Jiedu abu sugalvojo Pomelą – mažutėlį, rausvą ir ilgailgailgailgastraublį drambliuką, gyvenantį darže. Iš pradžių turėjo būti tik viena linksma knygelė, bet kam gi liautis, jei labai smagu kurti, piešti, o dar smagiau skaityti.
Taigi knygelių pabiro daugybė. Štai leidykla „Nieko rimto“ pirmą kartą savo skaitytojus supažindina su Pomelu – išties nepaprastu veikėju.
Ilgas straubliukas mažam drambliui, žinoma, pravartus: juo galima pasiekti aukštai (lyg tyčia) augančias uogas, pūsti didžiulius burbulus, pasiversti fontanu ir visa kita. Tik kai straublys toks ilgas, tai visad stringa, maišosi po kojomis, ir oi kaip nelengva jį patogiai susivynioti (laimei, Pomelas – optimistiškas dramblys).
Bet knygoje „Pomelui gera šalia savo pienės“ pasakojama ne tik apie straublį: dar apie dienas, kai Pomelui gera būti šalia savo pienės, ir kai baisu. Tiesa, jo patiriami ir mėgstami džiaugsmai – stebuklingai kasdieniški kaip ir visų mažųjų: naudingas draugo chameleono Emilijono patarimas, pavykęs pokštas su vabaliukais, pasijodinėjimas ant Žiži, vakarinis pasivaikščiojimas su Gantoku (kas šie bičiuliai neįprastais vardais – tebūnie maloni staigmena skaitysiantiems). Na, o Pomelo baimės iš tikrųjų ne tokios baisios, galbūt baisiausia – kad verčiant puslapį jis gali būti prispaustas.
Taigi tai labai labai ypatingas drambliukas, kuriam patinka linksmintis ir krėsti kvailystes, bet lygiai taip pat jis mėgsta pabūti vienas, įsitaisyti kur aukštėliau ir stebėti...
Na, kad ir saulėlydį. Skaityti ir tyrinėti iliustruotus jo nuotykius galima lėtai ir greitai, būryje ir vienumoje, kai diena pilna džiaugsmo, ir kai to džiaugsmo šiek tiek mažiau. Geriausia, be abejonės, kai nosis į knygą sukišę pūpso ir didelis, ir mažas – kaip pienė ir jos drambliukas.
