Lietuvos rašytojų sąjungoje ji pristatė savo naują knygą „Kaip mes mokėmės mirti“, kurioje atvirai pasakoja savo potyrius ir atradimus tiek jai, tiek ir jos vyrui Vincui Dineikai sergant vėžiu. Rašytoja iš vėžio spąstų išsikapstė, o jos vyrą liga įveikė.
Liepos 10 dieną 65 metų sukaktį švęsianti V. Jasukaitytė teigė, kad išgirdusi baisiąją diagnozę negavo šoko, nepuolė į neviltį, o tik beveik nuolankiai suvokė, kad teks išeiti iš šio gyvenimo visai netrukus. Tačiau jai kilo klausimas „nejaugi dabar?“ – jis buvo susijęs su gyvenimu, kurio nelabai mėgo. Neilgai trukus rašytoja pajuto, kad savo išgyvenimus turi papasakoti tiems, kurie niekada nebuvo atsidūrę arti mirties. Ir ji griebėsi gydymosi bei plunksnos.
Ilgainiui atsirado knyga „Kaip mes mokėmės mirti“, kurią leidėjai pavadino „vienos vilties romanu“. Tačiau skaitytojai neturėtų apsigauti – jeigu tai ir romanas, tai pirmiausia ne literatūros žanro prasme. „Kaip mes mokėmės mirti“ – vis dėlto daugiau dienoraštis, esė, atsiminimai, prikaišioti retsykiais tuštokų frazių apie „dieviškosios visumos darną ir rimtį“.
„Ši knyga apie vėžį – apie mano ir mano artimiausio bendrakeleivio susidūrimą akis į akį su mirtimi, po kurio išlikau tik aš viena. Pradėjau rašyti tikėdama, jog mano patirtis gali padėti daugeliui žmonių. Tačiau labiausiai ji padėjo man pačiai – atskleidė daugybę egzistencinių paslapčių ir atvėrė pasaulį – amžiną ir begalinį, kuriame niekas neišnyksta amžinai, tik pasitraukia iš mūsų akių. Be šios skaudžios patirties niekada nebūčiau žinojusi, kaip myliu gyvenimą“, – teigia V. Jasukaitytė.
Pasak rašytojos, ši knyga – ne apie gydymąsi, o apie sveikimą. „Gydymas ir sveikimas – du skirtingi procesai, – kalbėjo V. Jasukaitytė. – Gydytojas tik duoda vaistų, stebi tavo būklę, o sveikti privalai išmokti pats. Nė vienas sveikasis, nė vienas gydytojas neįsivaizduoja, kas yra sergančiojo santykis su mirtimi. Tai žino tik tas, kuris tai patyrė. Todėl tikiuosi, kad mano knyga gali padėti žmonėms mokytis sveikti, gali padėti susimąstyti apie ligos priežastis, šaknis, gali paskatinti pagalvoti, kodėl mes sergame – gal kad artimieji taptų ištikimesni ir mus slaugytų, gal kad mes patys išmoktume sveikti ir kitaip žiūrėti į pasaulį.“
V. Jasukaitytei tiek liga, tiek ši knyga daug atėmė, bet ir daug davė. Rašytoja teigė, kad ji net dėkinga Dievui už tokį likimą, nes jeigu ne liga, ji anksčiau ar vėliau būtų išėjusi iš šio pasaulio taip ir nepatyrusi, kas yra geri žmonės, laimė, džiaugsmas, meilė.
Pasak literatūros kritiko Valanetino Sventicko, knyga panaši į pačią autorę, į jos būdą, elgseną. „V. Jasukaitytė parašė savo knygą“, – apibendrino V. Sventickas. Jis viliasi, kad ši knyga sukels diskusijų.
Svarbiausi biografijos faktai
V. Jasukaitytė (g. 1948 m. liepos 10 d. Šiaulių rajono Pumpučių kaime) – rašytoja, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų sąjungos įkūrėja.
Mokytis pradėjo 1955 m. Voveriškių aštuonmetėje, mokslą tęsė Šiaulių 5-oje vidurinėje mokykloje.1966 m. baigė Šiaulių 3-ąją vakarinę vidurinę mokyklą. Nuo šešiolikos metų pradėjo dirbti. 1967-1972 m. studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Vėliau dirbo „Minties“ leidykloje.
1970 m. pasirodė pirmoji V. Jasukaitytės publikacija, o 1976 m. – pirmoji poezijos knyga „Ugnis, kurią reikia pereiti“. Išleido dar kelias poezijos knygas („Taip toli esu“, „Mano broli, žmogau“, „Saulės per daug“, „Neiškastam sidabrui pasakyk sudie“, „Tikrasis nebūties veidas“ ir „Subačiaus gatvė. Getas“), dvi apysakų knygas („Stebuklinga patvorių žolė“ ir „Balandėlė, kuri lauks“), esė „Golgotos vynuogės“, keturis romanus („Po mūsų nebebus mūsų“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Aš nužudžiau savo dukterį“). Pagal rašytojos scenarijų sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“, kurį režisavo G. Lukšas.
V. Jasukaitytė yra kelių literatūrinių premijų laureatė: Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus – už poezijos debiutą ir J. Paukštelio – už romaną „Po mūsų nebebus mūsų“, 2003 m. jai buvo skirta Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Subačiaus gatvė. Getas“.
