Jurgitos Noreikienės romanas „Naberijus“ ką tik pasirodė knygynuose. Knygą išleido leidykla „Charibdė“.
Daugiau informacijos, žaidimai ir viktorinos su prizais – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.
***
Naberijus
Laiškas iš Pragaro
28
Pardaviau sielą už auskarus
Martynas motociklu atvažiavo manęs pasitikti į autobusų stotį.
– Čia tikrai tu? – stebėjosi išsižiojęs.
Aš vilkėjau trumpą šviesiai rudą minkštos odos striukę, siaurus mėlynus džinsus ir kaubojiškus batus. Suprantama, drabužiai skyrėsi nuo tų, su kokiais išvažiavau, o ir plaukus pradėjau nešioti palaidus, užuot pynusi į kasą. Bet pati nesijaučiau pasikeitusi taip smarkiai, kaip pasirodė mano broliui. Atsisėdau jam už nugaros ir įsikibau saugodamasi, kad neįsidurčiau į metalinius spyglius, kuriais buvo papuošti jo odinės striukės pečiai.
Tėvai – aš juos taip vadinau, nors iš tiesų jie man buvo įtėviai – visai neapsidžiaugė, mane pamatę. Aleksandras apskritai nepasirodė, o Regina iš karto pradėjo kabinėtis.
– Tai pinigų jau neliko? Pusantro tūkstančio privalėjo užtekti iki lapkričio. Viskuo aprūpinta, už bendrabutį iš anksto sumokėta, o pavalgyti kiek tereikia? Bet ne – skudurų prisipirkai. Kiek kainavo šitie džinsai? Čia juk Wrangler!
Pamelavau, kad džinsai iš skuduryno. Kaip ir languoti Armani marškiniai bei platus diržas su Dolce&Gabbana sagtimi. Atrodo, kad Regina patikėjo, nes pradėjo postringauti apie tai, jog nesimokau ir visą laiką praleidžiu knisdama skudurynus.
– Pažiūrėsim, kokie bus sesijos rezultatai! – grasino ji.
Įmotės bambėjimas man buvo ne naujiena, todėl neėmiau jos žodžių giliai į širdį. Kibau į makaronus su lašiša, kuriuos man pašildė Martynas. Bet Regina netruko rasti naują pretekstą prisikabinti.
– Plaukai lėkštėje! – įsiutusi sušuko ji. – Kaip gali sėstis prie stalo nesusitvarkiusi?
Aš paskubomis susipyniau kasą ir permetusi už nugaros vėl griebiau šakutę, nes buvau kaip reikiant išalkusi. Bet, matyt, tuomet mano ausyse blykstelėjo deimantai.
– Kas čia? – net suspiegė Regina. – Kokie čia auskarai? Niekada tokių neturėjai. Išsiverk ir parodyk!
Drebančiomis rankomis klusniai išsivėriau vieną beždžionėlę. Martynas pritilęs smalsiai stebėjo, kas vyksta.
– Nieko ypatingo, bižuterija iš kiosko, – šypsodamasi teisinausi ir atkišau auskarą Reginai.
Bet antrą kartą ta pati gudrybė nesuveikė. Prikišusi nosį įmotė įdėmiai apžiūrėjo auskarą ir pakėlė į mane nustebusias akis.
– Kokiame kioske tokius dalykus parduoda? Čia juk aukštos prabos auksas ir briliantai, kad mane kur velniai! Kiek kainavo? Iš kur gavai? Už kokius pinigus pirkai? Gal parsidavinėti pradėjai? Atsakyk, kekše!
– Iš tiesų čia dovana, - teisinausi sumišusi. – Nežinau, kur juos pirko, maniau – iš kiosko. Negalvojau, kad jie brangūs.
Bet Regina nesiliovė draskytis.
– Kas ir už ką tau dovanoja šitokias dovanas? – šaukė ji.
Nebeištvėriau. Iš akių pabiro ašaros.
– Draugas! – išrėkiau. – Draugas padovanojo. Už nieką, tiesiog šiaip…
– Draugas ar klientas? – klykė Regina. – Užtraukti šitokią gėdą... Giminės sužinos... Argi mes su tėvu tavęs neaprūpiname, argi neduodame visko, ko reikia? Kaip drįsti šitaip elgtis, nedėkingoji?
Mečiau ant stalo šakutę.
– Velniui sielą pardaviau už auskarus! Ar tą norėjai sužinoti? – užrikau ir neatsigręždama užbėgau į antrą aukštą.
Įpuoliau į savo kambarį ir užsirakinau.
– Nekenčiu tavęs, nekenčiu! – raudojau, parkritusi ant lovos. – Velnias tūkstantį ir milijoną kartų geresnis už tave!
Nesupratau, kodėl jie mane įsivaikino, jeigu šitaip elgiasi.
– Atsiknisk! – užrikau, kai brolis ėmė belsti į mano duris.
– Įleisk, aš turiu tavo auskarą! – prisispaudęs prie durų plyšio sušnypštė jis.
Atidariau šluostydamasi ašaras. Martynas atgniaužė delną, ir jame blykstelėjo žaižaruojančios deimantų akutės. Įsivėriau auskarą ir lengviau atsidusau.
– Paėmiau nuo stalo, kai nematė, – šypsojosi brolis. – Tai kokį ten turtuolį pakabinai?
Aš taip pat šyptelėjau.
– Jis tikrai labai turtingas. Ir gražus. Ilgais plaukais – tau turėtų patikti.
– Metalistas? – susidomėjo Marčius.
– Ne, – nusijuokiau aš. – Bet rengiasi juodai.
Paprašė manęs parodyti savo draugo nuotrauką, bet aš neturėjau. Nežinojau, ar iš viso demonus įmanoma nufotografuoti.
– Ką jis veikia, kad turi tiek daug pinigų? – kamantinėjo brolis, bet aš nedrįsau jam pasakyti tiesos. – Kodėl nesakai? Tai kažkas blogo? – toliau smalsavo jis.
– Blogo, tikrai labai blogo, – atsidusau aš, o Martynas tik dar labiau susidomėjo.
– Mafijozas? Narkotikų prekeivis? Samdomas žudikas? Teisėjas? Politikas? – vardijo visus jam žinomus blogio įsikūnijimus, bet aš tik purčiau galvą ir sakiau, kad blogiau, kur kas blogiau.
Tačiau prisipažinau, kad tas blogasis vaikinas man siūlo už jo tekėti.
– Nežinau, ką daryti, – pasiskundžiau.
– Sutik, – net negalvodamas, leptelėjo brolis. – Svarbu, kad tau jis geras.
Pasakiau, kad geras. Už angelą geresnis.
– Tik nieko nesakyk tėvams, – pridūriau išsigandusi.
Brolis pažadėjo tik, jeigu kitą kartą atsivešiu tą blogiuką į Palangą ir su juo supažindinsiu. Daviau žodį, nors abejojau, ar Naberijus sutiks.
29
Kiekviename demone slypi angelas
Martyno nuomonė man atrodė įtikinama, bet, kad jausčiausi ramiau, norėjau išgirsti dar bent vieną. Šeštadienį anksti ryte paskambinau į bažnyčią kunigui, kurio vadovaujamame chore mokyklos laikais giedodavau kartu su Irma. Tėvas Gintas buvo nesenas, linksmas, šiuolaikiškas ir draugiškas jaunimui dvasininkas. Labai norėjau gauti jo patarimą, bet nežinojau, nuo ko pradėti.
Mes sėdėjome lauke, tuščioje Basanavičiaus gatvės kavinėje. Buvo vėsu ir vėjuota. Tėvas Gintas pasistatė apykaklę.
– Kodėl nenorėjai susitikti bažnyčioje? – paklausė nepatenkintas.
Nedrįsau prisipažinti, kad pardavusi velniui sielą nebegaliu peržengti bažnyčios šventoriaus vartų. Bet privalėjau kažkaip tą pasakyti, todėl drebančiu balsu tariau:
– Tėve Gintai, aš susidėjau su velniu...
Kunigas vos nepaspringo kava, kurią mums ką tik atnešė.
– Vaikeli, kaip tas velnias atrodo? – paklausė šluostydamasis kava aplaistytą lietpalčio atlapą.
Apie Naberijaus išvaizdą būčiau galėjusi pasakoti nors ir iki vakaro.
– Juodos akys, ilgi juodi plaukai. Nepaprastai gražus. Veidas – kaip angelo, o figūra tobula. Rengiasi visuomet juodai, mėgsta balto metalo papuošalus. Ant kaklo nešioja pentagramą, ant kurios...
– Viskas aišku, – nutraukė mano kalbą tėvas Gintas ir geraširdiškai nusišypsojo. – Tokie velniai man dažnai bažnyčios duris apipaišo. Ir ką tu nori, kad aš pasakyčiau? Nesiūlysiu jo mesti. Kas žino – galbūt tu esi to prietrankos išsigelbėjimas.
Jaučiau, kad kunigas ne visiškai suprato, ką norėjau jam pasakyti.
– Jis davė man krauju pasirašyti raštą, kad mano siela priklauso jam. Ar tai labai pavojinga? – paklausiau, net virpėdama iš baimės, kad pasakiau tiek daug.
Tėvas Gintas nustebęs pakėlė antakius.
– O šiaip jis elgiasi kaip normalus žmogus? Stabilios nuotaikos, nekliedi, nemano, kad jį persekioja?
Patvirtinau, kad Naberijus beveik visada elgiasi kaip normalus žmogus.
– Tada, manau, tai nepavojinga, – pasakė tėvas Gintas ir pasidomėjo, ar mes su juo artimi kūniškai.
Pajutau, kaip kaista skruostai. Buvo labai nepatogu apie tai kalbėti, o ypač – su kunigu, todėl tik tyliai pasakiau „taip“.
– O čia jau nuodėmė, dukra mano, – pasakė tėvas Gintas. – Kol esate nesusituokę, derėtų susilaikyti.
Tie žodžiai trenkė tarsi žaibas, nušvietęs aptemusią mano sąmonę. Akimirksniu tapo aišku, kuriuo keliu eiti, nors ir buvo nelengva tuo patikėti. Todėl pasitikslinau:
– Jūs tikrai manote, kad turėčiau už jo tekėti?
– Taip, – linktelėjo kunigas. – Kodėl gi ne? Žinoma, jeigu jūs tikrai vienas kitą mylite.
– Tekėti už velnio ir prisiekti jam amžiną ištikimybę? – dar tikslinausi aš.
– Iš to, ką papasakojai, man atrodo, kad su laiku jis subręs ir pasikeis, – pasakė tėvas Gintas. – Daug jaunuolių pereina tokį gyvenimo etapą. Bet atsimink: velnias – tai tik kaukė. Kiekviename demone slypi angelas. Dievas mus visus sukūrė gerus, ir tas gėris iš mūsų prigimties niekur nedingsta, net jeigu dėl vienų ar kitų priežasčių kažkuriuo metu sugalvojame tai paneigti.
Mano skruostais ritosi ašaros. Tai buvo tikrų tikriausias nušvitimas. Atrodė, kad pats Dievas kalba kunigo lūpomis ir liepia man tapti to puolusio demono keliu atgal į gėrį.
– Ačiū, – šnibždėjau pro ašaras ir nepaisydama deginančio skausmo sugriebusi tėvo Ginto ranką paliečiau ją lūpomis.
Mano delnas liko raudonas, o ant lūpos iškilo pūslė. Kunigas palaimino mane kryžiaus ženklu ir atsistojęs nuėjo, o aš likau sėdėti, nes nuo to palaiminimo staiga pradėjo siaubingai raižyti pilvą. Kai supratau, kad privalau bėgti kur nors į šalį, buvo jau per vėlu – visas skrandžio turinys žaliu dvokiančiu fontanu pasipylė ant stalo. Persigandusi ir susigėdusi sprukau iš kavinės neatsigręždama.
