„Naberijus“: koks turi būti žmogus, galintis mesti iššūkį velniui? (romano ištrauka)

Apie Alminos ir Sigio pažintį sužinosite šioje, jau trečiojoje lrytas.lt žurnalistės Jurgitos Noreikienės knygos „Naberijus“ ištraukoje.

Pati knyga, išleista leidykloje „Charibdė“, knygynų lentynose pasirodys gegužės pabaigoje.

O iki tol kiekvieną trečiadienį portale lrytas.lt ieškokite vis naujų ištraukų iš lietuviškos avantiūros su velniu kronikos.

Daugiau apie kūrinį, su juo susiję žaidimai ir viktorinos, kur galima laimėti leidyklos „Charibdė“ prizų - „Facebook“ puslapyje „Naberijus“.

Pirmoji ištraukų dalis.

Antroji ištraukų dalis.

***

Naberijus

Laiškas iš Pragaro

Fėjos išruošta Pelenė Aistė sugebėjo mane įtikinti, kad privalau eiti į rugsėjo pirmosios šventinį vakarą studentų miestelio naktiniame klube ir pasistengti ten užsimiršti. Pradžioje purčiausi, bet galiausiai sutikau.

– Kas čia per drabužiai? – susiraukė Aistė, peržiūrėjusi mano garderobą. Viskas, ką atsivežiau, tilpo į pusę lentynos. – Dvejos kelnės ir trys megztiniai. Vaikeli, tu net sijono neturi?

Iš savo lentynos ištraukusi juodą, blizgančiais žvyneliais nusagstytą sijoną, liepė man apsimauti. Jis tempėsi gerai, bet man atrodė pernelyg trumpas.

– Ne ne, – prieštaravau. – Aš už tave dešimčia centimetrų aukštesnė. Netinka man tavo sijonas.

– Dar ir kaip tinka! – užtikrintai atšovė ji ir pasiraususi ištraukė truputį susiglamžiusią gėlėtą palaidinę didele iškirpte.

– Nežinau, nežinau, – kraipiau galvą, staipydamasi prieš Aistės atsivežtą veidrodį, tačiau vaizdas jame man visai patiko.

Aistė išleido mano plaukus ir liepusi sėstis ant kėdės išsitraukė krepšį, pilną prigrūstą kosmetikos. Ji tamsiai išdažė man akių vokus ir užrietė blakstienas, parausvino skruostus, o lūpas nutepė tamsiai vyšnine spalva. Plaukus sušiaušė, supurškusi į juos pusę buteliuko lako, ir pasakė, kad atrodau puikiai. Man ir pačiai taip atrodė, ir aš nusišypsojau.

Dar niekada nebuvau sau tokia graži. Kad pasijusčiau tikra fėjos į puotą išruošta Pelene, trūko tik batelių. Tačiau Aistės aukštakulniai, kurių ji atsivežė aštuonias poras, buvo man dviem dydžiais per maži. Teko autis savo sportbačius, o kambario draugė patikino, kad tai irgi gana stilinga. Kai išsipurškusios jos kvepalais ruošėmės žengti pro duris, Aistė pliaukštelėjo sau per kaktą, kažką prisiminusi. Atidariusi savo rašomojo stalo stalčių ištraukė ilgus auskarus su taškuotomis plunksnomis ir liepė jais pakeisti savuosius kuklius sidabrinius žiedelius.

Į klubą patekome nemokamai, parodžiusios savo ką tik gautus studento pažymėjimus. Žmonių buvo sausakimša. Aistė į kairę ir į dešinę sveikinosi su pažįstamais, jų buvo gyvas galas. Aš taip pat sutikau porą žmonių iš Palangos. Pernai į anglų filologiją įstojusi Ramunė nusistebėjo, kaip aš pasikeičiau. Kol mes apsikeitėme mandagumo frazėmis, Aistė apsikabino su rusvaplaukiu vaikinu. Ne itin aukštu, bet simpatišku.

– Mano klasiokas, kaimynas, draugas, sugėrovas ir beveik brolis! – pristatė jį ir man.

– Sigis, – pasakė tas ir šypsodamasis ištiesė man ranką.

– Almina, - prisistačiau ir aš.

Sigio ranka kiek per ilgai, ne tiek, kiek reikalauja mandagumas, užlaikė mano ranką.

– Didysis chemikas! – kikeno Aistė. – Spėk, ar mokykloje iš jos yra gavęs bent vieną dešimtuką? O įstoti sugebėjo. Dėl to, kad į chemiją stoja tik lūzeriai!

– Užsičiaupk, kvaiša, arba tavo visus penkis plaukus nupešiu! – pusiau juokais, pusiau rimtai įsižeidė Sigis ir čiupo Aistę už baltų garbanų. – Ar dar taip kalbėsi, kūtvėla? A?

Jie atrodė tokie juokingi, kad nesusilaikiau ir nusišypsojau, o Sigis įsmeigė į mane žalias akis.

– Ar man ją paleisti? – paklausė manęs.

– Paleisk, - nusijuokiau, ir jis paleido.

– Tu jam labai patikai, – mirktelėjo akį Aistė, kai Sigis išėjo nupirkti mums vyno.

Raumeningas Sigio bendrakursis Aistei visai nepasirodė lūzeris. Jau netrukus ji sėdėjo tam išvaizdžiam chemikui ant kelių, o Sigis neatlipo nuo manęs. Tauškė nesąmones ir vis stengėsi prajuokinti. Po trečios taurės sutikau su juo pašokti.

Buvau nepratusi gerti, todėl jaučiausi kaip reikiant apsvaigusi. Sigio rankos slydo mano liemeniu čia aukštyn, čia žemyn.

– Tu labai graži, – pasakė jis, ir tie žodžiai mane privertė nurausti.

Niekas niekada man nebuvo sakęs ko nors panašaus. Jau nekalbant apie Naberijų, kuris sugebėjo tiktai skaudinti ir įžeidinėti. Užgrojus lėtą baladę, Sigis mane apkabino ir pabandė pabučiuoti. Pradžioje pasidaviau, bet paskui išsigandau ir išsivadavau iš jo glėbio.

– Kas tau? – nepatenkintas paklausė Sigis. – Maniau, kad tau patinku.

– Patinki, bet... – mikčiojau aš. – Viskas pernelyg greitai...

Iš tiesų man buvo kančia tas bučinys. Negalėjau bučiuotis, kai visa esybe troškau kito. Trijų vyno taurių buvo per mažai, kad iš mano minčių išnyktų visas jas užvaldžiusio Naberijaus paveikslas.

– Ką gi, aš kantrus, – nusišypsojo Sigis, ir aš paprašiau jo dar atnešti vyno.

Kai išėjome iš klubo, aš vos laikiausi ant kojų. Aistė su Sigio bendrakursiu apsikeitė telefonais ir jausmingai atsisveikino, o pats Sigis skubėjo dar ir dar kartą mane pabučiuoti. Kai pamečiau išgertų taurių skaičių, man jau buvo tas pats.

– Užteks, balandėliai, – juokėsi Aistė. – Nepamirškite, kad rytoj į paskaitas.

Sigis palydėjo mus iki bendrabučio. Vedė mane apkabinęs, nes vargu, ar tiek išgėrusi būčiau sugebėjusi pasiekti kelionės tikslą nepraskelta kakta ir nenubalnotais keliais. Virš mūsų keletą kartų kranksėdama praskrido stambi varna. Kartą netgi kliudė Sigio galvą sparnu.

– Išprotėjęs paukštis, - juokėsi jis. – Aš jam kažkuo nepatikau.

Nuo bendrabučio laiptų atsisukusi dar kartą jam pamojavau ir vos nenusiverčiau. Sigis stovėjo prisidegęs cigaretę, o virš jo galvos vėl suko ratus įkyrus paukštis.

Ryte įsijungusi telefoną, Aistė rado Sigio žinutę. „Neatvarysiu popiet, – rašė jis. – Aš ligoninėje – užpuolė šuo su trimis galvomis. Gyvas likau per stebuklą.“

– Koks šuo? – išsigandau aš.

– Manau, kad tiesiog šuo, - kreivai šyptelėjo Aistė. – Sigis mėgsta pagražinti istorijas.

Užmetusi akį į kompiuterį pamačiau prisijungusį Naberijų, bet tučtuojau atsijungiau, kad jis nespėtų manęs užkalbinti. Plėšė galvą ir pykino. Pakeliui apsirūpinusios kramtomąja guma ir mineraliniu vandeniu su Aiste išėjome į pirmąsias savo gyvenime paskaitas. Jų buvo dvi, o trečiosios dėstytojas neatėjo. Tuomet nusprendėme, kad reikia aplankyti Sigį.

Jo rankos buvo aptvarstytos. Iš žaizdos ant kairiojo peties per tvarstį sunkėsi kraujas. Apdraskytas buvo ir Sigio veidas. Pakėlęs antklodę, jis parodė mums savo koją.

– Vidurinioji galva norėjo išplėšti man širdį, – pasakojo jis. – Bet aš gyniausi iš visų jėgų, ir tas žvėris iškabino tik gabalą mėsos iš šlaunies. Daugiau nespėjo, nes nuo klubo atbėgo žmonės.

– Kokių nuskausminamųjų tau suleido, kad trigalviai šunys vaidenasi? – pasišaipė Aistė.

– Na, tebūnie, – nusišypsojo Sigis. – Bet tas šuo vis vien buvo milžiniškas.

– Tikiu, – atsiduso mano kaimynė.

Man buvo siaubingai gaila to vaikino.

– Vakar tau buvo bloga diena, – pasakiau liūdnai.

Jis papurtė galvą:

– Na jau ne. Vakar diena man buvo netgi labai gera. Žaizdas susiuvo, jos sugis, ir viskas užsimirš. O tas žmogus, su kuriuo vakar susipažinau...

Sigis pritilęs pašnairavo į Aistę, ir ši nepatenkinta atsistojo.

– Na gerai jau, gerai, - burbtelėjo ir išėjo už durų.

Sigio palatoje likome vienudu. Aptvarstyta ranka jis paėmė mano ranką. Maniškė taip pat vis dar tebebuvo sutvarstyta elastiniu tvarsčiu. Tik dabar tai pastebėjęs Sigis nusijuokė.

– Tas žmogus taps svarbiausiu mano gyvenime... – pašnibždomis pratęsė nebaigtą mintį, spausdamas mano ranką.

Aš supratau, kad turiu pasilenkti prie jo lovos. Bučiuodama sukepusias Sigio lūpas jaučiau švelnumą, užuojautą ir gailestį. Visiškai ne tai, ką jaučiau bučiuodama Naberijų. Bet buvau tikra – šis atidus, linksmas ir optimizmu trykštantis vaikinas sugebės man padėti užmiršti nelaimingą ir kankinamą meilę.

– Vėl ta išprotėjusi varna, – vakare grįžtant pasakė Aistė ir pirštu parodė į pušį. Ant šakos tupėjęs paukštis peršoko ant kito medžio ir taip lydėjo mus visą kelią iki bendrabučio. Kai takas per pušyną baigėsi, varna nusileido ant žemės ir pastojo mums kelią. Krūptelėjau. Varnos žvilgsnis man pasirodė pažįstamas. Ta varna mane išgąsdino, atskridusi į mano balkoną, persekiojo mus, grįžtančius iš klubo, o dabar ir vėl pristojo, tarsi norėtų man kažką pasakyti. Gal ji iš tiesų bandė man kažką pasakyti?

– Tu eik, o aš dar noriu pasivaikščioti viena, – pasakiau Aistei.

Ji nustebo, bet nuėjo. Varna liuoktelėjo kelis šuolius į šalį ir atsigręžė, tarsi kviesdama, kad sekčiau iš paskos. Nusivijau tą keistą paukštį, o jis, žvalgydamasis atgal, nardė tarp medžių vis gilyn į tankmę, kol galiausiai dingo iš akių. Kol dairiausi, kur ji, iš už medžio iššoko ir mane į glėbį stvėrė mano juodai apsitaisęs mylimasis. Suėmęs mano veidą delnais, laikė tiesiai prieš save, o juodų akių žvilgsnis skverbėsi iki pačių sąmonės gelmių.

– Ką darai, Almina, ką darai? – šnibždėjo jis, košdamas žodžius pro dantis.

– Nieko, – purčiau galvą išsigandusi. – Buvau paskaitose, po to ligoninėje lankiau draugą...

– Draugą, sakai? – kaip vilkas išsišiepė Naberijus, ir aš supratau, kad jis viską žino. – Tas pienburnis tau ne draugas!

Mane krėtė drebulys. Ir iš baimės, ir nuo jo artumo. Piktais žaibais besisvaidančios akys buvo tokios pat svaiginančios, kaip ir aistros akimirką.

– Nejaugi pavydi? – išdrįsau paklausti, ir jis dar labiau įsiuto.

– Ar aš? Argi turiu, ko jam pavydėti? Argi nesu už jį stipresnis, gražesnis, protingesnis ir visaip kitaip pranašesnis? – draskėsi Naberijus, nepaleisdamas manęs iš savo glėbio.

Nežinau, iš kur manyje atsirado tiek drąsos, bet aš pasakiau:

– Sigis myli mane.

– Kvailystės, – nusisukęs burbtelėjo jis ir staiga vėl į mane įsmeigė savo svilinančias akis. – O tu? Ką myli tu?

– Geriau jau pačiai nemylėti, bet būti mylimai, – sušnibždėjau pro ašaras.

– Kvailystės, – vėl iškošė pro dantis Naberijus, bet, atrodo, tie mano žodžiai jį paveikė.

Nykščiais nubraukęs ašaras, išriedėjusias man po akimis, jis savo lūpomis palietė manąsias. Pradžioje švelniai ir atsargiai, po to vis aistringiau. Atsidaviau tam svaigulio verpetui jausdama, kaip jis mane vis labiau traukia į pavojingas tamsos gelmes, iš kurių nėra išsigelbėjimo.

– Duosiu tau viską, ko nori, – pažadėjo Naberijus. – Jeigu tu man duosi tai, ko reikia man.

– Argi aš tau nedaviau visko, ko tu norėjai? – paklausiau nustebusi.

– Ne, – tarė jis. – Tai aš tau daviau, ko tu norėjai. Dabar tavo eilė.

Nesupratau, ką jis kalba, ir paprašiau paaiškinti.

– Aš pakviečiau tave ir daviau, ko tau reikėjo. Dabar tavo eilė mane pakviesti ir duoti, ko reikia man. Ko čia nesuprasti? – klausė Naberijus, žvelgdamas man į akis.

Sutrikusi nusijuokiau.

– Pakviesiu, kai kambariokės nebus, – pažadėjau, ir jis vėl mane aistringai pabučiavo.

Naberijus palydėjo mane iki bendrabučio kampo.

– Pažadėk daugiau nesusitikti su tuo mažvaikiu, – paprašė atsisveikindamas.

Aš pažadėjau. Buvo keistoka, kodėl Naberijus kartu su manim neužeina į bendrabutį, nors taip pat jame gyvena. Tačiau visoje šioje istorijoje buvo kur kas keistesnių dalykų, todėl dėl šio menkniekio nesukau sau galvos.