viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau verta pastebėti, kad tos taisyklės yra logiškos, paprastos bei racionaliai pagrįstos. Ir pradėjęs jų laikytis supranti, kad be to būtų sunku gyventi Šveicarijoje. Gal todėl nusikaltėliams šioje šalyje nėra lengva pasislėpti.
Sunku įsivaizduoti Lietuvos miestą ar miestelį, kad po 22 val. žmonių gyvenamuosiuose rajonuose įsivyrautų tyla ir ramybė. Būtinai atsiras, kas tą tylą sudrums. Šveicarui savo šalyje tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas.
Net savaitgaliais gyvenamuosiuose kvartaluose po 22 val. retai išgirsi kažką triukšmaujant, o tuo labiau šūkaujant ar traukiant dainas. Jeigu taip ir atsitiktų, daugiausia tą darytų užsieniečiai.
Tačiau neabejoju, kad jie būtų įspėti, ir ne gyventojų, o šeimininkų tą pačią ar kitą dieną, arba prisistatytų pareigūnas. Gyventojas, kuriam trukdo, beveik niekada neina ginčytis su triukšmadariu, o apskundžia jį tam, kuris turi garantuoti tvarką. Triukšmadarį įspės, kad su juo gali būti nutraukta sutartis, jei tas pasikartos dar kartą. O jei šeimininkas nesiims priemonių, namo ar buto savininkai patys bus nubausti.
Sistema veikia puikiai. Jeigu jūs ar jūsų vaikas švenčia gimtadienį ir galite kaimynams sukelti nepatogumų, turite iš anksto atsiprašyti visų kaimynų dėl galimo trukdymo. Dažniausiai tai padaroma išklijuojant kiekviename aukšte paveikslėlius su atsiprašymu ir paaiškinimu, kodėl tai darote.
Tačiau 22 val. bet kokia šventė turi būti baigta. Aptvertoje savo namo sodyboje gali švęsti ir iki ryto, bet tyliai, kad kaimynai neturėtų jokių pretenzijų.
Viena iš taisyklių yra ta, kad beveik visi (išimčių pasitaiko) miesto namų kiemai yra uždari. Kalbu apie daugiabučius ir daugiaaukščius, nes privatus namas visada aptvertas. Didelių namų kiemų neįmanoma pereiti, galima tik įeiti arba išeiti.
Lietuvoje yra tokia patarlė: „Gyvena kaip pereinamame kieme“. Čia daugelis kiemų yra pereinami svetimų, juose negyvenančių ir to kiemo netvarkančių žmonių, kartais dar laikančių svetimame kieme savo automobilius. Žinoma, mūsų šalyje taip yra dėl to, kad neišspręstas kiemų nuosavybės klausimas.
Berne man kurį laiką teko gyventi iš dalies pereinamame kieme, Egelbergstrasse 36, per kurį retsykiais pereidavo kaimynai, gyvenantys kitoje gatvelėje. Jiems, manau, nelabai buvo malonu nuolat skaityti užrašą prie tako, kad pašaliniai asmenys čia nepageidaujami, o už paliktą kieme automobilį teks sumokėti 1000 frankų baudą. Pridursiu, nemažai tektų užmokėti dar už tai, kad jį išvežė, ir pačiam reikėtų ieškoti, kur jį specialios tarnybos išvežė.
Išimčių nedaroma net diplomatams ir jų automobiliams su diplomatiniais numeriais. Taip Berne ir Ženevoje atsitiko kai kuriems lietuvių diplomatams, įpratusiems palikti automobilį bet kur, galvojant, kad diplomatinis numeris jį apsaugos nuo šveicariškos tvarkos.
Šveicarai išimčių nemėgsta ir stengiasi niekam jų netaikyti. Jiems nepatinka ir visada jus įspės, jei parkuodami savo automobilį užvažiuosite ant pažymėtų linijų. Apskritai automobilis gali stovėti tik ten, kur yra pažymėta vieta, ir niekur kitur. Vietos Šveicarijoje nedaug, todėl ir čia būtinas taupumas bei atidumas, išsaugant pagarbą kitam žmogui.
Susirinkimai ir susitikimai Šveicarijoje visada vyksta iš anksto paskelbtu laiku. Į bet kurį susitikimą stengiamasi ateiti penkias minutes anksčiau, ir verčiau tas penkias minutes kviestasis palauks, negu pavėluos. Jei pasitaiko, kad tenka vėluoti, visada paskambinama ir atsiprašoma. Laikas čia visada yra pinigai, o jų niekas nenori prarasti. Renginiai planuojami mažiausiai prieš pusmetį, o dažniausiai – prieš metus.
Berne, ir ne tik ten, įsigalėjusi tradicija, kad prasidėjus pavasariui visi senamiesčio balkonai turi būti papuošti tam tikros rūšies gėlėmis, daugiausia raudonos spalvos. Jei tavo butas ar ofisas, nesvarbu, privatus ar išnuomotas, yra tame rajone, privalai susimokėti mokestį miestui, kad tavo balkonas būtų papuoštas.
Savarankiška iniciatyva čia neleistina, tą atlieka miesto tarnyba. Tereikia sumokėti berods 50 frankų už balkoną.
Atsisakyti negražu ir nepriimtina, nors raštiškai toks reikalavimas niekur nefiksuotas. Užtat visas senamiestis nuo pavasario iki rudens skendi gėlėse. Su šia taisykle susidūrėm, ieškodami patalpų įsteigtai ambasadai.
Pavyko rasti patalpas be balkono ir tuo pačiu išvengti papildomo mokesčio. Vis dėlto smagu, kad ir lietuviai miestiečiai vis dažniau savo namų palanges papuošia gėlėmis ir savo miestus daro gražesnius ir patrauklesnius.
Šveicarai tikrai labai mandagūs, bet tai nereiškia, kad jie yra jums itin draugiški. Labai mandagūs jie būna tuomet, kai iš to gauna naudos. Todėl mandagumo tikrai netrūksta, kai jus aptarnauja kavinėse ar parduotuvėse, kirpyklose ar masažo salonuose, medicinos įstaigose, pašte ar banke. Juk jūs paliekate čia savo pinigus.
Kita vertus, šveicarai mandagūs todėl, kad jų genuose jau įsitvirtinusi taisyklė, jog „mandagumas nieko nekainuoja, bet daug nuperka“.
Praleisdami žmogų pirma pro duris ar pasitraukę į šoną siaurame šaligatvyje, suteikdami kitam pirmenybę, visada susilauksite padėkos net ir iš nedidelio vaiko, kadangi jis to mokomas nuo mažens.
Eiti per pėsčiųjų perėją galite ir užsimerkęs, nes kiekvienas pristabdys automobilį ir tikrai praleis. O praeivis kilstels ranką dėkodamas vairuotojui. Mandagus poelgis paskatina dar didesnį kito žmogaus mandagumą.
Miesto gatvėse žmonės, vairuojantys automobilius, niekada neskuba. Tam yra autostrados. Kita vertus, jie puikiai supranta, kad milijonai turistų čia neatvyktų, jeigu neparodytum jiems dėmesio ir pagarbos.
Dėl to traukiniu atvykdami į didesnį miestą išgirsite per garsiakalbį pranešimą keturiomis kalbomis: vokiečių, prancūzų, italų ir anglų.
