„Naberijus“: sutartis su velniu pasirašyta (romano ištrauka, 5 dalis)

Portalo lrytas.lt žurnalistės Jurgitos Noreikienės romanas „Naberijus“, išleistas leidykloje „Charibdė“, knygynuose pasirodys antrojoje gegužės pusėje.

Daugiau informacijos, žaidimai ir viktorinos su prizais – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.

Pirmoji ištrauka.

Trečioji ištrauka.

Ketvirtoji ištrauka.

***

Naberijus

Laiškas iš Pragaro

17

Liepsna apšvietė išsigandusias mano akis, jos atsispindėjo veidrodyje.

– Naberijau, – pašaukiau drebančiu balsu. – Aš kviečiu tave, kad ir kas tu būtum...

Ištarusi šiuos žodžius nutilau ir laukiau, kas bus. Man pasirodė, kad veidrodyje, sau už kairiojo peties tamsoje, matau kažką judant. Nugara stingo iš siaubo. Šešėlis plėtėsi ir ryškėjo. Vis dėlto aš kažką pakviečiau, bet ta būtybė nė iš tolo nebuvo panaši į nuostabųjį Naberijų. Neįsivaizdavau, kaip ją išvaryti. Jeigu dabar tiesiog imsiu ir užpūsiu žvakę, ji gali visiems laikams likti čia ir mane persekioti. Supratau, jog prisidirbau. Baisiai prisidirbau...

Už manęs išryškėjo aukštas gunktelėjęs siluetas plačiais pečiais ir nusvarintomis rudais gaurais apžėlusiomis rankomis. Ant krūtinės blykstelėjo įmantrus į pentagramą įpintas herbas – toks pat, kokį mačiau ant Naberijaus krūtinės, kai mes mylėjomės. Aš krūptelėjau.

– Tik neatsigręžk, – išgirdau pažįstamą, kiek prikimusį savo mylimojo balsą.

Sunku buvo patikėti, kad tai jis. Ir drąsiau netapo. Šešėliui dar labiau ryškėjant, pamačiau ir tos baidyklės galvą. Ne vieną, o tris. Su pavojingai iššieptais žvėries nasrais ir šuns ausimis. Tačiau akys kaktose buvo žmogaus. Įžiūrėjau ir nosis – jos buvo atsikišusios ir labai šlykščios. Bet dar šlykštesnės buvo pamėlusios žarnos, jungiančios tas kraupias galvas su masyviu kūnu. Supratau, kad Sigio pasakojimas apie jį užpuolusį trigalvį šunį nebuvo prasimanymas ar nuskausminamųjų paveiktos sąmonės haliucinacija. Pakraupusi žiūrėjau į vaizdą veidrodyje man už nugaros, bijodama net kvėpuoti.

Plaukuotose pabaisos rankose pamačiau kažkokį popierių. Pakėlęs jį, tas padaras kreipėsi į mane.

– Suteiksiu tau viską, ko trokšta tavo širdis, – kalbėjo pirmoji šuns galva. – Kol būsi gyva, aš būsiu su tavim ir pildysiu visus tavo norus. Bet už tai privalai man pažadėti savo sielą.

Suvokiau, kad kelio atgal nėra. Neįsivaizdavau, ką gali padaryti demonas, stovintis man už nugaros, jeigu išdrįsiu jam paprieštarauti. Be to, jo siūlymas atrodė viliojantis. Ne kartą buvau sau sakiusi, kad atiduočiau bet ką, kad tik galėčiau būti su Naberijumi, ir dabar gavau šią galimybę. Jis žadėjo nepalikti manęs, kol būsiu gyva. Todėl pasakiau, kad sutinku, ir baidyklė pradėjo šėtonišką ritualą.

– Almina, ar prisieki amžiną ištikimybę man, Naberijui, Pragaro markizui, devyniolikos demonų legionų valdovui? – paklausė pirmoji šuns galva, per veidrodį spigindama į mane žėrinčias akis.

– Prisiekiu, – pasakiau, virpėdama iš baimės.

Sulaukusi atsakymo, antroji šuns galva paklausė:

– Ar atsižadi su krikštu gautosios malonės ir savojo angelo sargo?

– Atsižadu, – sušnibždėjau vos girdimai, bet šuo išgirdo ir tęsė toliau.

– Ar atiduodi man savo nemirtingąją sielą? – klausė trečioji galva.

– Atiduodu... Ji jau seniai tavo... – pasakiau ir pajutau, kaip sukasi galva.

Pabaisa pasilenkė prie manęs iš nugaros ir paėmęs mano ranką aštriu kaip peilis nagu įpjovė man bevardį pirštą. Jo ranka buvo šiurkšti ir šalta. Kruviną mano pirštą jis prispaudė prie popieriaus, po kaligrafiška rašysena išdėstytu tekstu. Pažvelgusi į prie manęs palinkusios vienos šuns galvos akis, susmukau be sąmonės.

Atsibudau kaip įprastai. Savo lovoje. Tik užuolaidos buvo užtrauktos, o aš pati buvau su drabužiais. Pasukusi galvą į šoną pamačiau, kad esu ne viena. Šalia manęs kniūpsčias gulėjo vyras. Be drabužių, iki pusės užsiklojęs mano antklode. Negalėjau atplėšti akių nuo dailiai raumeningų pečių ir idealiai gražių rankų ilgais tvirtais pirštais su išpuoselėtais apvaliais nagais. Žvilgantys varno juodumo plaukai buvo išsidraikę ant pagalvės. Pajutęs, kad į jį žiūriu, vyras pakėlė galvą ir man suokalbiškai nusišypsojo. Net nusmelkė, koks jis atrodė gražus, kai šypsojosi. Buvo sunku patikėti, kad dabar turėsiu jį šalia savęs visą gyvenimą. Aš nusišypsojau taip pat. Jaučiau šiokį tokį sumišimą, bet nė lašo gailesčio dėl to, ką padariau. Juodos Naberijaus akys atrodė linksmos ir netgi padykusios. Apkabinęs mane viena ranka, prisitraukė artyn. Kita ranka lėtai atsagstė mano palaidinės sagutes.

– Naberijau, ar tu... nuo šiol visada būsi su manim? – nedrąsiai paklausiau, svaigdama nuo jo prisilietimų.

– Visada, kiekvieną minutę, kai tik tu norėsi, – šypsodamasis atsakė jis.

– Bet tu... nesi žmogus?

Jis juokdamasis užsidengė ranka akis.

– Na, nesu, nesu, – tarė, žvilgtelėjęs pro šoną.

Aš taip pat nusijuokiau.

– Ar man nenutiks nieko blogo? – dar paklausiau.

– Objektyviai blogo – tikrai ne, – tarė jis. – Tau nenutiks nieko, kas neturi nutikti.

Man toks atsakymas sukėlė nerimą, ir Naberijus tai pastebėjęs suskubo mane pabučiuoti. Lūpos buvo saldžios ir švelnios. Aštrus liežuvis negiliai įsiskverbė man tarp dantų. Ta svaiginanti palaima buvo verta pačios aukščiausios kainos. Nusprendžiau Naberijaus daugiau nebeklausinėti ir gyventi vien dabartimi, kuri nuo šiol žadėjo būti nepakartojama.

Demonas vėl mane įsuko į laukinės aistros verpetą, paskandindamas aklinoje tamsoje, mano veidą užpylęs tankiais juodais kaip smala plaukais. Tamsoje žėrėjo tik jo akys – mes buvome kartu toje liepsnojančioje prarajoje, ir man visiškai nesinorėjo išsivaduoti.

Po keleto valandų prisiminiau, kad noriu valgyti.

– Nesirūpink, – nusišypsojo Naberijus ir dingo. Tiesiog išnyko mano akyse. O po kelių akimirkų atsirado su plastikinėse dėžutėse supakuotu maisto rinkiniu – krevečių salotomis, karštu ėrienos kepsniu, šokoladiniu desertu su vyšniomis ir brangaus raudono vyno buteliu.

– Ar į kambarį 666 sulakstei? – paklausiau, kabindama salotas.

Demonas nusijuokė.

– Ne, – atsakė.

– Ar tas kambarys buvo tik mano iliuzija? – paklausiau seniai ramybės nedavusio klausimo.

– Jis nebuvo iliuzija, – tarė Naberijus. – Tik jo numeris ir vieta buvo iliuzija. Tu atėjai į kambarį, kurio numeris buvo 656. Bet aš jame buvau apsistojęs tik tą vienintelę naktį – kol nebuvo studentų.

– O kur esi apsistojęs dabar? – pasidomėjau.

– Nuomojuosi butą, – pasakė Naberijus ir, ištraukęs iš stiklinės pusiau nudegusią žvakę bei išbėręs į šiukšlių dėžę kruopas, pripildė ją vyno. – Kada nors nusivešiu tave ten.

Jis buvo man dėmesingas, švelnus ir kalbėjo su manimi maloniai, žadėdamas nuostabių dalykų. Net buvo sunku patikėti, kad visa tai – ne gražus sapnas.

– Naberijau, o tu pats nesi mano iliuzija? – paklausiau, kai vynas suteikė drąsos. – Niekas iš mano pažįstamų tavęs nėra matęs...

Demonas gurkštelėjo vyno tiesiai iš butelio ir pasižiūrėjo man į akis.

– Tavo noras – man įsakymas. Jeigu nori, kad pamatytų ir kiti – jie pamatys, – pažadėjo.

– Ar eitum su manim į Aistės gimtadienį kitą savaitę? – pasiteiravau.

– Žinoma, – tarė jis. – Su didžiausiu malonumu.

Sekmadienį po pietų atsisveikinau su mylimuoju. Buvo sunku paleisti jo rankas, bet pažadėjome susirašyti. Rytojaus dieną po paskaitų jis žadėjo mane pasitikti prie universiteto. Buvau tokia laiminga, kaip niekada gyvenime. Netgi broliui parašiau, kad įsimylėjau. Tik neužsiminiau ką tokį. Tada jis pasigyrė, kad irgi turi naują paną. „O tėvui prasidėjo šiza, – rašė Marčius. – Nuolat rėkia, piktas ir neišsimiegojęs. Dvi naktis iš eilės sapnavo, kad tu ant jo užsiundei šunį su trimis galvomis. Motina sako, kad jis jaučiasi kaltas, nes davė tau per mažai pinigų“. Parašiau, kad pinigų man užtenka, o dėl šuns nieko nesakiau.

Pro duris įgarmėjusi Aistė nutrenkė savo krepšius vidury kambario.

– Uf, kol parvilkau... – dejavo, parkritusi ant lovos, net nenusivilkusi striukės.

Tik tada jos akys užfiksavo ant mano stalo stovinčią rožių puokštę.

– Iš kur tos gėlės? – paklausė nustebusi.

– Nuo Naberijaus, – pasakiau didžiuodamasi.

– Oho. Jo didenybė teikėsi su tavim susitikti?

– Mes kartu praleidome visą savaitgalį, – paslaptingai šypsojausi aš.

– Eik tu sau! – šūktelėjo Aistė ir atsistojusi nusivilko striukę. – Tai vis dėlto jis egzistuoja? O aš jau galvojau, kad tai tavo fantazija iš neegzistuojančio kambario.

– Aš supainiojau numerį, – pasakiau įsižeidusi.

– Tada sakei, kad nesupainiojai.

– Supainiojau. Tikrasis numeris yra 656.

Aistė įsistebeilijo man į akis:

– Vadinasi, galime nueiti pas jį nors ir dabar?

Stengiausi nesusinervinti, bet sunkiai sekėsi.

– Negalime. Jis ten nebegyvena, – pasakiau.

– Tai kur tada gyvena? Koks adresas? – spaudė mane kaimynė akivaizdžiai šaipydamasi.

– Nuomojasi butą. Adreso nežinau, – gyniausi aš.

– Žinai ką? – drėbė Aistė. – Tas gėles tu nusipirkai sau pati. Pripažink. Tau reikia specialistų pagalbos.

Ji galėjo mane įžeidinėti kiek nori. Šį kartą aš jaučiausi visiškai tvirtai. Pasakiau, kad į jos gimtadienį ateisiu kartu su Naberijumi, ir ji įsitikins, kad aš nefantazuoju. Aistė kreivai šyptelėjo ir nieko neatsakė, tik pasiūlė man obuolių, kurių atsivežė visą maišą.

Po paskaitų Naberijus, kaip ir buvome sutarę, manęs laukė juodame visureigyje tamsintais stiklais. Iš tolo supratau, kad ten jis, ir atlėkiau lyg ant sparnų. Įšokusi į vidų, nutrenkiau kuprinę ant galinės sėdynės ir puoliau jam į glėbį. Bučiavomės kaip išprotėję. Jis atrodė manęs išsiilgęs ne mažiau kaip aš jo. Užvedęs automobilį, staigiai pasuko vairą ir nušvilpė keliu už miesto, gilyn į miškus.

Taip būdavo kasdien. Demonas nusiveždavo mane į kaskart vis kitą nuošalią vaizdingą vietą, kur galėdavome ilgai ir netrukdomai mėgautis vienas kitu. Kai ant galinės sėdynės ilsėdavausi Naberijaus glėbyje vos atgaudama kvapą, švelniai priglaudusi veidą prie jo krūtinės šalia ant ilgos grandinės kabančio Pragaro markizo herbo, jis užsimiršęs taukšdavo visokias nesąmones.

– Cipukas sako, kad aš darausi kaip Elatanas, – minėdavo man niekada negirdėtus keistus vardus. – Bet aš negaliu būti toks, kaip jis. Aš juk kilmingasis. Ar ne taip, Almina? Kokios kvailystės. Man labai patinka mano darbas. Ypač šis. O tau ar patinka mano darbas? Patinka? Vadinasi, verta buvo prarasti Rojų. Kitaip nebūčiau dirbęs šio darbo. Aš prisvaigęs? Ir Cipukas taip sako. Bet jis kvailas. Ir tu kvaila, mano mažute. Ir kas gi man tavyje patinka? Žiūriu ir nesuprantu. Nesuprantu, bet jeigu man būtų pasiūlyta – rinktis Rojų ar tave, pasirinkčiau... Ko juokiesi? Juokiesi iš markizo? Ak tu nenaudėle!

Labai dažnai tokie pasišnekėjimai baigdavosi dar vienu aistros protrūkiu.

– Žinai, – po to šypsodavosi jis man, primerkęs juodas akis. – Aš labai mėgstu sakyti tiesą, nes netiesos sakyti tiesiog nesugebu. Tokia mano prigimtis. Todėl kalbėdamas visada privalau įtemptai galvoti, o ilgainiui tai vargina. Bet tu esi tokia kvaila, kad su tavim kalbėdamas galiu negalvoti. Štai kuo tu man patinki. Juk ir dabar nesupranti, ką aš pasakiau? Kvailiukė...

Mane žeidė tai, kad Naberijus mane laiko kvaila – aš pati tokia nesijaučiau. Nors reikėjo pripažinti, kad su demono protu, ko gero, nebūtų galėjęs varžytis joks žmogus. Kaip ir su jo jėga, grožiu bei sugebėjimais. Todėl stengiausi pernelyg nepykti, kai jis taip pasakydavo. Žinodama Naberijaus nuomonę apie žmones apskritai, supratau, kad jo požiūris į mane netgi labai neblogas.

O Aistė šaipėsi:

– Manai, kad dingdama kažkur po paskaitų, įtikinsi mane, kad tavo fantazijų vaikinas egzistuoja? Nieko nebus – privalai jį atsivesti į mano gimtadienį. Kad nebūtų pasiteisinimų – negalėjo, išvažiavo, susirgo, numirė...

– Naberijus ateis, – tikinau ją. – Jis man pažadėjo ir žodžio laikysis, nes meluoti nemoka.