„Naberijus“: rojaus obuolio istorija žalčio akimis (romano ištrauka, 4 dalis)

Leidyklos „Charibdė“ išleistas romanas „Naberijus“ knygynuose pasirodys gegužės mėnesį.

Daugiau informacijos, žaidimai ir viktorinos su prizais – specialiame „Facebook“ puslapyje Naberijus.

Pirmoji ištrauka

Antroji ištrauka

Trečioji ištrauka

***

Naberijus

Laiškas iš Pragaro

13

Kai kitą dieną pasakiau, kad pas Sigį nevažiuosiu, Aistė įsiuto. Nervingai prieš veidrodį šukomis pešė savo garbanotas kudlas.

– Ar su protu susipykai? Grįžti pas tą storžievį? Po visko, ką jis tau prišnekėjo? Nenorėjau leistis į tuščias kalbas.

– Aš jį myliu, – atšoviau. – Tai mano gyvenimas. Kaip noriu, taip gyvenu.

– Bet Sigiui tu suteikei vilčių. Kaip gali būti tokia žiauri? Ir dar tada, kai jam šitaip blogai?

– Man labai gaila. Pasakyk jam, kad buvau susipainiojusi savo jausmuose, – atsakiau, neketindama nusileisti.

Aistė tarp pirštų suvoliojo plaukų kamuoliuką ir nuėjo išmesti į šiukšlių dėžę, stovinčią koridoriuje po kriaukle. Aš tuo tarpu įsijungiau kompiuterį. Naberijus manęs jau laukė.

– O kodėl nenori pati nuvažiuoti ir jam viso to pasakyti? Kodėl visi nemaloniausi darbai tenka man? – grįžusi paklausė Aistė.

– Nes daviau žodį Naberijui, kad daugiau su Sigiu nesusitiksiu.

– Tu papasakojai jam apie Sigį? – išvertė akis kaimynė.

– Ne, – gyniausi aš. – Jis pats kažkaip sužinojo. Kartais man atrodo, kad jis mane permato kiaurai. Arba seka.

– Nemanai, kad turi reikalą su psichopatu? – paklausė Aistė, giliai mano širdyje pasėdama abejonę. – Iš tavo pasakojimų tas Naberijus man atrodo labai keistas. Turėtum jo pasisaugoti.

Naberijus su manim pasisveikino, ir aš nekantraudama su juo pasikalbėti Aistei grubiai atšoviau, kad jos nuomonė man nerūpi. Ji išėjo įsižeidusi, burbėdama, kad aš darau didelę klaidą.

„Mano kambario kaimynė galvoja, kad tu – blogio įsikūnijimas“, – parašiau Naberijui. „Žmonės laiko blogiu tai, kas jiems nenaudinga, pavojinga arba nepažįstama, todėl baisu“, – pasakė jis. „Bet tu taip nemanai?“ – paklausiau aš. „Ne, – parašė jis. – Man blogis yra tai, kas neteisinga, netobula, ko neturėtų būti. Žmonės yra pats didžiausias blogis.“ – „Tuomet išeina, kad ir pats save laikai blogiu?“ – juokais pabandžiau suriesti savo pašnekovą, užsikabinusi už, mano manymu, neapgalvotos frazės. „Aš nelaikau, tai žmonės mane tokiu laiko, – atšovė Naberijus. – Nes aš jiems nenaudingas, pavojingas ir baisus.“

Pirmą kartą pamačiau, kad arogantiškasis Naberijus kritikuoja savo išvaizdą. „Tu – baisus? Nejuokink. Kam tu gali atrodyti baisus? Tu galėtum būti Misteris Visata“, – rašinėjau įsivaizduojama, kad sakau jam komplimentą. „O jeigu vieną dieną pamatytum mane kitokį? Baisų, į žmogų nepanašų? Vis vien nebijotum?“ – paklausė jis. „Jeigu žinočiau, kad tai tu – tuomet nebijočiau“, – patikinau, būdama tikra, kad jis klausia tik abstrakčiai.

„Atpažintum iš balso, – pasakė Naberijus ir pasiūlė. – Tai pakviesk mane. Tavo draugės juk nėra.“ „Ateik, – pasiūliau susizgribusi. – Tu žinai, kad visada pas mane esi laukiamas“. „Ne taip kvieti, – nepatenkintas atšovė jis. – Pakviesk taip, kad įrodytum, jog viską supranti ir esi pasiruošusi duoti tai, ko man reikia.“ Nesupratau, ko Naberijus iš manęs nori. Aš kviečiau jį kokiais tik mokėdama žodžiais, bet nei vieni jam netiko.

Su Naberijumi nesusitikome net tris savaites. Ilgėjausi be proto, kiekvieną vakarą prieš užmigdama svajojau apie jo bučinius ir glamones. Dažnai dairiausi pro langą, ar nepamatysiu jo einančio šaligatviu į paskaitas ar iš jų, bet taip ir nepamačiau. Ne kartą kilo pagunda užlipti į šeštąjį aukštą ir pačiai pasibelsti į jo duris, bet buvo nedrąsu. Bijojau padaryti ką nors ne taip ir viską amžiams sugadinti. Nesupratau, kodėl jis pats nesiekia susitikti su manim. Kad esu jam tuščia vieta – negalvojau. Dėmesio jis man skyrė, ir visai nemažai.

Naberijus kasdien po kelias valandas kalbėdavosi su manim internetu. Iš tų pokalbių sužinojau labai daug – netgi tokių dalykų, kurių, kaip pats teigė, jis nebuvo sakęs nė vienam žmogui. Pavyzdžiui, kad nesutaria su savo tėvu ir jau seniai su juo nepalaiko jokių ryšių. Bet iš Naberijaus pasakojimo supratau, kad jis dėl to vis dar jaučia didelę nuoskaudą.

Tėvas labiau mylėjo kitą savo vaiką, nors jis buvo tikras netikėlis ir nuolat prisivirdavo košės. Kai Naberijus su kitais savo broliais bandydavo atkreipti tėvo dėmesį į to netikėlio elgesį, sukčiavimus, neklusnumą, tėvas supykdavo. Pradėdavo priekaištauti, kad Naberijus nepadeda savo jaunesniam broliui. Tuo tarpu jo paties netgi nė karto nepagyrė, nors jis visąlaik elgėsi teisingai ir nepriekaištingai.

Oi, kaip man visa tai buvo pažįstama... Jo tėvas elgėsi lygiai taip pat, kaip maniškiai. Ko tik neprisidirbdavo Martynas – viskas jam buvo atleidžiama. O iš manęs reikalaujama visiško paklusnumo ir tobulumo. Nes aš buvau vyresnė, protingesnė, atsakingesnė. O iš tiesų – nes aš tiesiog buvau nemylima. Mane netgi sugebėdavo apkaltinti už tai, ką padarydavo mano brolis. Jeigu būdavo akivaizdu, kad tai jo darbas, kalta vis vien likdavau aš – nes nesužiūrėjau, nesudraudžiau, nepadėjau, nepatariau.

Kartą Naberijus su broliais neapsikentė ir pasiryžo atverti tėvui akis. Kaip supratau, jų tėvas buvo botanikas, selekcininkas ar kažkas panašaus. Jis sode turėjo ypatingos veislės obelį, kurią labai saugojo ir buvo griežtai uždraudęs vaikams nuo jos nuskinti bent vieną vaisių. Greičiausiai jie buvo saugomi moksliniams tyrimams. Vyriausiasis brolis, kurį palaikė ir Naberijus, pasikvietė tą netikėlį ir parodė, kokie gražūs obuoliai auga ant tos obels. O tas kvailys, žinodamas, kad yra nebaudžiamas, be skrupulų nusiraškė ir surijo.

Naberijus tikėjosi, kad tėvas, sužinojęs apie tokį nusižengimą, pagaliau supras, kas yra kas, ir nubaus jaunėlį. Tėvas, žinoma, įsiuto. Ir nubaudė – bet nubaudė ir jaunėlį, ir vyresniuosius. Juos netgi griežčiau. Iš sodo išvijo visus, bet jaunėliui paliko šansą pasitaisyti, atsiprašyti ir sugrįžti. O vyresniųjų išsižadėjo amžiams. Namuose buvo leista pasilikti tik keletui vyresniųjų brolių, kurie, kaip tikri mėmės, neturėjo savo nuomonės ir niekada nekritikavo tėvo sprendimų.

Nors mūsų situacija buvo labai panaši, aš, ne taip, kaip Naberijus, savo išlepintam broliui vis vien nejaučiau neapykantos. Priešingai – mes buvome labai artimi. Martynas puikiai suprato, kad tėvai nesugeba jam nieko atsakyti, ir tuo akiplėšiškai naudojosi, bet už akių kartu su manim pats šaipėsi iš šios situacijos. Jausdama jo palaikymą, sugebėdavau lengviau atlaikyti nepagrįstus tėvų priekaištus.

„Gal ir tau reikėtų pabandyti susitaikyti su savo broliu?“ – siūliau aš, bet Naberijui tai atrodė neįmanoma. Jis buvo nusiteikęs eiti iki galo ir keršyti jam. „Jeigu mes negrįšime namo – negrįš ir jis“, – sakė mano mylimasis, tikindamas, kad trukdyti broliui pasitaisyti, nuolat ryškinti jo trūkumus, atskleisti netobulą jo prigimtį, kad tėvas neturėtų pagrindo jo įsileisti atgal, – vienintelis teisingas sprendimas šioje bjaurioje situacijoje.

Kai išdrįsdavau paklausti, kada jis susitiks su manim, Naberijus atsakydavo, kad kai tik pakviesiu. Ir tada, kai duosiu tai, ko jam reikia, mes būsime kartu, kol aš būsiu gyva. Tai skambėjo labai romantiškai, tačiau aš niekaip nesugebėjau įminti man užduotos mįslės ir pakviesti jo taip, kad būtų aišku, jog jis gali manimi pasitikėti.

Užblokavau Sigio numerį, bet jis ir toliau mane atakavo per Aistę.

– Na, kodėl negali bent kartą su juo susitikti ir išsiaiškinti? – pyko ji, susikaupusi lakuodama nagus, ir aš dar kartą pasakiau, kad Naberijui daviau žodį su Sigiu nebendrauti.

– Naberijus, Naberijus! – susinervinusi užriko ji. – Jau visą mėnesį vien apie jį šneki. Tai kur jis? Kodėl aš jo niekada nemačiau?

– Jis nemėgsta žmonių, – pasakiau.

– O bent jau tu pati su juo susitinki? – paklausė Aistė. – Juk tu visada sėdi kambaryje prie kompiuterio.

– Buvau susitikusi tris kartus, – prisipažinau.

Labai norėjau kuo greičiau užbaigti šį nemalonų pokalbį.

– Tris kartus per keturias savaites? – nusikvatojo mano kaimynė. – Gyvendami tame pačiame bendrabutyje? Ar suvoki, kaip apgailėtinai tai skamba?

Aš suvokiau... Man ir pačiai tai nepatiko, bet ką aš galėjau padaryti? O Aistė rėžė pamokslą toliau:

– Man atrodo, kad tas tipas tavęs vengia. Nei myli, nei gerbia, nei savo mergina laiko. Tiktai linksminasi, sėdėdamas prie kompiuterio, o tu per savo naivumą nesupranti, kad jis iš tavęs šaiposi.

Jos žodžiai buvo tokie panašūs į tiesą ir tokie skaudūs, kad nesusivaldžiau ir apsiverkiau.

– Tai ką man daryti, ką? – klausiau Aistės, ir ji pasiūlė:

– Parodyk tą Naberijų man, ir aš perkąsiu, kas jis per tipas. Pakviesk į svečius kad ir dabar.

– Kad tu žinotum, kiek jau laiko aš jį kviečiu, – atsidusau. – Jis neina...

Kaimynė pažvelgė man į akis:

– Bet juk tu žinai, kur jis gyvena?

Žinoma, aš žinojau. Bet nemaniau, kad gera mintis man pačiai ten eiti. Naberijus ne kartą sakė, kad dabar mano eilė jį pakviesti. Tokios buvo jo nustatytos žaidimo taisyklės, ir aš privalėjau jų paisyti, nenorėdama jo prarasti.

– Kokia nesąmonė! – prunkštelėjo Aistė. – Kokios dar taisyklės? Aš noriu pakviesti jį kaip tavo vaikiną ateiti į mano gimtadienį kitą savaitę.

Dvejojau, ar gera mintis eiti į Naberijaus kambarį, bet dar labiau dvejojau, ar gera mintis vestis ten Aistę. Kompiuteryje mačiau, kad „Naberius“ neprisijungęs, todėl negalėjau atsiklausti jo paties. Tačiau noras pamatyti Naberijų buvo milžiniškas. Aistės gimtadienis atrodė visai geras pretekstas.

– Eime dabar, nes už pusantros valandos mano autobusas, – ragino kaimynė, susiruošusi savaitgaliui važiuoti pas tėvus. – Aš galiu pavėluoti.

Atsistojau. Kojos linko panašiai, kaip pirmąjį kartą, kai stovėjau prie kambario nr. 666 durų. Nuėjome iki lifto ir užvažiavome į šeštąjį aukštą.

– Ten, koridoriaus gale, - mostelėjau ranka, rodydama, kad Aistė eitų pirma.

Jaučiausi daranti kažką neleistino.

– Kuris kambarys? – žvalgėsi Aistė.

– Šeši šimtai šešiasdešimt šeštas.

- Tokio nėra, – stebėjosi mano draugė. – Visuose aukštuose numeriai baigiasi ties šeši šimtai šešiasdešimt penktu.

Man pasidarė silpna. Kaip stovėjau palei sieną, taip ir atsisėdau ant grindų.

– Gal čia? – juokėsi Aistė, rodydama į valytojos kambarėlį.

– Ne...

Tai buvo kažkas nesuvokiamo.

– Almina! – Aistė purtė mane, suėmusi už pečių. – Nesupainiojai numerio?

– Tikrai ne... Kambarys buvo čia...

– Čia langas!

– Eik iš čia... Palik mane vieną...

Aistė kurį laiką pabuvo su manim, įkalbinėdama grįžti į savo kambarį, po to gūžtelėjo pečiais ir paliko, nes skubėjo į autobusą. Užsidengusi rankomis galvą, raudojau sėdėdama ant grindų šeštojo aukšto koridoriaus gale. Aiškiai prisiminiau, kurioje vietoje prieš mėnesį mačiau duris, bet dabar jų ten nebuvo, tikrai nebuvo. Ten buvo siauras langas. Jaučiau, kad kraustausi iš proto. Kur aš iš tiesų tąkart buvau nuėjusi? Kas iš tiesų yra Naberijus?

Grįžusi į savo kambarį, dvi valandas laukiau Naberijaus prie kompiuterio. Buvau pasiryžusi užduoti jam daugybę klausimų, kurių iki šiol nebuvau drįsusi paklausti, bijodama pasirodyti kvaila ar netaktiška. Ir apie kambarį 666, ir apie žvakę mano spintoje, ir apie varną, rodančią man kelią, ir apie tai, kaip jis sugebėjo mane rasti prie tvenkinio. Prisiminusi Naberijaus kalbas apie tai, ką jis laiko blogiu ir kiek nekaltų merginų yra turėjęs, pradėjau suprasti, kad greičiausiai turiu reikalą su antgamtine būtybe. Pikta būtybe. Demonu... Taip, žinojau, kad tai skamba kvailai, bet kito paaiškinimo nebuvo.

Bijojau, kad būsiu jį supykdžiusi, nekviesta įsiveržusi į jo valdas ir dar atsivedusi savo kaimynę. Nežinojau, ar neišseko jo kantrybė, kad taip ilgai nesugebėjau įminti jo mįslės. Ne kartą gavau įsitikinti, koks tas padaras impulsyvus ir kaip greitai supyksta. Šįkart jis interneto pokalbiuose nesirodė, ir tai, akivaizdu, buvo susiję su mano poelgiu. Bet, nepaisant visko, man ta būtybė nebuvo bloga. Maniau, kad galiu su ja rasti bendrą kalbą. Man patiko su Naberijumi kalbėtis, o su juo praleista vienintelė meilės naktis buvo pati ryškiausia ir nuostabiausia patirtis mano gyvenime. Netgi supratusi, kad jis gali būti ne žmogus, aš vis vien jį mylėjau. Už viską labiau bijojau, kad dabar, supykęs, jis mane paliks.

„Naberijau!” – rydama ašaras, šaukiau jo vardą, žvelgdama pro langą į vakarinėje prieblandoje skendintį mišką. Buvau tikra – jeigu jis iš tiesų demonas, tuomet, greičiausiai, jis mane girdi. Tačiau aš galėjau ir klysti. Jeigu Naberijus vis dėlto buvo paprastas žmogus – aišku, kad girdėti mano žodžių ir į juos atsiliepti negalėjo. „Mylimais, atleisk man už neatsargumą ir nekantrumą… Atleisk už nenuovokumą ir nesugebėjimą suprasti, ko tu nori… Nebausk manęs ir nepalik… Aš numanau, kas tu esi, bet vis vien tave myliu… Naberijau, pasirodyk ir pasakyk, kad nepyksti ant manęs. Jeigu tebegalioja tavo pasiūlymas būti kartu su manim visą gyvenimą – aš jį priimu, tik pasakyk, ką turiu padaryti, nes mano protas per menkas suvokti, ko tau iš manęs reikia. Aš tau duosiu viską, ko paprašysi. Noriu priklausyti tau, noriu būti su tavim, noriu eiti su tavim nors ir į pasaulio kraštą...“ – žliumbiau, bet niekas taip ir neatsiliepė.

Jaučiausi tikra kvailė, jaučiausi apgailėtina. Užsirėmiau ant stalo ir sriūbaudama žvelgiau į tuščią pokalbių langą kompiuterio ekrane. „Aš ne beprotė, ne beprotė...“ – šnibždėjau, ir staiga sustingau. Mano akys užkliuvo už raudonosios žvakės, kurią laikiau nustūmusi palei sieną jau beveik mėnesį ir bijojau prisiliesti. Žiūrėjau į ją išpūtusi akis, ir mano sąmonė nušvito. Naberijus norėjo, kad aš jį pakviesčiau tuo būdu, kurį jis nurodė man pačią pirmąją mūsų pažinties dieną. Pakviesčiau taip, kaip kviečiami demonai. Kad jis aiškiai žinotų, jog aš suprantu, kas jis toks.

Žinoma, aš galėjau būti ir neteisi. Galbūt ta žvakė visai neturi galių prišaukti mano mylimojo. Galbūt jis yra visai ne demonas, o eilinis vaikinas – tik mano liguista sąmonė, nesugebėdama apdoroti prieš mane atsivėrusios tikrovės, priskyrė jam tokias savybes. Patikrinti tebuvo vienas būdas. Kvailas ir gėdingas, jeigu nepasiteisins, ir bauginantis, jeigu vis dėlto yra taip, kaip aš nujaučiu. Guodžiausi bent jau tuo, kad jei tai pasirodys netiesa, neteks raudonuoti iš gėdos, nes niekas nesužinos, ką aš bandžiau daryti.

Drebančiomis rankomis paėmiau žvakę. Įstačiau į stiklinę ir atsinešusi iš spintos aplink pripyliau perlinių kruopų, kad tiesiai stovėtų. Kiek padvejojusi, už žvakės pastačiau Aistės veidrodį ir, baugščiai apsidairiusi, užsitraukiau užuolaidas. Tik tada supratau, kad neturiu degtukų. Nulėkusi į virtuvę nuo pelenais apibyrėjusios palangės, prie kurios mėgdavo rūkyti studentai, pasičiupau paliktą žiebtuvėlį ir grįžusi juo uždegiau žvakę.