„Naberijus“: net ir norėti reikia mokėti (romano ištrauka, 6 dalis)

Pateikiame jau šeštąją ištrauką iš lrytas.lt žurnalistės Jurgitos Noreikienės romano „Naberijus“, kuris pasirodys jau visai netrukus. Knygą leidžia leidykla „Charibdė“.

Daugiau informacijos, žaidimai ir viktorinos su prizais – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.

Pirmoji ištrauka.

Antroji ištrauka.

Trečioji ištrauka.

Ketvirtoji ištrauka.

Penktoji ištrauka.

***

Laiškas iš Pragaro

21

Mūsų bendrabučio kambario langai buvo į priešingą pusę, todėl Aistė negalėjo matyti, kaip įsėdau į juodą visureigį. Naberijus užvažiavo manęs pasiimti anksčiau, kad spėtume nupirkti Aistei gimtadienio dovaną. Puoliau jam į glėbį. Demonas, suėmęs mano veidą delnais, bučiavo lūpas, žiūrėdamas į akis.

– Tu graži beždžionėlė, – kalbėjo, svaigindamas mane savo žodžiais. – Tikrai graži...

– Aha, visai nebloga, – pasigirdo pašaipus balsas, ir mano mylimasis krūptelėjęs atsisuko.

Ant atidaryto automobilio lango buvo užsirėmęs labai dailių vyriškų bruožų atletiško sudėjimo mėlynakis, juodus garbanotus plaukus persijuosęs auksine juostele.

– Tu čia iš kur? – įsitempė Naberijus ir atitraukė nuo manęs rankas.

– Markize, praradai budrumą, – nusišaipė tas. – Visą laiką buvau matomas, atėjau šaligatviu. Čia nemažai narkomanų. Tai jau turi sielą?

Mačiau, kaip mano mylimasis susinervino. Kažką atsakė man nežinoma kalba, bet mėlynakis suprato ir išsišiepęs lietuviškai pasakė:

– Sveikinu, markize. Tai dabar pagal planą į skaityklą?

Naberijus vėl kažką nesuprantamai sumurmėjo. Supratau, kad jie kalba apie mane, ir jis nenori, kad aš suprasčiau. Mėlynakis paniekinamai mane nužvelgė.

– Ką gi, lauksiu kvietimo, – tarė.

Naberijus pasuko raktelį ir lietuviškai pasakė, kad mes skubame. Automobiliui pajudėjus, mėlynakis garbanius atšoko atgal kaip voverė ir ilgai lydėjo mus žvilgsniu.

– Kas čia toks buvo? – paklausiau išsigandusi.

– Demonas, – neatitraukdamas akių nuo kelio, pasakė Naberijus. – Markizas Andras.

– Ko jis iš tavęs nori? – kamantinėjau aš.

– Jis man pavydi, - tarė mylimasis ir kietai sučiaupė lūpas.

Supratau, kad verčiau daugiau neklausinėti, bet netrukus jis pats man viską papasakojo – matyt, tai labai jį slėgė.

Kaip ir visi svarbiausi susirinkimai, taip ir tas vyko Didžiojoje menėje. Pro aukštus margais vitražais žaižaruojančius langus krentanti šviesa buvo iliuzija – iš kur šviesa požemyje? Čia švietė tik ugnis, kurioje dejavo amžiams pasmerktos nelaimingųjų sielos. Bet Didžiojoje menėje dėl geros garso izoliacijos aimanų nesigirdėjo. Tik pasieniais gausiai susigrūdę tarnai kėlė šurmulį. Visų akys buvo nukreiptos į tituluotus kilminguosius, kilusius iš serafimų, cherubinų ir sostų. Pats gražiausias iš visų angelų sėdėjo paaukštintame krėsle, užsidėjęs karūną su aštriais į viršų šaunančiais smaigaliais, ir pirštais parėmęs nedidele išpuoselėta barzdele papuoštą smakrą įdėmiai klausėsi, ką kalba markizas Andras.

Andras buvo neeilinio grožio ir aštraus proto angelas, po nuopuolio skirstantis pareigas, vienintelis iš serafimų nepelnytai gavęs ne karaliaus, princo ar kunigaikščio, o tik markizo titulą. Dėl to jis visą laiką jautėsi nuskriaustas ir niekada nepraleisdavo progos apie tai priminti Spingdulingajam Šviesos Nešėjui. Šiam galiausiai nusibodo Andro įkyrumas, ir jis pranešė visiems išmintingiesiems Pragaro markizams skelbiantis konkursą.

„Turime ypač painią situaciją. Nenaudėlį, susitepusį vagystės, žmogžudystės, melo ir kraujomaišos nuodėmėmis, kuriam mūsų klientė savižudė iš aštuoni šimtai keturioliktos grotos yra pasiuntusi prakeikimą. Laiške iš Pragaro ji jam parašė, kad prakeikimo vykdyti ateis jos sūnus, tačiau visa bėda, kad sūnaus nėra. Yra tik duktė. Jums reikia rasti sprendimą, kaip įvykdyti tą prakeikimą“, – sakė Liuciferis, už tai žadėdamas gausiai apdovanoti, o gal net ir pakelti rangą iki kunigaikščio. Sprendimą demonai turėjo pateikti iš karto.

– Visi suprato, kad tai didysis Andro šansas, ir neketino stoti jam skersai kelio, - pasakojo Naberijus. – Stebėjau, kaip įtemptai jis mąsto, kaip braižydamas pergamente dėliojasi planą, kaip paaiškėjus sprendimui nušvinta jo didelės mėlynos akys. Mane tai erzino. Nusprendžiau iškrėsti Andrui šunybę. Ne veltui kartais esu vadinamas šunimi.

Vos sulaukęs, kol Andras išdėstys savo planą, Naberijus nekantriai pakėlė ranką. „Abejotinas planas, – pasakė, paniekinamai nužvelgęs konkurentą. – Galiu pasiūlyti geresnį“.

– Spindulingasis pripažino, kad mano planas patikimesnis, lengviau ir greičiau įvykdomas, ir paskelbė mane konkurso nugalėtoju, – kalbėjo mano mylimasis. – Užduotis buvo patikėta man. Kai Andras priėjo sveikindamas paspausti man rankos, lūpos šypsojosi, bet akys degė neapykanta...

– Už ką taip nemėgsti Andro? – paklausiau nustebusi.

– Nes jis per gražus, – nusijuokė demonas, sukdamas į prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę. – Ir Liuciferis jo nemėgsta dėl to paties.

Prekybos centre Naberijus mane nusitempė į prabangiausią juvelyrikos saloną.

– Nieko čia nerasime, – atkalbinėjau aš. – Dovanai galiu skirti ne daugiau kaip dvidešimt litų. Kad liktų kitai savaitei parvažiuoti iki namų.

Demonas kreivai šyptelėjęs pasakė, kad jis taip pat pakviestas, todėl prisidės prie dovanos. Paprašiau parodyti sidabrinius pakabukus su žaižaruojančiais cirkoniais. Maniau, kad tokie blizgučiai mano kaimynei patiktų.

– Gal Svarstykles? Tai jos ženklas, – mąsčiau garsiai, čiupinėdama visus iš eilės.

Staiga Naberijus persigandęs griebė mano ranką, bet pavėlavo – pirštus jau spėjo nutvilkyti stiprus deginantis skausmas. Išsigandusi surikau, nesuprasdama, kas nutiko. Pirštų galiukai buvo raudoni.

– Kas nutiko? – sukruto pardavėja. – Įsidūrėte?

– Viskas gerai, – už mane paskubėjo atsakyti Naberijus. – Mes perkame tas „Svarstykles“ ir grandinėlę prie jų.

Paprašęs supakuoti kaip dovaną jis dar užmetė akį į salono centre stovintį stendą.

– Parodykite auskarus iš viršutinės lentynos, – paliepė, nekreipdamas dėmesio į pardavėjos pastabą apie įspūdingą kainą.

Auskarai buvo verti savo kainos. Baltojo aukso lankuose vartėsi subtilaus darbo geltono aukso beždžionėlės, abi turinčios po dvi pusės karato deimantų akis. Naberijus iš juodos per petį permestos rankinės išsitraukė pluoštą stambių kupiūrų ir abejingai atskaičiavo reikiamą sumą, o likusius pinigus susidėjo atgal. Buvau sukrėsta. Mano tėvo automobilis kainavo pigiau. O demonas liepė čia pat išsiverti savo sidabrinius žiedelius ir pats įvėrė man naujuosius auskarus. Jo pirštai švelniai lietė mano kaklą.

– Ačiū, – šypsojausi sutrikusi. – Net nežinau, ką sakyti...

– Būk atsargi su kryžiais, – tyliai pasakė jis. – Jie degina.

Tik tada supratau, kad pirštus man nudegino sidabrinis kryželio formos pakabukas.

Pasiūlęs užsukti į drabužių parduotuvę akimirksniu išrinko man juodas blizgaus audinio kelnes ir tokios pat spalvos palaidinę su balta rože iškirptės apačioje. Žvilgtelėjęs į vitrinoje pakabintus baltus plunksnų puskailinius, paklausė, ar jie man patinka, ir nesulaukęs atsakymo nusprendė, kad imam ir juos. Gretimoje parduotuvėje pritaikė aukštakulnius ir nedidelę rankinę. Pirkdama nė vieno drabužio nesimatavau, bet jie visi man tiko idealiai. Persirengusi prekybos centro tualete, negalėjau atplėšti akių nuo veidrodžio. Jame save mačiau tokią, kokia visada norėjau būti: gražią, turtingą ir švytinčiomis iš laimės akimis. Visas pasaulis buvo po mano kojomis. Tereikėjo tik menkos smulkmenos – parduoti velniui sielą.

– Mano beždžionėle, – šypsojosi Naberijus, pagaliau manęs sulaukęs.

Susikibę už rankų patraukėme link išėjimo. Nelengva buvo išsilaikyti ant tokių aukštų kulniukų, tačiau stengiausi išlikti ori. Lauke mano mylimasis spragtelėjo pirštais, ir iš už kampo išniro keistas tipas. Susivėlęs vyrukas apšepusia pasmakre ir žvitriomis rudomis akimis paslaugiai iš Naberijaus paėmė krepšį ir jo paduotus automobilio raktelius.

– Ar iškvietei mums taksi? – paklausė mano mylimasis.

– Žinoma, pone, – išsišiepė tas, ir aš pamačiau, kad jis neturi vieno priekinio danties.

Į klubo rūsį leidomės akmeniniais laiptais. Įsikibusi Naberijaus rankos saugojausi, kad nesuklupčiau – buvau nepratusi vaikščioti tokiais aukštais kulniukais. Mačiau, kaip visi prasilenkiantys nulydėdavo mus akimis. Demonas savo išskirtine išvaizda traukė žvilgsnius. Naberijus vilkėjo juodą lakuotos odos švarką, o ant pirštų mūvėjo gausybę įspūdingų žiedų. Kai paklausiau, ar jie sidabriniai, sužinojau, kad visi iš platinos. Vėlavome gerą pusvalandį.

– Aistė turbūt galvoja, kad nebeateisime, – laiminga juokiausi, glausdama skruostą prie jo peties. – Ji netiki, kad tu iš tiesų egzistuoji.

– Ne ji vienintelė netiki, – nusijuokė jis, žvilgtelėjęs man į akis. – Šiais laikais dauguma netiki.

Naberijus rankoje laikė tamsiai raudoną rožę, kurią spėjome nupirkti pakeliui, o aš – krepšelį su dovana. Kai Aistė mus išvydo, norėjo atsistoti ir priimti sveikinimus, bet neįstengė – ko gero, jai sulinko kojos, kaip ir man tada, kai pirmą kartą pamačiau Naberijų.

– Sėskitės, taisykitės, – mekeno sutrikusi, dairydamasi aplink. – Sigi, paieškok dar vienos kėdės.

Sigis tylėdamas nuolankiai pakilo iš kampo. Jis atrodė jau visiškai pasveikęs, tik ant skruosto matėsi nedidelis randas.

– Nesivargink, – kreivai nusišiepė į jį demonas ir pats atsisėdęs ant vienintelės laisvos kėdės timptelėjo mane už rankos, kad sėsčiausi jam ant kelių.

Ko gero, visame klube nebuvo merginos, kuri tą akimirką nebūtų norėjusi susikeisti su manimi vietomis. Naberijus, lėtai slysdamas rankomis per mano pečius, nuvilko baltus plunksnų puskailinius ir atkišo arčiausiai mūsų sėdinčiam vaikinui, kad pakabintų. Naberijui visi pakluso be žodžių, tarsi jis būtų koks karalius ar prezidentas, ir skubėjo jam patarnauti. Priėjus padavėjai iš valgiaraščio išrinko patį brangiausią vyną ir pareikalavo grojančią muziką pakeisti sunkesne. Nepraėjus nė minutei, suskambo „Scorpions“ baladė.

– Ar nori pašokti? – paklausė manęs, bet atsakiau, kad batai nepatogūs.

Aistė į šokių aikštelės vidurį išsitempė Sigį – su atletiškuoju jo bendrakursiu po pažinties rugsėjo pirmąją sugebėjo padraugauti vos dvi savaites ir dabar vėl buvo laisva. Jie kraipėsi ir maivėsi lyg klounai, o šokio pabaigoje suvaidino, kad bučiuojasi. Mūsų stalas plojo, aš taip pat, tik Naberijus – ne. Stebėjo iš aukšto, su vos pastebima šypsena lūpose.

– Paskolink man savo vaikiną vienam šokiui, – paprašė Aistė, priėjusi prie mūsų ir atsitūpusi priešais.

Aš nė už ką niekam nenorėjau skolinti demono, kuriam priklausė mano siela, todėl tvirčiau suspaudžiau jo ranką. Naberijus klausiamai pažvelgė man į akis.

– Eik, – dėdamasi nerūpestinga, pasakiau jam, vildamasi, kad jis pats nesutiks, dar kartą pademonstruodamas savo aroganciją. – Pašok su mano drauge.

Bet, didžiausiai mano nuostabai, jis neatsisakė. Atsistojęs pakėlė Aistę už pažastų ir nusivedė į šokių aikštelę, o aš kaip kvailė likau viena ant kėdės gurkšnoti vyno ir iš pavydo graužti nagų. Mačiau, kad jie apie kažką kalbasi, kad Naberijus juokiasi, o Aistė užkėlė rankas jam ant pečių. Aš vos neverkiau iš nevilties, nors supratau, kad tai viso labo tik šokis. Tačiau bijojau, kad Aistė, būdama kur kas labiau už mane patyrusi tarpusavio santykiuose, gali pasinaudoti proga ir nuvilioti mano vaikiną. Mačiau, kad jis jai patinka. Ir tai vsiškai nebuvo keista. Jis patiko visoms iki vienos.

– Liūdna? – išgirdau klausimą ir tik dabar pastebėjau, kad Sigis persėdo arčiau manęs. – Gal ir tu nori pašokti?

Šį kartą neatsisakiau, netgi nepaisydama savo batų. Norėjau būti kuo arčiau Naberijaus ir Aistės, išgirsti, ką jie kalbasi, nors per muziką net ir iš arti tai buvo beveik neįmanoma. Mano ir demono žvilgsniai susitiko. Jo nustebusiose akyse įžvelgiau šventą pasipiktinimą. Supratau, kad gerai nebus, o Sigis kaip tyčia neskubėjo paleisti mano rankos. Vos spėjęs sulaukti paskutinio dainos akordo, Naberijus žengė prie mūsų ir burbtelėjo:

– Šokis baigėsi, keičiamės.

Sigis klusniai pasitraukė, o aš likau stovėti prieš ne juokais įpykusį savo mylimąjį.

– Su manim šokti atsisakei, nes batai nepatogūs, o kai pakvietė tas asilas – staiga tapo patogūs? – priekaištavo jis, gręždamas mane akimis.

– Bet tu šokai su Aiste, – teisinausi aš, į priekaištą atsakydama priekaištu.

– Juk pati liepei man su ja šokti, – atšovė.

– O tu galėjai atsisakyti, – nenusileidau aš.

– Negalėjau, – purtė galvą demonas. – Aš pažadėjau vykdyti visus tavo norus.

Ir vėl buvo Naberijaus viršus. Supratau, kad kitą kartą turiu būti atsargesnė ko nors jo prašydama ir prašyti tiktai to, ko iš tiesų noriu. Jis kilstelėjo mane apkabinęs viena ranka, o kita po vieną numovė mano batus ir nusviedė į kampą. Aš apsivijau jo liemenį kojomis ir negalėjau nesišypsoti, iš viršaus žiūrėdama į juodas spinduliuojančias akis.

– Prisipažink, tu pavydėjai, – erzinau jį.

– Tai tu pavydėjai, – išsisukinėjo jis.

– Žinoma, pavydėjau. Aš tavęs pavydžiu visoms merginoms. O tu ar manęs pavydi? – speičiau į kampą demoną, ir jis sutrikęs pradėjo juoktis.

– O jeigu ir pavydžiu, tai kas? – vaipėsi Naberijus, tebelaikydamas mane pakėlęs, ir pradėjo postringauti savo stiliumi, sukdamasis ratu. – Pavydas neatsiejamas nuo teisingumo pojūčio. Kiekvienas, kas gerbia teisingumą, negali jaustis laimingas matydamas, kad kitas gavo tai, kas turi priklausyti jam. Pavydas reiškia teisingumą, štai ir viskas.

– O ne meilę? – juokiausi aš, rankomis apsivijusi jo kaklą. – Prisipažink, Naberijau – tu pavydi, nes mane myli.

– Taip, pavydas gali kilti ir iš meilės, – kiek pagalvojęs sutiko jis. – Bet meilė pačia savo prigimtimi yra tai, kas verčia elgtis neprotingai, taigi, neteisingai, todėl ir iš jos kylantis pavydas savo prigimtimi yra neteisingas. Pavydintis jaučiasi nelaimingas, kad kitas turi tai, kas, jo manymu, turi priklausyti jam, tačiau iš tiesų nepriklauso.

Mes sukomės velniškai greitai. Galva svaigo ir nuo greičio, ir nuo vyno, ir nuo mūsų pokalbio temos, ir nuo į mane įsmeigtų deginančių Naberijaus akių – jas vieninteles temačiau priešai save.

– Tai vis dėlto – kokios rūšies pavydu pavydi tu? – juokdamasi tempiau už liežuvio, ir demonas staiga nustojo suktis.

– Aš pavydžiu? – paklausė, giliai gaudydamas kvapą. – Pavydintis jaučiasi nelaimingas. O aš dabar jaučiuosi priešingai. Visiškai priešingai...

Virpančios iš geismo mūsų lūpos susilietė ir susijungė į aistringą bučinį. Man buvo nė motais visi aplink knibždantys žmonės: Aistė, Sigis, mano ir Aistės bendrakursiai ir draugai iš bendrabučio. Stiprios demono rankos mane laikė ir glamonėjo tuo pat metu.

– Manau, tau jau laikas namo... – šnibždėjo Naberijus, nesiliaudamas manęs bučiuoti. – Jeigu daugiau gersi, rytoj skaudės galvą. Aš parvešiu tave... pas mane... Juk norėjai sužinoti, kur aš apsistojęs?

Jis taip negudriai bandė maskuoti savo ketinimus, kad mane ėmė juokas. Žinoma, sutikau su juo važiuoti, ir mes išėjome, nepaisydami Aistės įkalbinėjimų pasilikti. Sigis su mumis net neatsisveikino, nors kaip tik tuo metu, kai Naberijus priėjo susimokėti, buvo prie baro.