„Naberijus“: blogis dažnai atrodo gražesnis už gėrį (romano ištrauka, 7 dalis)

Tokį klausimą sprendžia ir Almina, žurnalistės Jurgitos Noreikienės romano „Naberijus“ herojė.

Ką tik iš spaustuvės atkeliavusią, dar dažais kvepiančią knygą jau galima rasti leidykloje „Charibdė“ (Konarskio g. 49). Kai kuriuose knygynuose ji pasirodys jau artimiausiomis dienomis, kitus pasieks maždaug už savaitės.

Daugiau informacijos, žaidimai ir viktorinos su prizais – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.

Pirmoji ištrauka.

Antroji ištrauka.

Trečioji ištrauka.

Ketvirtoji ištrauka.

Penktoji ištrauka.

Šeštoji ištrauka.

***

Naberijus

Laiškas iš Pragaro

24

Gatvėje pagautas taksi nuvežė į naują mikrorajoną. Naberijui atrakinus buto trečiajame aukšte duris prieškambaryje pati įsižiebė šviesa. Vėl užuodžiau paslaptingą smilkalų kvapą, o mano kojos susmego į storą raudoną kilimą, kuriuo buvo išklotas visas butas. Sienos buvo tamsios – išklijuotos juodos ir auksinės spalvų apmušalais. Baldai, užuolaidos, šviestuvai – iš esmės viskas buvo arba juoda, arba raudona, arba aukso spalvos.

– Sveikas, Cipuk, – pasakė Naberijus ir pirštu perbraukė per auksinio narvelio, kuris miegamajame ant stalo stovėjo neuždarytas, groteles.

Ant laktos tupėjusi kanarėlė atkuto, pasipurtė ir kelis kartus pyptelėjo. Prieš mane stovėjo plati lova su aukso spalvos baldakimu. Sunkiai krentanti prabangi medžiaga raibuliavo įmantriais siuvinėtais raštais, o šilkiniai raudoni patalai ir juodos pagalvės kvieste kvietė prie jų prisiliesti.

– Eikš, – pakvietė mano mylimasis ir atsisėdęs ant lovos krašto mane pasisodino šalia.

Jo rankos lėtai atsegė mano palaidinės sagutes ant nugaros, o lūpos švelniai bučiavo kaklą ir pečius. Kai šaltai spindinčiais žiedais apmauti pirštai prisilietė prie mano kelnių sagos, kanarėlė ant stalo narve pradėjo daužytis ir čirkšti kaip išprotėjusi. Naberijus nusibraukė nuo kaktos plaukus.

– Cipuk, kas tau pasidarė? – paklausė nejuokais pyktelėjęs, tačiau kanarėlė nesiliovė plyšauti.

Demonas atsistojo ir išnešė paukštį su visu narvu iš kambario.

– Nunešiau į virtuvę virti arbatos, – šypsojosi sugrįžęs.

– Paukščiukas išvirs arbatos? – paklausiau nustebusi.

– O kodėl gi ne? – paklausė vėl sėsdamasis šalia manęs. – Įsivaizduoji, jis man pasakė, kad mano veiksmai kyla ne iš proto. Pagal jį išeina, kad markizas Naberijus elgiasi neteisingai. Ar esi girdėjusi didesnę nesąmonę? Aš negalėčiau elgtis ne pagal protą ir ne pagal teisingumą, nes tuomet aš būčiau nebe aš. Tie dalykai yra mano esmė ir egzistencijos prasmė. O tas kvailys sako...

– Tu kalbiesi su Cipuku? – nutraukiau tą ilgą ir sunkiai suprantamą bambėjimą.

– O tu manai, neturėčiau? – paklausė demonas, įsmeigęs į mane sutrikusias akis. – Gal tu ir teisi. Jis visiškas kvailys.

Jo pirštai pagaliau atsegė mano kelnių sagą ir užtrauktuką, ir mes pargriuvome į pūkinių pagalvių kalną. Ištiesęs ranką Naberijus nuleido baldakimo kraštą, atitverdamas mus nuo viso likusio pasaulio. Baldakimo palubėje įsižiebė rausvos pulsuojančios šviesos, ir mes atsidavėme laukinei nežabotai aistrai.

Kai Naberijus vėl pakėlė baldakimo užuolaidą, aš pro langą pamačiau brėkštantį dangų.

– Kiek valandų? – nustebau.

– Šešios ryto, – pasakė jis ir nuo prie lovos pristumto staliuko padavė man garuojančios arbatos puodelį. – Žiūrėk tu man, – nusijuokė. – Ir pyragą suspėjo iškepti. Šaunuolis Cipukas.

Pyragas buvo fantastiškas. Dar karštas, su šokoladu ir migdolais. Apsivilkusi šilkinius juodus Naberijaus marškinius, nuslinkau į tualetą, o grįždama išgirdusi tylų švilpavimą kyštelėjau nosį į virtuvę. Neįstengiau suvaldyti smalsumo – taip norėjau geriau apžiūrėti tą stebuklingą velnio paukščiuką, verdantį arbatą, kepantį pyragus ir netgi diskutuojantį su savo šeimininku apie teisingumą.

Narvas, pastatytas ant palangės, buvo praviras ir tuščias. O giliau virtuvėje ant spintelės šalia viryklės sėdėjo vyras. Tas pats, kuris prie prekybos centro iš Naberijaus paėmė krepšį su mano daiktais. Susivėlęs, nesiskutęs ir piktomis akimis.

– Ko nori? – suniurzgė jis. – Ką čia pametei?

Sutrikau dėl tokio nedraugiškumo.

– Ar tu vardu Cipukas? – paklausiau nedrąsiai. – Norėjau padėkoti už pyragą. Labai skanus.

Apšepėlis neatsakė nei taip, nei ne, tik vėl suniurzgė:

– Atsiknisk nuo mano pono.

Sunėriau ant krūtinės rankas.

– Ne aš prie jo prisiknisau, – tariau. – Jis pats mane susirado.

– Žinoma, – atšovė tas. – Nes toks jo darbas. O tu viską gadini.

Nesupratau, ką tas vyras kalba. Jo akys piktai žėrėjo ryto prieblandoje.

– Ką aš gadinu? – paklausiau įsižeidusi.

Vyras pradėjo nervingai tabaluoti kojomis, kulnais belsdamas į spintelės duris.

– Tu atimi iš mano pono protą, – pasakė, košdamas pro dantis. – Greičiau ištekėk už jo ir mirk!

Dabar jau ir aš pagalvojau, kad Cipukui negerai su galva. Kas antras jo sakinys prieštaravo pirma pasakytam. Bet paskutinis iš jų mane išgąsdino. Karštligiškai purčiau galvą, o Cipukas vaipėsi tai matydamas.

– Aš nemirsiu. Naberijus neleis. Naberijus mane myli... – atkakliai kartojau pašnibždomis.

– Ar jis tau taip sakė? – įsitempė apšepėlis.

– Tiesiai nesakė, bet...

– Jeigu nesakė, tuomet nėra ko fantazuoti, – greitakalbe nutraukė jis mane. – Naberijus sako vien tik tiesą, įsidėk į savo kvailą makaulę. Jeigu nesakė, vadinasi, jam viskas gerai. Bent jau kol kas viskas gerai... Cipukas saugus... Mergšė dings iš pono gyvenimo...

Apsipylusi ašaromis puoliau iš virtuvės ir pataikiau tiesiai į savo mylimojo glėbį. Užsilaukęs jis atėjo manęs ieškoti.

– Kas čia buvo? – klausinėjo išsigandęs, o aš drebėdama glaudžiausi prie jo krūtinės, šnairuodama į Cipuką, demonstratyviai tabaluojantį kojomis ant spintelės. – Cipuk, ko jai prišnekėjai? – užsipuolė savo tarną ponas.

– Nieko, pone, – teisinosi tas. – Tik kažkodėl beždžionėms labai nemalonu prisiminti, kad jos mirtingos.

Naberijus suprato, kad tarnas ne viską jam pasakė, bet prie manęs nenorėjo aiškintis.

– Pakalbėsime paskui, – tarė ir apkabinęs nusivedė mane į miegamąjį. – Neverk, – ramino, paguldęs į lovą ir pats įsitaisęs šalia. – Kad ir ką jis tau pasakė, atsimink – vienintelis demonas pasaulyje, negalintis kabėti netiesos, esu aš. Cipukas tau galėjo prišnekėti bet ko, ir tai nebūtinai tiesa.

– Už ką jis manęs nekenčia? – šliurpčiodama paklausiau aš.

– Jis norėtų, kad skirčiau tau mažiau laiko, – kalbėjo Naberijus, pirštų galiukais švelniai glostydamas mano veidą. – Bet jo norai man nerūpi.

Mylimojo žodžiai mane nuramino. Su juo jaučiausi saugesnė, nei būčiau galėjusi jaustis angelo sargo glėbyje. Akys palengva pradėjo merktis – jau beveik parą buvau be miego. Naberijus nuleido baldakimo užuolaidą ir sustingo, priglaudęs skruostą man prie kaktos.

Cipuko nei tą, nei kitą dieną nebesutikau, nors valgiau, kaip įtariau, jo pagamintus pietus. Tik sekmadienio pavakare susipratau, kad man reikia grįžti į bendrabutį.

– Negrįžk, - karštai įkalbinėjo Naberijus. – Lik pas mane. Aš pats tave nuvešiu į paskaitas ir iš jų pasiimsiu. Gyvensi kaip karalienė. Nieko tau netruks.

– Mano konspektai bendrabutyje, – atsikalbinėjau aš, tačiau atsispirti demono gundymams buvo nepaprastai sunku.

– Cipukas parveš viską, ką liepsi, – šnibždėjo jis, sugriebęs mano ranką.

– Šalia tavęs bus sunku mokytis, – mečiau paskutinį kozirį, ir demonas blykstelėjęs akimis nusijuokė.

– Tavo tiesa, – tarė ir lyg tarp kitko pridūrė. – Tekėk už manęs.

Mano širdis nutirpo. Siaubinga Cipuko pranašystė, o gal prakeiksmas stojo prieš akis visu savo realumu. Pamatęs mano išgąstį, sutriko ir Naberijus.

– Kas tau, beždžionėle? Ką tokio pasakiau? – klausinėjo apkabinęs, ir aš jutau, kaip daužosi jo širdis.

– Ar tada aš mirsiu? – paklausiau, net užsikirsdama iš baimės. – Ar tos vestuvės bus kažkoks ritualas, per kurį aš būsiu paaukota? Ar tik tam aš tau esu reikalinga?

– Kas tau prišnekėjo šių nesąmonių? – pasipiktino Naberijus. – Neslėpsiu – vestuvės pagal demonų papročius nėra itin maloni ceremonija žmogui, bet, prisiekiu, tu iš jų išeisi gyva. Tau nieko blogo nenutiks...

Paklausiau, ar jis siūlo man tekėti iš meilės, ar iš kažkokio išskaičiavimo.

– Visos demonų vestuvės vyksta iš kažkokio išskaičiavimo, – tarė jis, nuleidęs galvą.

Sužinojau, kad demonų vestuvės – gana retas įvykis, laikomas griežčiausioje paslaptyje. Pats Naberijus per visą savo egzistavimą buvo vedęs tik 22 kartus. Paprastai vestuvės keliamos siekiant įgyti patikimą sąjungininkę – raganą, tarpininkaujančią savo vyrui demonui perkant kitų žmonių sielas. Tiesa, retkarčiais ir tiesiog dėl smagumo, nusprendus, kad Pragare per mažai švenčių. Už demono ištekėdama moteris pamato didžiąją dalį Pragaro bendruomenės ir pati tampa savotiška jos dalimi. Visą likusį gyvenimą ji privalo būti ištikima savo vyrui, nors negali niekam prisipažinti, kad yra ištekėjusi. Už ištikimybės sulaužymą demonas turi teisę ją nužudyti. O jis pats nieko neįsipareigoja, nebent tuokiantis buvo susitarta kitaip.

– Aš galėsiu taip pat pasižadėti būti tau ištikimas visą tavo gyvenimą, – ilgą pasakojimą užbaigė Naberijus.

Man tapo šiek tiek ramiau, bet paprašiau jo leisti pagalvoti.

– Bent savaitę, – pasakiau. – Kitą savaitgalį važiuosiu namo, o grįžusi duosiu tau atsakymą.

– Gal taip ir geriau, – nusiminęs šyptelėjo jis.

Aš nebepykau ant Aistės už tai, kad bandė kabinėtis prie mano vaikino, bet ji pati atsiprašė vos mane pamačiusi.

– Buvau per daug išgėrusi, – teisinosi. – O jis toks gražus, kad net silpna.

Aistė pasakė, kad man labai pasisekė, tik įspėjo, kad būčiau su juo atsargi ir bet kam pasiruošusi. Paklausiau, ką ji turi omenyje.

– Kai šokome, aš paklausiau Naberijaus, ar jis tave myli, – tarė Aistė.

– Ir ką jis atsakė? – įsitempiau aš.

– Jis pasakė, kad nėra sutvertas meilei, – atsiduso mano kaimynė.

Tai dar labiau sustiprino mano abejones. Nors pats Naberijus nuolat pabrėžė, kad jis niekuomet nemeluoja, ir tą patį kartojo ir Cipukas, aš pati negalėjau būti iki galo dėl to tikra. Galbūt jie abu susimokė, kad mane apgautų? Galbūt tose vestuvėse manęs iš tiesų laukia kažkas baisaus, nors Naberijus tikina, kad man nieko nenutiks? Ar iš viso galima pasitikėti demonu? Ar žmogui įmanoma perprasti jo ketinimus? Ar įmanoma nenukentėti, susidėjus su velniu? Be abejo, visa tai privalėjau apgalvoti prieš parduodama jam savo sielą. O gal netgi prieš atidarydama to užkeikto kambario su numeriu 666 duris. Tiesa, tada aš dar neįtariau, su kuo turiu reikalą. O kai pradėjau įtarti, man jau buvo vis vien. Buvau dėl jo pasiryžusi bet kam.

Visą tą savaitę Naberijus nėrėsi iš kailio, kad man įtiktų. Apipylė mane dovanomis – pripirko kalnus prabangių drabužių, batų ir rankinių, kvepalų, kosmetikos ir papuošalų, naujausio modelio mobilųjį telefoną ir nuvedė į elitinį grožio saloną, kur garsus meistras per visą ilgį iškarpė mano plaukus.

Demonas nuolat klausinėjo, gal dar ko nors noriu. Net nebežinojau, ko jo prašyti. Iš tiesų labiausiai mane džiugino ne dovanos, o pats buvimas kartu su juo. Aistės patarta ketvirtadienį po paskaitų įsėdusi į juodą visureigį pasakiau, kad norėčiau pajodinėti žirgais.

– Galėtume nuvažiuoti į žirgyną, – pasiūliau.

Naberijaus akys apsiblausė.

– Negaliu išpildyti šito tavo noro, – liūdnai prisipažino. – Manęs visi gyvūnai bijo. Net tarakonai. Tu neįsivaizduoji, kaip palengvėjo demonų gyvenimas, kai žmonės išrado automobilius.

Pamaniau, kad sugavau jį meluojantį. Ne kartą savo akimis buvau mačiusi, kad aplink Naberijų sukiojasi paukščiai – žvirbliai, varnos, balandžiai – ir netgi tupia jam ant rankų.

– Tie paukščiai iš tiesų ne paukščiai, – paaiškino jis. – Jie tokie pat paukščiai, kaip Cipukas. Tai demonai, mano tarnai.

Aš panorau pamatyti, kaip paukštis pavirsta žmogumi, ir Naberijus nudžiugo, kad šį mano norą išpildyti gali. Išlipę iš automobilio, pasukome į tuščią krepšinio aikštelę, nuo namų langų atkirstą margaspalviais lapais pasipuošusių medžių. Mano mylimasis ištiesė ranką, ir kur buvus, kur nebuvus ant žvilgančios lakuotos odos rankovės nutūpė žvitri kuosa.

– Susipažink – Izmaelis, mano antrojo legiono vadas, – išdidžiai šypsojosi Naberijus.

Suplasnojo juodi sparnai. Kuosa pakibo ore ir akimirksniu vietoj jos stojosi žmogus. Aukštas atšiaurios išvaizdos tamsiaplaukis dygiomis rudomis šiek tiek žvairuojančiomis akimis. Jis man nusišypsojo, parodydamas lygius baltus dantis, ir nusilenkė, atiduodamas pagarbą.

– Izmaelis – geriausias mano karys, – pasakė Naberijus. – Nekalbus, bet labai patikimas.

Jis pamojo dar kartą, ir artyn priskrido pasišiaušęs žvirblis. Netūpė šeimininkui ant rankos ir iškart man prieš akis virto jaunuoliu. Taip pat tamsiaplaukiu, bet svaiginamai skaidrių žalių akių.

– Frekas, – pristatė Naberijus.

– O varnas – juodas, didelis – taip pat yra tarp tavo tarnų? – pasmalsavau aš.

Labai rūpėjo sužinoti, kas mane gąsdino ir persekiojo rugsėjo pradžioje. Naberijus nusijuokė.

– Kalbi apie šitą? – paklausė ir pradingo, o vietoj jo suplasnojęs didžiulis juodas paukštis užšoko Izmaeliui ant peties.

– Taip ir maniau, – juokiausi aš. – Dabar viskas aišku.

Ištiesiau ranką, ir varnas peršoko man ant alkūnės. Net tūptelėjau – toks jis buvo sunkus. Izmaelis sugriebė mane už rankos ir prilaikė.

– Nepargriūkite, mano ponia, – įspėjo nusijuokęs.

Visa tai atrodė taip žavu, taip linksma ir taip paslaptinga, kad pradėjau galvoti, jog galbūt galiu pasakyti Naberijui „taip“ ir nelaukdama sekmadienio vakaro. Perspektyva tapti demono žmona, visą gyvenimą būti jam ištikimai ir saugoti jo paslaptis atrodė visai priimtina. Prieš save mačiau demonus, ir jie visai neatrodė baisūs. Atvirkščiai – netgi labai simpatiški vaikinai. Net ir Cipukas buvo dailių veido bruožų, tik charakterio labai jau nekokio.

– Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad blogis gali būti toks gražus, – pasakiau Naberijui.

– Juk turi būti kažkas, dėl ko vertėtų rinktis jį, o ne gėrį, – šypsojosi jis. – Tai galima vadinti gamtos dėsniu. Nuodingi augalai ir gyvūnai visuomet būna išskirtinio grožio.

Po šių žodžių nusprendžiau, kad vis dėlto verčiau dar pagalvosiu.