Pateikiame devintąją, paskutinę Jurgitos Noreikienės romano „Naberijus“ ištrauką. Kas po to nutiko Alminai ir Naberijui, kokius iššūkius jiems teko priimti, sužinosite jau iš paties romano. Leidyklos „Charibdė“ išleista knyga – jau knygynų lentynose ir internetinėse parduotuvėse.
Daugiau informacijos – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.
***
Naberijus
Laiškas iš Pragaro
30
Šitas žaidimas yra mano!
Visą kelią galvojau apie gėrį, blogį ir manęs laukiančią misiją. Autobusui įvažiuojant į Vilnių, pradėjo lyti. Užsigalvojusi išlipau pati paskutinė ir net aiktelėjau iš netikėtumo, kai kažkas išniręs iš tamsos griebė mane už rankos. Tai buvo Naberijus. Piktai žėrinčios jo akys nežadėjo nieko gero.
– Išgąsdinai mane, – bandžiau kvailai šypsotis. – Kaip sužinojai, kuriuo autobusu aš grįšiu?
– Vienas juokas tai sužinoti, – grubiai atšovė jis ir nusitempęs įstūmė į savo juodąjį visureigį. – Sėsk, parvešiu.
Naberijaus antakiai buvo suraukti, o akys svaidėsi žaibais. Supratau, kad jis žino apie mano pokalbį su tėvu Gintu, ir tai jam labai nepatinka.
– Kodėl mane išdavei, kodėl? – draskėsi jis atsisėdęs už vairo. – Argi nebuvau tau geras? Argi nepildžiau visų tavo įgeidžių, argi nedovanojau dovanų? Argi nebuvai su manimi laiminga, kokia gyvenime nesi buvusi?
– Aš neišdaviau tavęs, - šnibždėjau išsigandusi ir pabandžiau paliesti jo ranką, bet demonas staigiai atitraukė.
– Nesiliesk, tavo rankos suterštos, – šaukė Naberijus ir sugriebęs stipriai suspaudė mano smakrą. – Tikėjaisi mane apmauti, kale? Apmauti markizą, kuriam paklūsta devyniolika legionų – taip, būtent legionų, taigi, visa armija, AR-MI-JA įvairių dvasių ir demonų? Aš nesu koks nors trečiarūšis velniukas, kurį panorėjus galima apvynioti aplink pirštą. Aš galingas! Aš žinau viską, o ko nežinau, man praneša mano tarnai. Ar suvoki, su kuo turi reikalą?
Juodi plaukai užkrito ant jo žaibuojančių akių. Valytuvai, nespėjantys susidoroti su iš pratrūkusio dangaus pasipylusiu vandeniu, savo ritmišku girgždėjimu mano persigandusią širdį vertė plakti dar greičiau.
– Tas kunigas nieko blogo nepasakė, – žliumbiau aš. – Jis sakė...
Nespėjau baigti minties, nes Naberijus grubiai mane nutraukė. Pastūmęs atgal paleido mano smakrą ir iš vidinės lakuoto švarko kišenės išsitraukė sulankstytą popierių.
– Žinai, kas čia? – šaukė, pakišęs popierių man po nosimi. – Tai raštas, kuriame parašyta, kad tavo siela priklauso man! Aš kada panorėjęs galiu nusukti tau sprandą ir ją pasiimti! Todėl tau neturi rūpėti tai, ką sako tas ar kitas juodaskvernis. Niekas tau nebegali patarti ar kuo nors padėti. Tu esi mano barikadų pusėje, ar supranti, kvaiša? Šitas žaidimas yra mano, ir taisyklės mano. Jokios kitos nebegalioja. Negalioja! Ar aišku?
– Atleisk man, Naberijau, – verkiau susigūžusi. – Aš padariau klaidą, nes buvau sutrikusi. Vienintelė tiesa yra ta, kad aš tave myliu. Gailiuosi padariusi tai, kas tau nepatinka. Gailiuosi ne todėl, kad tavęs bijau ir žinau, koks pavojus dabar man gresia. Aš tikrai suprantu, koks tu galingas... Tačiau man svarbiau kitkas. Tu atnešei į mano gyvenimą tiek daug laimės... Negaliu už visa tai atsimokėti, įskaudindama tave. Jeigu skauda tau, man taip pat skauda. Atleisk man, mylimasis, už šią klaidą, jei gali...
Demonas klausėsi pritilęs. Ranka atsargiai palietė nudegusią mano lūpą, ir aš pažvelgiau jam į akis. Jos keistai blizgėjo.
– Teisingumas reikalauja neatleisti. Bet aš galiu... Kažkodėl galiu ir noriu tau atleisti... Tokia yra tiesa, ir aš galiu ją pasakyti. Kaip keista...
Jis pasilenkė prie mano lūpų ir švelniai prie jų prisilietė savo lūpomis. Jaučiau, kad Naberijus nori man dar kažką pasakyti, bet nedrįsta.
– Almina, aš... – pagaliau pradėjo ir užsikirto.
Bet aš viską supratau.
– Aš irgi, – sušnibždėjau jį apkabinusi.
Demonas stipriai priglaudė mane, ir man pasirodė, kad jis verkia.
Sutarėme, kad vestuvės įvyks naktį iš antradienio į trečiadienį. Dar tą patį vakarą iš bendrabučio perkraustėme mano daiktus pas jį. Aistė kažkodėl net susigraudino.
– Visas gerai, juk kasdien matysimės paskaitose, – pasakiau jai ir pati apsiašarojau.
– Eime, – nekantriai tempė mane už rankos Naberijus. – Aš tavęs pasiilgau, – sušnibždėjo į ausį priversdamas nurausti.
Cipuko narvą jis vėl išnešė iš miegamojo ir pastatė virtuvėje ant palangės.
– Kokia nesąmonė, – burbėjo tas, slankiodamas šeimininkui iš paskos. – Visą amžinybę mano narvas stovėdavo pono miegamajame prie jo galvos. Kodėl staiga prireikė keisti šią nusistovėjusią tvarką?
– Nes aš taip nusprendžiau, – atšovė Naberijus.
– Kam čia reikalinga ta mergšė? – zyzė velniūkštis, piktai žvairuodamas į mano pusę. – Juk jūs vis vien ją greitai...
– Užsičiaupk! – užriko ponas, nejuokais supykęs. – Dar bent žodis, ir parduosiu tave kitam šeimininkui. Ir kuo blogesniam. Pavyzdžiui, markizui Andrui arba princui Vasagui.
– Gerai, tyliu, - susigūžė Cipukas, tačiau kai Naberijus nusisuko, parodė man vidurinįjį pirštą.
31
Aš sutinku
Spalio vidurio naktis buvo šalta, kaip ir priklauso giedrai bobų vasaros nakčiai. Parko aikštelėje Naberijus nusmailinta bukmedžio lazdele išbraižė didelį kvadratą ir aplink prirašinėjo raidžių bei keistų ženklų. Stovėjau šalia ir su nerimu žiūrėjau, kaip jis, murmėdamas užkeikimus, lazdele brėžia kvadrato įstrižaines ir pažymi centrą.
– Tau teks nusirengti, – pasakė baigęs. – Negalima turėti jokio savo drabužio ar papuošalo. Ten nuvykus tau duos, kuo apsirengti.
Man buvo nedrąsu daryti, ką jis sako. Nors buvo jau netoli vidurnakčio ir žmonių aplink nebuvo matyti, tačiau bet kas bet kada galėjo pasirodyti.
– Nedelsk, ceremonija lygiai dvyliktą, – paragino demonas. – Drabužius palik už krašto, gulkis į kvadrato vidurį ir užsimerk. Jeigu netyčia atsimerktum, jokiu būdu nesumirksėk, kol neatvyksi, kur reikia. Aš tavęs ten lauksiu.
Pabučiavęs į lūpas jis pradingo. Tiesiog išnyko. „Kelio atgal nėra“, – tariau sau ir skubiai nusirengusi drabužius, nusimovusi žiedus ir išsisegusi auskarus atsiguliau ant šaltos žemės, susidėjusi ant krūtinės rankas. Kažkur girdėjosi pravažiuojantis automobilis. „Greičiau, greičiau...“ – kartojau mintyse užmerkusi akis ir pajutau, kaip viskas siūbuoja.
Jaučiausi sklendžianti oru. Vėjas švilpė pro šonus ir taršė plaukus, bet šalta nebuvo. Nors mylimasis buvo sakęs neatsimerkti, aš nesusivaldžiau iš smalsumo ir pramerkiau akis.
Pamačiau, kad guliu ant plataus kvadratinio kilimo. Man virš galvos driekėsi žvaigždėtas dangus. Kilimą įsikandę už kampų nešė keturi stambūs juodi katinai, šuoliuodami oru be sparnų. Žvilgtelėjusi į vieno snukį, spėjau pamatyti žaižaruojančias akis ir iššieptus nasrus su aštriais piranijos dantimis, laikančiais kilimo kampą. Nepajutau, kaip mirktelėjau iš netikėtumo, ir kilimo kampas išsprūdo šėtoniškam katinui iš dantų. Katinas akimirksniu dingo kažkur toli, o laisvas kampas liko plevėsuoti ore. Pajutusi, kad slystu, vos spėjau įsikibti įtempto viršutiniojo krašto ir išsilaikyti nenukritus. Į akis pūtė vėjas, tekėjo ašaros, bet dabar iš visų jėgų stengiausi laikyti akis plačiai atmerktas – šįkart žinojau, kuo gali baigtis vienas vienintelis mirktelėjimas.
Laimei, kelionė ilgai netruko. Katinai pradėjo leistis į pažemėje ratu degančias šviesas. Visai prie pat žemės neištvėrusi vėl sumirksėjau, bet tai jau nebeturėjo reikšmės.
Aplink plytėjo tamsus bauginantis miškas, o priešais – laukymė, kurioje buvo pastatyta didžiulė apskrita juoda palapinė. Aplink ją liepsnojo į žemę susmeigti deglai. Katinai virto jaunuoliais žaižaruojančiomis akimis. Vieną iš jų pažinau – tai buvo Izmaelis. Susigėdusi pradėjau dangstytis rankomis.
– Nėra laiko išsidirbinėti, – pasakė Izmaelis ir padavė man ryšulį. – Renkis, tavęs jau laukia.
Išvyniojusi aksominį audeklą, radau ilgą juodą nėrinių suknelę, keistos formos, bet labai patogius batus ir gyvų juodų rožių vainiką, apvyniotą auksiniais siūlais. Paskubomis apsirengusi, atsigręžiau į palapinę. Vienas iš vaikinų-katinų pataisė man ant galvos vainiką ir pečius apgaubė tuo pačiu aksominiu audeklu, kuriame viskas buvo suvyniota. Priekyje jį susegė dailia auksine sąsaga.
– Ar tai Pragaras? – išdrįsau paklausti Izmaelio, rodydama į palapinę, iš kurios sklido šurmulys.
– Ne, – papurtė galvą tas. – Į Pragarą gyvieji neįeina.
Jis ir dar vienas vaikinas-katinas paėmė mane už parankių, o trečiasis praskleidė palapinės užuolaidą.
Viduje buvo daug ryškios šviesos, nuo jos teko markstytis. Visos pasieniais degančios žvakės buvo raudonos. Manęs laukusi minia prasiskyrė į šalis, atlaisvindama kelią į kitą palapinės galą, kur žvakių buvo daugiausia. Izmaelis stumtelėjo, ir aš netvirtai žengiau į priekį. Šonuose susispietę žmonės ir keisti padarai – mačiau ir tokių pat, kaip mane atlydėjusieji, juodų katinų, ir moterų su paukščio kojomis, ir vieną vyrą su ožio galva – šnibždėjosi taip, kad nesunkiai buvo galima išgirsti.
– Visai graži beždžionė, – sakė vieni.
– Vargšelė, – užjautė kiti.
– Gaila, kad jai nedaug beliko, – nusprūdo kažkam.
– Kraujomaišos išperos laukia ugnelė, – pašaipiai kikeno gilumoje.
Nuo visų tų kalbų šiurpo nugara, bet stengiausi nekreipti dėmesio. Žinojau, kad demonai apskritai nemėgsta žmonių, todėl ir dabar mane matydami griežia dantį. Sėdintieji priekyje sustatytuose krėsluose buvo orūs ir tylėjo. Šie visi iki vieno buvo stulbinamai gražūs ir apsirengę prabangiai – juodos, raudonos, mėlynos ir aukso spalvos drabužiai, kepuraitės, karūnos ir apsiaustai, gausybė brangių papuošalų.
Sustojau priešais tą, kuris sėdėjo centre ir turėjo aukščiausią karūną. Jo drabužiai mirgėjo auksiniais ir raudonais dryžiais, o neregėto kilnumo bruožų veide švietė ironiška šypsena. Supratau, kas jis. Tai buvo ko gero gražiausia ir protingiausia būtybė pasaulyje, tobuliausias iš angelų, pirmasis nusprendęs nepaklusti Kūrėjui ir iš paskos nusitempęs pusę panašių į save. Suprasdamas, koks jis ypatingas, Liuciferis apie save kalbėjo daugiskaita ir į visus žvelgė iš aukšto.
– Moterie, ar supranti, kokį žingsnį apsisprendei žengti? – paklausė jis, ir griausmingas balsas išsisklaidė mirtinos tylos pritvinkusiame ore.
– Suprantu, – pasakiau, nuleidusi akis.
– Tekėdama už demono tu pasižadi būti ištikima jam iki savo gyvenimo galo, net jeigu po to nė karto su juo nesusitiksi. Už neištikimybę jis turės teisę tave nužudyti ir pasiųsti į Pragarą. Apie tai, kad esi demono žmona, negalėsi prasitarti niekam iš žmonių. Ar sutinki su šiomis sąlygomis, ar verčiau renkiesi mirti iš karto?
– Sutinku, – pasakiau visiškai užtikrintai, ir Liuciferis rankos mostu davė ženklą Naberijui.
Šis žengė iš palapinės užkulisių ir atsistojo šalia manęs. Vilkėjo juodo aksomo rūbus su raštuotais aukso apvadais, platų žemę siekiantį apsiaustą, o ant galvos turėjo nedidelę trikampę kepuraitę. Žvilgtelėjusi į jį suokalbiškai šyptelėjau, bandydama praskaidrinti bauginamai rimtą ir įtampos pritvinkusią atmosferą, bet mano jaunikis atrodė šaltas ir susikaupęs.
