„Naberijus“: meilė mus daro neteisingus (II dalis, ištraukos)

Su demonišku požiūriu į meilę siūlome susipažinti naujoje portalo lrytas.lt žurnalistės Jurgitos Noreikienės romano „Naberijus“ ištraukoje.

Romanas, išleistas leidyklos „Charibdė“, knygynų lentynose pasirodys gegužės pabaigoje.

Daugiau informacijos apie knygą, žaidimai ir viktorinos – specialiame „Facebook“ puslapyje „Naberijus“.

Pirmąją ištraukų dalį rasite čia.

***

Naberijus

Laiškas iš Pragaro

Ten jau laukė naujoji mano kambario draugė. Nedidukė, negailestingai nubalintais garbanotais plaukais, juodai apvestomis akimis ir ryškiai dažytomis lūpomis. Mergina vilkėjo juodai baltai dryžuotą palaidinę ir trumpą džinsinį sijoną. Šalia stoviniavo pora kampuotų vyrukų ir jauna moteris leopardo raštais margintomis aptemptomis kelnėmis. Koridoriuje laukė išrikiuoti šeši milžiniški visokio gėrio prigrūsti gariūniniai krepšiai, televizorius, mikrobangų krosnelė ir net nedidelis šaldytuvas – visa tai buvo ketinama sutalpinti nuo šiol mums abiem priklausysiančiame kambaryje.

Rankos neklausė, raktas spynoje strigo. Vienas iš mano kaimynės palydovų paėmė jį iš manęs ir pats atrakino duris.

– Kiek čia nedaug vietos! – raukė nosį baltaplaukė, dairydamasi po kambarį.

Moteris leopardo kelnėmis priekabiai nužvelgė neklotą mano lovą. Šaldytuvą jie pastatė palei duris, o televizorių – ant mano naujosios draugės rašomojo stalo, pasuktą į lovos pusę. Panašu, kad ji nebuvo nusiteikusi rimtai kibti į mokslus.

Atsisėdusi prie kompiuterio vos neverkiau. To vaikino nesimatė. Mano kambario draugė ant lovos išsidėliojo visą armiją pliušinių žaislų ir pasilypėjusi ant taburetės krovė daiktus į viršutinę spintos lentyną. Man norėjosi viską mesti, bėgti į šeštąjį aukštą, susirasti tą vaikiną ir... Ir ką? Suvokiau, kad nėra prasmės to daryti. Juk jis pats puikiai žinojo, kaip mane surasti, bet to nedarė. Net neprisijungė pasikalbėti. Po visko, kas šiąnakt tarp mūsų įvyko. Matyt, jam tai tebuvo eilinis ir nevertas dėmesio nuotykis. Mano kambario draugė buvo vardu Aistė. Kai išsinešdino jos triukšminga palyda, ji panoro su manim susipažinti artimiau.

– Sakai, iš Palangos? O aš iš Panevėžio. Turi brolį? Ar fainas? Ai, jaunesnis? Tai neįdomu.

Ji čiauškėjo kaip užsukta. Atrodė, kad tai merginai nė motais, kad aš visiškai nenusiteikusi bendrauti. Atkakliai traukė iš manęs atsakymus po žodį. Išgirdusi, kad mano tėvai verslininkai ir turi viešbutį bei restoraną, nemaloniai nustebo, po to pasakė, kad jos tėvas taip pat verslininkas – prekiauja naudota buitine technika.

- Turi vaikiną? – pasidomėjo, ir aš sutrikau.

- Taip, - pasakiau po pauzės. – O tu? – paklausiau iš mandagumo.

- Nebeturiu, - sukikeno ji, akys blykstelėjo. – Palikau prieš dvi savaites. Tegul sėdi tame kaime, o manęs laukia naujas gyvenimas.

Aistė pasiūlė man kartu su ja pasibastyti po miestą, bet aš atsisakiau. Visas mano dėmesys buvo sutelktas į kompiuterio ekraną. Tačiau tas, kurį išvysti norėjau labiau už viską pasaulyje, nesirodė. Kambario draugė išėjo, o aš trumpai „Mirc'e“ pasikalbėjau su broliu. Jis buvo ką tik atsipaipaliojęs po vakarykščio ploto ir pasigyrė, kad apvėmė vonios sieną.

„Bus tau, kai motina pamatys“, – pasakiau, bet Marčius atšovė, kad nieko jam nebus. Tai buvo tiesa – mano broliui viskas buvo atleidžiama. Priešingai, nei man. Bet taip ir turėjo būti, nes aš nebuvau tikra savo tėvų duktė.

Nepasakojau broliui, kas man nutiko šią naktį. Jis būtų nesupratęs, kodėl aš kremtuosi, jeigu man buvo gerai. Pasakiau, kad įsikūriau patogiai, bendrabutis netoli fakulteto, kambariokė maloni, o ašaros ritosi skruostais.

Bet man reikėjo kam nors išsipasakoti. Neištvėrusi ilgiau viską laikyti viduje, surinkau Irmos numerį. Mokykloje buvome neperskiriamos, o dabar likimas mus išskyrė – mano draugė įstojo į teologiją Kaune, o aš atvykau krimsti psichologijos mokslų į Vilnių. Plūsdama ašaromis į ragelį atlikau skausmingą išpažintį.

Mano draugė buvo šokiruota.

– Tai nuodėmė, – atgavusi žadą, pasakė ji. – Tai mirtina nuodėmė. Privalai gailėtis ir nueiti išpažinties.

Mano sielos reikalai tą akimirką man rūpėjo mažiausiai. Kokia dar išpažintis galėjo būti, jeigu vien pagalvojus apie tai, ką padariau, pradėdavo stipriau mušti širdis, akys apsitraukdavo svajingu rūku, o kūną užliedavo palaima? Aš nesugebėjau dėl to gailėtis. Negalėjau pažadėti daugiau nebenusidėti, nes būčiau atidavusi viską, kad tik gaučiau galimybę nusidėti ir vėl. Deja, buvo panašu, kad tai nepasikartos. Ir dėl to net nebesinorėjo gyventi.

Tik vakare, jau po šešių, „Naberius“ prisijungė. Užėmė kvapą. Mano ranka drebėjo, čia užvesdama rodyklę ant jo pseudonimo, čia vėl atitraukdama. Laukiau, kad užkalbintų jis. O jis ėmė ir atsijungė. Pasaulis aptemo...

Nebesuvokiau, ką darau. Įsispyriau į sportbačius ir net jų neužsirišusi išlėkiau į lauką. Buvo vėsu. Nežinojau, kur bėgti, todėl pasileidau, kur akys veda. Taku pro bendrabučius į miško pusę, pro medžius, pro brūzgynus, klupdama tarp ant žemėje tysančių šakų ir grumstų. Pribėgusi kažkokį dumblu dvokiantį vandens telkinį susmukau ant kelių. Iš kišenės išsitraukiau brolio dovanotą šveicarišką peiliuką, naudojau jį kaip raktų pakabuką, ir brūkštelėjau ašmenimis per kairės rankos riešą. Nutvilkė toks skausmas, kad kito riešo pjauti nebesiryžau. Staugdama iš nevilties ir skausmo, apsikabinusi krauju plūstančią ranką, susirietusi atsiguliau šonu šalia tvenkinio.

Nežinau, kiek laiko taip gulėjau. Staiga pajutau, kaip kažkas mane pakėlė už pažastų ir trenkė antausį. Pramerkusi akis negalėjau patikėti, kad nesapnuoju. Pamačiau ne ką kitą, o jį. Keistos rasės gražuolį angelo veidu. Akys buvo sužvėrėjusios.

– Ką čia darai? Kvailė! – plyšavo jis, versdamas mane tirtėti iš baimės.

Nusitraukęs savo šilkinius marškinius, perkandęs dantimis suplėšė juostelėmis ir sutvarstė mano ranką. Kai jis tą darė, negalėjau atsižiūrėti į plastiškus ir tikslius jo judesius. Dabar, dienos šviesoje, tas vaikinas atrodė dar gražesnis. Gražus iki skausmo, nors ir piktas. Jo juodos akys įsmigo į manąsias.

– Almina, privalai prisiekti, kad daugiau niekada taip nesielgsi, – pasakė jau susitvardęs. – Nebedaryk man problemų. Tu man reikalinga gyva.

Širdis sutvaksėjo. Tas vaikinas pasakė, kad aš jam reikalinga. Tai atrodė panašu į meilės prisipažinimą.

– Man atrodo, kad aš nebegaliu be tavęs gyventi, - prisipažinau nuleidusi akis, ir jis šyptelėjęs priglaudė mane.

Mano degantis skruostas lietėsi prie jo nuogos krūtinės. Jaučiau, kaip tvaksi jo širdis.

– Žinau, – nesiliovė šypsotis jis. – Taip ir turi būti. To aš ir siekiau.

Jis laikė juodomis skiautėmis apvyniotą mano ranką, ir aš išdrįsau paklausti:

– Ar tai reiškia, kad tu mane myli?

Verčiau reikėjo neklausti. Mačiau, kaip jis susinervino. Paleido mano ranką ir nusisuko.

– Meilė yra tai, ko neturi būti, – pasakė po minutės. – Meilė kuria neteisingumą.

– Ką? – sušnibždėjau aš, nieko nesupratusi.

– Iš meilės padaroma dalykų, kurie prieštarauja protui. Tai, kas prieštarauja protui, yra neteisinga, – paaiškino jis ir įsistebeilijo man į akis žiūrėdamas, ar suprantu.

– Suprantu, – linktelėjau aš.

– Vadinasi, – tarė jis, – iš meilės padaroma dalykų, kurie yra neteisingi. Tokių, kurių neturi būti. Vadinasi, meilė yra toks dalykas, kurio taip pat neturi būti.

Tai atrodė stulbinamai logiška. Tačiau meilė man vis vien atrodė pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Ypač dabar, kai vėl buvau šalia jo. Kai jo tvirtos rankos vėl apkabino mano pečius.

– Nesušalk, – pasakė jis ir pasisiūlė palydėti į bendrabutį.

Nedrįsau daugiau nieko sakyti, kad ir vėl neleptelėčiau kokios nors nesąmonės ir jo nesuerzinčiau. Taip ir likau nepaklaususi begalės man rūpimų klausimų. Nei iš kur jis mane pažįsta, nei kaip aš naktį parsiradau į savo kambarį, nei ką reiškė ant mano veido nupieštas kryžius, nei kaip jis sugebėjo mane rasti prie tvenkinio. Sugebėjau sužinoti tik tai, kad Naberijus yra tikrasis to vaikino vardas. Netoli bendrabučio jis man liepė eiti vienai, o kai atsigręžiau, jo jau nebebuvo.

Rugsėjo pirmosios renginiai manęs visiškai neviliojo, nors dar prieš porą dienų būčiau sakiusi priešingai. Vos ištvėrusi fakulteto dekano ir katedrų vedėjų kalbas ir pasiėmusi studento pažymėjimą nuskubėjau atgal į bendrabutį ir puoliau prie kompiuterio. Šį kartą Naberijus buvo prisijungęs ir iškart pasisveikino, tarsi būtų specialiai manęs laukęs.

Paklausiau jo, ar švęs rugsėjo pirmąją. „Man tai visiškai jokia šventė“, - atsakė jis, ir aš supratau, kad į šokius nebūsiu pakviesta. Pasirodo, Naberijui šventė būna tada, kai įgyvendinamas teisingumas, tegul ir smulkiame dalyke. „Tu labai myli teisingumą?“ – paklausiau pagalvojusi, kad jis greičiausiai studijuoja teisę. „Teisingumas yra mano esmė, – pasakė jis, patvirtindamas mano spėjimą. – Aš egzistuoju tik dėl jo. Nebūtų teisingumo – nebūtų manęs.“

Naberijus bandė mane įtikinti, kad gyvena vadovaudamasis vien protu, niekada jo nepavedusiu. Protas iš jo reikalauja būti teisingumo tarnu ir vykdytoju. Ir kad tą darydamas jis jaučiasi įtvirtinantis pats save. Nes tada priverčia pasaulį veikti pagal taisykles, kylančias iš jo proto. O jo protas absoliučiai neklystantis, nes yra universalaus proto, nustačiusio taisykles, pagal kurias nuo pat pradžių veikė pasaulis, atspindys.

„Jeigu pasaulis veikia pagal universalaus proto nustatytas taisykles, sutampančias su tavo prote esančiomis taisyklėmis, – kodėl manai, kad tau vis vien reikia atstatinėti teisingumą?“ – paklausiau, ir netgi jis nusistebėjo mano įžvalgumu. „Nes pasaulį subjaurojo neteisybė ir netobulumas“, – paaiškino Naberijus ir pasakė, kad omeny turi meilę ir laisvą žmogaus valią. Netobulo padaro laisva valia kuria neteisingumą, kuris dar labiau gilėja, kai dėl iš meilės kylančio atlaidumo lieka nenubaustas.

Kai jis užsiminė apie meilę, išdrįsau paklausti, kodėl jis nupiešė man ant veido tą keistą ženklą. „Toks paprotys, – po kurio laiko nelabai noriai atrašė jis. – Aš visada taip darau, kai myliuosi su nekalta mergina. Tai reiškia, kad tu paženklinta. Tas ženklas reiškia, kad aš buvau tau pirmas, ir nieko kito mylėti tu nebegalėsi. Tu visą gyvenimą trokši tik manęs.“

Buvau įskaudinta ir šokiruota tokio pasipūtimo ir savimeilės. „Ir daug nekaltų merginų jau esi turėjęs?“ – paklausiau, nurijusi kartų gumulą. Pasitikslinęs, ar tikrai noriu sužinoti tą skaičių, jis parašė, kad nekaltų – 148506, įskaičiuojant mane. Ir kad nebuvo nė vienos, kuri po to nešliaužiotų paskui jį keliais, maldaudama dar. Aš vėl nebegalėjau suvaldyti ašarų. Jos kapsėjo ant klaviatūros. Supratau, kad Naberijus mane niekina. „Kodėl tu taip kalbi? Tai juk netiesa! Kodėl taip nori mane įskaudinti?“ – pratrūkau aš. „Tai tiesa, – rašė jis. – Aš niekada nesakau netiesos. Nori pasakyti, kad tau nepatiko? Kad nenori dar? Kad nesi pasiruošusi šliaužti paskui mane keliais?“

To buvo per daug. Kas skaudžiausia, tai buvo panašu į tiesą. Pratrūkau raudoti balsu, žiūrėdama į ekraną, ir krūptelėjau, kai staiga man iš už nugaros ant pečių nusileido dvi rankos ilgais rožiniais nagais. Įsijautusi nepastebėjau, kaip grįžo Aistė, ir nežinojau, kiek laiko ji stovėjo man už nugaros, kai aš susirašinėjau. Nespėjus man ištarti nė žodžio, ji parašė „Eik nx, iškrypėli“, – ir užlenkė mano kompiuterio ekraną. Žliumbdama puoliau jai į glėbį.