– Sakykite, 60 metų – tai daug ar labai daug?
– Metaforų fabrikėlis jauname žmoguje dirba išties geriau. Bet jei laikaisi gamtos, visatos ritmą atitinkančio gyvenimo būdo, kūrybingumas gali prasitęsti. Kai sulauki 50 ar 60 metų, atsiranda kažkoks ypatingas proporcijų jausmas. Metaforų fabrikėlis sulėtina apsukas, bet dėl meistrystės, gyvenimo patirties jau žinai, ką padėti į šoną, ką atidėti, ką išmesti. Tai irgi nėra blogai.
– Perskaitęs knygą „Lapės gaudymas“, aišku, nujaučiu, kas ta lapė, kurią gaudote ir vis dėlto turbūt nepagaunate. Bet man įdomu, kaip pats tą lapę apibūdintumėte?
– Kas skaitys knygą, pajus, kad tai yra gaudymas to, kas tau yra labai svarbu. Tarkime, kai rašau apie poezijos virtuvės dalykus, toji lapė yra poezija, literatūra, tavo profesija, kurios niuansus gaudai.
Kai žiūri pro kitą langelį, sakykime, pro filosofinį, atsiranda gyvenimo prasmės klausimų, net ir toks klausimas, ar išvis tas gyvenimo prasmės klausimas yra prasmingas? Jei žiūri pro teologinį langelį, galbūt tai yra kokie nors Dievo atšvaitai. Žodžiu, lapė yra tai, kas yra svarbiausia žvelgiant pro įvairius langelius – politinį, psichologinį, filosofinį.
– Vieno lango nepaminėjote. Tai socialinių negerovių, susijusių su emigracija, politika, rašytojų buitimi, fiksavimas, liudijimas. Anksčiau jūsų kūryboje to buvo daug mažiau. Ar jau nebegalite tiesiog šypsodamasis tylėti, ar tai dėl proporcijų?
– Proporcijos – tinkamas žodis. Anksčiau savo eseistikoje pro tą politinį, socialinį langą beveik nepažvelgdavau. Šįkart pažvelgiau dažniau gal todėl, kad šita knyga atsirado iš eseistinių gabaliukų, kuriuos rašiau „Nemunui“. Kadangi tai yra savaitraštis, jaučiausi priverstas reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui. Reaguoti ne rėkdamas, o parodydamas, kad yra ir toks langelis, pro kurį visi žiūrime, norime to ar nenorime.
– Knygoje išskiriate socialines ir dvasines kastas. Manote, kad gyventume geriau, jei vadovautumėmės ne socialinėmis, o dvasinėmis kastomis?
– Manau, kad tikrai geriau gyventume. Bet gyvename taip, kaip gyvename, o dvasinėmis kastomis besivadovaujantis pasaulis greičiau yra siekiamybė, gairės, kryptis, kuria, mano manymu, apskritai judės žmonija per tūkstančius ar dešimtis tūkstančių metų.
To dirbtinai paspartinti neįmanoma. Tik kvailys galėtų pasakyti, kad nuo šiol elkimės naujai – vadovaukimės dvasinėmis kastomis, ir gyvensime Rojuje. Jeigu netyčia taip atsitiktų, praktiškai tai būtų pasaulio pabaiga.
Juk kiek besuksi, egzistuoja kažkokia rimta žmonijos vystymosi programa, kurios toji žmonija negali prašokti. Ji privalo į savo ateitį eiti po truputį, žingsnis po žingsnio. Kitaip būti negali.
– „Sugebėti teisybe apgauti visą pasaulį“ – knygoje nemažai tokių maksimalių, lyg neįgyvendinamų, nežmogiškų tikslų. Tai irgi turbūt galėtų būti toji nepagaunamoji lapė?
– Taip, taip ir yra. Tas pat motyvas apie sugebėjimą teisybe apgauti visą pasaulį yra ir mano romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Jame Judas, lyg ir mylimiausias Kristaus mokinys, tam tikra teisybe – savo šventumu – apgauna visą pasaulį. Jis šventas, bet pasmerktas. Gal panašiai padarė ir Kristus? Vienoje „Lapės gaudymo“ vietoje rašau, kad anglas išeina neatsisveikinęs, o žydas atsisveikina ir neišeina. Kristus niekur neišėjo. Tai ir yra sugebėjimas teisybe apgauti pasaulį.
– Jei pasaulis, kaip sakote, vystosi pagal programą, kokia mūsų, šio pasaulio gyventojų, prasmė, paskirtis – prisitaikyti prie tos programos?
– Toji Vakarų klasikinė filosofija, kuri bando paaiškinti pasaulį, jo sąrangą, atsakyti į gyvenimo prasmės klausimus, man pasidarė nebeįdomi. Man šimtąsyk įdomesnė tapo gyvenimo filosofija. Mes gyvename dabar ir čia, nors „dabar“ reiškia nežinia kada, o „čia“ – nežinia kur. Tiesiog mes gyvename, ir viskas.
Ar tai sapnas? Ar tai tikrovė? Ar vizija? Ar čia mes kažką išsapnavome? Ar mus kažkas išsapnavo? Man visa tai nerūpi. Man rūpi viena – kad jausčiau harmoningą buvimą su aplinka. Ir man nesvarbu – tai tikrovė ar sapnas. Vis tiek tai yra realybė. Į realybės sąvoką sueina viskas – ir tikrovė, ir paraleliniai pasauliai. O tikrovė – tai tik tas trimatis pasaulis.
Man patinka jogų idėjos, susijusios su gyvenimo prasme. Kas yra joga? Tai paspartintas žmogaus ėjimas ten, kur žmonija anksčiau ar vėliau vis tiek nueis. Jogas tai siekia padaryti per kelis gyvenimus, o paprastas žmogus, kuris joga neužsiiminėja, vis tiek atsidurs tame pačiame taške, tik po kokių dešimties tūkstančių gyvenimų.
Taigi – tai daryti lyg ir yra prasmės, bet sykiu ir nėra, nes vis tiek visi anksčiau ar vėliau atsidursime ten pat. Jei nori ilgiau ir sunkiau pėdint to taško link, dvasiniu tobulėjimu neužsiiminėk. Jei nori truputį greičiau pasiekti tą tašką, tobulinkis. Žinoma, čia jų, jogų, idėjos, ne mano.
Fragmentai iš D. Kajoko knygos „Lapės gaudymas“ (LRS leidykla)
* * *
Pasakyti teisybę – niekai. Tai namų šeimininkių, pareigingų klerkų, alaus gėrėjų etc. urvelis. Pasakyti teisybę įtaigiai – jau šis tas. Tai talentingų mokslininkų, menininkų, iškilių oratorių, dvasios keliauninkų, charizmatiškų juokdarių sritis. Sugebėti teisybe apgauti visą pasaulį – štai maksimumas! Bijau, ne žmogaus nosiai šitai. Nebent voriuko, anąryt regėto ant skalbinių virvės.
* * *
Taip, talentas menininkui šiais laikais jau kaip ir nereikalingas, šiek tiek menu besidominti publika tuo irgi bemaž įtikinta. Bet meno kūriniai nežino to, ir gana! Duok jiems talento, jei neduodi – niršta, protestuoja, gadina orą, spardosi, kol galop nusibaigia jau kitą dieną. Labai nesupratingi padarai, TV nežiūri, laikraščių neskaito, ar ką?
* * *
Mėgstame irzliai mestelti: kodėl intelektualai, kultūros žmonės tyli!? Bet juk jie netyli. Yra kitaip – (pseudo)liberalioje visuomenėje kritika priimama tiktai kaip „dar viena nuomonė“. Kitaip sakant, kone kaip eilinis šou elementas. Po to netgi globėjiškai patapšnojama per petį – gerą kankaną tu čia suskėlei... Šiurpukas nupurto – vien barikadinė, riaušinė kritika priimama rimtai, į ją reaguojama. Visa kita – pramoga. Vergų choras iš operos „Pats tu durnas.“
* * *
Daugelis jau įtikėjome, kad gyvenime svarbiausia sužinoti vis daugiau ir daugiau informacijos, O kas, jeigu ne? O kas, jeigu svarbiau suvokti kai ką, gal ir ne itin didelį, bet itin būtiną? Mes, Vakarų civilizacijos žmonės, be vargo pripažįstame, kad egzistuoja socialinės kastos, tačiau dvasinių – ne, šitų tai jau nėra ir būt negali! Ką mes stengiamės apgauti? Aha, žengė uodas gąsdinti žmonelių – net žemė drebėjo.
* * *
Likimas – patyręs „šuleris“. Neva apsižioplinęs, netyčia parodo žmogui savo kortas, bet, kai lošimo pabaigoje jas atverčia, ant stalo guli visai ne tos... Tad: tupėk, kur gyvenimas tave patupdė, stovėk, kur pastatė, dirbk, ką liepė, ir visam ko reikės, ateis pamažu, bet savaime, o tie, kurių reikės, – patys. Sakinys iš jauno žmogaus atminties išsitrynęs.
* * *
Kultūros skurdas ar skurdo kultūra? Vieni žmonės švysteli TV ekrane todėl, kad savo srityje daug ir įtemptai dirba. Kiti deda neką mažiau pastangų vien tam, kad švysteltų TV ekrane. Bet jeigu esi nuolat rodomas per visas šalies televizijas, vadinasi, esi pavyzdinė, o gal ir tobula vidutinybė. Paguoda: vis šioks toks etalonas.
* * *
Varge, kie gyventojų paliko brangiąją Lietuvą vien todėl, kad ji tapo jiems per brangi! Valdžios žmonės, politikai žino: emigracija – socialinės įtampos garo nuleidimas. Iš šalies žiūrint šis procesas valdantiesiems netgi naudingas. Tik miražinė toji nauda. Kaip sakė vienas budistų vienuolis: „Žmogui niežėjo užpakalį. Jis pasikasė pakaušį. Niežulys nepraėjo.“
* * *
Kai žmogus ilgą laiką iš aplinkos negauna to, kas patenkintų jo esmines, dvasinių rūpesčių sričiai priklausančias reikmes, jis galop kilsteli akis į dangų. Dažniausiai tik tada. Tarsi iš nevilties. (Jaunas cinikas šį veiksmą paprastai vadina senatvišku nukvakimu.) Tačiau dažniausiai tik tada žmogus pastebi ir tai, kas anksčiau nuo jo buvo paslėpta, – ir jį supančios aplinkos, ir kiekvieno padarėlio, meduko, kiekvienos šalimais esančios būtybės kur kas didesnį dosnumą, nei buvo manęs.
* * *
Beveik visų Lietuvos rašytojų honorarai kur kas menkesni nei vertėjų, išvertusių tokios pat apimties knygą. Ar tai nėra ženklas – valstybės strategija nukreipta ton pusėn, kur šalies kultūra, kalbos gyvybė ir gyvastingumas, originalusis žodžio menas, pasitikėjimas juo, o tuo pačiu ir unikalioji mūsų savastis – pats lietuviškumas – palikti merdėti šalikelėje. Ir niekur nematyti gailestingojo samariečio. Turtingieji suka nosis į šalį: kol kas Lietuvoje įstatymiškai nesureguliuotos mecenavimo taisyklės! Tai tiesa. Bet kodėl neprisiminus, kad jau kadų kadai jos dievuliškai sureguliuotos?
* * *
Rašytojo darbas ir yra jo gyvenimas. Tačiau ar gali gyvenimas tapti darbu? Beje rašytojas daug kam primena profesionalų dykinėtoją, o tokiam visais laikais ne pyragai. Juo labiau poetui, mat jis, anot vieno prancūzo, yra rašytojas, kuris nerašo. Aha, dar vienas mėnulis danguje...
